Daiktai, virtę klasika

Kas yra klasika? Paaiškinti trumpai ir paprastai yra gana sunku. Tai vienas iš tokių žodžių, kurių esmę supranta visi, tačiau paprašius tiksliai paaiškinti kas tai yra, ne vienas susimąsto. Galų gale vieno tikslaus apibrėžimo nėra, todėl leisiu sau (o Jūs, tikiuosi, leisit man:) šį terminą naudoti gana lanksčiai. Manau, kad klasika – objektas sustingęs laike. Tai gali būti daiktas, reiškinys, iš esmės bet kas.

Kažkada susimąsčiau: aplinkui viskas keičiasi taip greitai, kad daiktai sugebėję atlaikyti šią mėsmalę nusipelno tikros pagarbos. Į juos žiūriu kaip į senolį mačiusį Antrąjį Pasaulinį karą, o dabar naršantį internete. Žiūriu ir žaviuosi – tikiuosi ir pats ateityje būsiu toks atviras naujovėms. Nors turiu pripažinsiu, kad daugelį naujų dalykų ir madų vertinu itin skeptiškai. Kaip bebūtų, pristatau savo daiktų, virtusių klasika, penketuką.

1. Knyga. Kažkada rašiau apie popierinės žiniasklaidos pabaigą, bet minėjau, kad knygos savo tikruoju pavidalu išliks. Dabar pagalvoju, kad jos greičiausiai priartės prie savo vystyklų – bus labai brangios, ypatingai išvaizdžios, puikiai įrištos, o jas skaitys tik pačią knygą vertinantys žmonės. Galbūt jos bus prabangių apartamentų atributas, galbūt, stiliaus detalė. Tačiau aišku, kad jos išliks.

2. Plokštelė/LP/Vinylas. Šį išradimą daugelis jau spėjo nurašyti.. Tačiau nemanau, kad jie teisūs. Įdomu, kad šiandien vienastoks irgi paminėjo plokšteles. Faktas – jos yra kokybės, kokybiškos muzikos atspindys. Daiktas paprastas, bet ko daugiau reikia. Daugeliui jų nereikia – duokit „empatrioškes“ ir jiems užteks. Tačiau melomanai vertinantys skambesį, rinksis plokšteles dar po daugelio metų. Pastebėjau, kad iš šokių aikštelių, kur jos būdavo nepaprastai populiarios, vinylai traukiasi, tačiau tie kurie jais groja, užsitarnauja publikos pagarbos.

3. Laikrodis. Išrastas prieš daugiau kaip šešis šimtus metų, šis nedidukas žmonių pagalbininkas net neketina trauktis iš buities. Gal jis nėra vien prietaisas rodantis laiką, dabar tai – labiau aksesuaras, tačiau pagrindinę savo funkciją vis dar atliekantis. Aš asmeniškai laikrodžius nepaprastai mėgstu. Žavėdavausi jais dar būdamas penkių metų. Nepaprastai patikdavo juos ardyti, stengtis suprasti kaip veikia. Žinau, kad ateityje turėsiu jų bent dešimtį..

4. Automobilis. Nustebote? Aš irgi.. truputėlį :) Čia svarbu pastebėti – automobilis, kaip paprasta susiekimo priemonė gali ir išnykti. Jau dabar jie po truputį išsigimsta: važiuoja beveik be mūsų pagalbos, yra labai saugūs ir kuo toliau, tuo labiau praranda savo žavesį. Greičiausiai jie bus dideli, talpūs kiaušiniai važinėjantys negreitai, saugiai ir ekonomiškai. Puikus pasirinkimas žmonėms, kuriem svarbu nukakti iš taško A į tašką B.. Gal ir nieko čia blogo, tačiau tokie aparatai ne man. Manau, kad klasikinis – greitas, pavojingas ir netaupus automobilis išliks. Taip, tai bus brangus malonumas, bet jį rinksis tie, kuriem vairavimas yra didžiulis malonumas.

5. Kinas. Jo išradimo pradžioje salės lūždavo nuo žiūrovų. Dabar, jei filmas tikrai geras, situacija ta pati.. Manau, kad televizija, kaip ją dabar suprantame – išnyks. Kam ji reikalinga, jei yra internetas?:) Puikiai įsivaizduoju, kaip kokius filmus galėsim žiūrėti tiesiogiai per internetą. Kokybė bus puiki, o juos nuomosimės nekeldami kojos iš namų. Susimoki kokioje nors „iToons“ tipo parduotuvėje ir žiūri filmą.

Čia buvo tik mano spėjimai ir pasvarstymai. Kokie Jūsų klasikos topai?

Daug žinosi, greit pasensi?

Atsimenu, kad vaikystėje šią frazę išgirsdavau pakankamai dažnai. Paprastai šis sakinys būdavo tariamas kai kišdavausi į suaugusių reikalus.. Arba vyresni paprasčiausiai tingėdavo atsakinėti į mano įkyrius klausimus. Gana neseniai šią frazę vėl išgirdau, tiesa visiškai kitokiam kontekste, kuris mane ir sudomino.

Kartais įvairiose gyvenimo situacijose žmogus turi pasirinkimą: gilintis į atsiradusias problemas, ar praplaukti paviršiumi ir laukti, kol jos išsispręs savaime. Sakysit, kad pastaruoju būdu elgiasi tik visiškai tušti ir iš gyvenimo nieko nenorintys asmenys. Tačiau ar tikrai? Galbūt yra visiškai atvirkščiai, gal taip elgiasi žmonės tiksliai žinantys ko nori iš gyvenimo, o iškilusias bėdas traktuojantys kaip barjerus, skiriančius jį patį nuo pasirinktų tikslų. Greičiausias būdas įveikti barjerą – paprasčiausiai jį apeiti.

Kita vertus, dažnai atsitinka taip, kad „apeinantys“ praleidžia ir visas detales, kurios ateityje galbūt padėtų ateityje išvengti tos problemos pakartojimo. Tiesa, pastoviai svarstant visus gyvenimo poelgius, pasakytus žodžius galima pasenti. Žinoma perkeltine prasme, tačiau kartais tas intensyvus gyvenimo narstymas perkrauna mūsų galvas, kurioms ir taip tenka nemaža streso dozė. Daug žinosi, greit pasensi..

Kaip bepažiūrėtum, aukso vidurio tarytum ir nėra. O gal? Gal tas stebuklingas auksinis taškas yra mokėjimas suprasti, kada verta „praplaukti“, o kada verta sustoti ir pagalvoti. Randa tas, kas ieško.

Penkios Vilniaus bėdos

Pastaruoju metu "Vienaragis" buvo pritilęs ir neatsitiktinai. Pakeičiau darbą, prasidėjo naujas mokslų semestras, tad laisvesnio laiko lieka ne itin daug. Tiesa, tokios pertraukos netgi naudingos - galvoje atsiranda naujų idėjų, išsirutulioja naujos temos, nauji diskusiniai klausimai. Apie vieną iš jų šiandien ir norėsiu pakalbėti. Pagalvojau, kad seniai graudenau, tai pats metas būtų tą padaryti (:

Augau ir iki šiol augu Vilniuje, todėl šis miestas yra artimas. Artimas, kad pamatyčiau tiek jo pliusus, tiek minusus. Jau prisižadėjau graudentis, todėl kalbėsiu apie pačius pačiausius minusus. Reikia pastebėti, kad jų nėra itin daug, tačiau kartais kiekybė nebyli.

Bėda Nr. 1 - Transporto kamščiai. Užkniso juodai, baltai, žaliai, kaip tik norit. Šia tema daug kalbėta, dar daugiau rašyta, tačiau rezultatų nėra ir nemanau, kad artimiausiu laiku bus. Ypač su statistinio Vilniečio supratimu, kad miestą išgelbės tramvajus. Gatves, kurių pločiu girtis tikrai negalime, susiaurinus, o automobilių skaičių padidinus (kuris šiaip ar taip tolygiai didėja) problemą TIKRAI išspręsime. Tikrai. Pažadu.

Bėda Nr. 2 - Idiotiškos nekilnojamo turto kainos. Čia net nežinau ką bepridurt.. Dabartinė situacija tokia, kad turėti savą būstą darosi utopiška. Kažkaip nesinori įsiskolinti visam gyvenimui ir gyventi dėžėje.. Internete kažkur mėtėsi puikios skaidrės, kuriose palygintos Vilniaus ir Stokholmo būstų kainos. Kas nematėte pasakysiu tik tiek, kad už tą pačią kainą - maždaug 330 000 litų, Stokholme realu nusipirkti jaukų, sutvarkytą dviejų kambarių butelį kotedže. Vilniuje nusipirksite "barako" stiliaus būstą.

Bėda Nr. 3 - Šiukšlių dėžių trūkumas. N metų kalbama, o realiai mažai kas daroma. Teko įsitikinti Kaziuko mugės įkaršty, kad šiukšles reikia neštis mažiausiai kilometrą rankose. O mugė juk pačiam Vilniaus centre. Suprantu, kad daugelio tautiečių mentalitetas vis dar yra toks, kad popierių paprasčiau mesti ant žemės, nei ieškoti tam skirtos vietos, tačiau elementarus tokių vietų trūkumas situacijos nepalengvina.

Bėda Nr. 4 - Visureigiai keliuose (ypač amerikoniškų). Čia asmeniška. Niekada nesuprasiu logikos tų, kurie renkasi šiuos siaubingus vežimus ant ratų.
Bjaurios išvaizdos griozdai:
1) Užima kelis kartus daugiau vietos negu paprastas miesto automobilis 2) Aplinką teršia nemažiau negu "Kamazai" 3) Atrodo šlykčiai 4) Visureigis - automobilis skirtas bekelei. Miesto "bandūros" tokios bekelės niekada taip ir nepamato 5) Tokiai nesąmonei atsitrenkus į statistinį automobilį, jo keleivius paverčia gramdoma nuo stiklo koše
Būtų mano valia - visus šiuos prietaisus miestuose uždrausčiau. Vienareikšmiškai.

Bėda Nr. 5 - Nedidelių, nebrangių, jaukių restoranėlių trūkumas. Jei noriu skaniai, ne itin brangiai pavalgyti, pasirinkimo beveik neturiu. Iki šiol turėjau vieną "Best kept secret" restoranėlį, deja, atrodo, kad netrukus jis užsidarys.. Kur reiks eiti, nebežinau. O prisiminus Europos sostines, tokio tipo vietos yra nepaprastai paklausios. Lieka viltis kada nors šią nišą bandyti užpildyti asmeniškom pastangom.. :)

Davatkiškumas

Kažkada rašiau apie prietarus. Pastebėjau, kad pastoviai susiduriu ir su savotiška jų atmaina - davatkiškumu. Žodis galbūt neitin tautiškas, bet prasmę nusako ypač taikliai. Šios temos kontekste davatkiškumą vadinu aklu, vienpusiu tikėjimu, nepaisančiu logikos ir sveiko proto.

Štai pavyzdys. Palyginus neseniai, kai šalyje siautėjo tapšnotojas, teko bendrauti su keletu kaimo moterėlių. Didysis politikierius joms - vos ne šventasis. Atėjo tvarkos daryt, o čia visi jam blogo linki, pagalius į ratus kaišo.. Davatkiškumas - ne kitaip. Deja, tokiu nusiteikimu pasižymi ne vien neišprususios kaimo moterėlės. Yra ir sektinų pavydžių: žiūrint iš istorinės perspektyvos, tokio mąstymo pavyzdžių rasime ne vieną: nedidukas prancūzas, norėjęs užkariauti visą pasaulį; lenkų astronomas, aplenkęs laiką..

Visi tuo metu juos laikė bepročiais, bet žiūrint užsibrėžto tikslo prasme, vienam pavyko, kitas buvo labai arti savo nustatyto plano. Ši dalis man pasirodė įdomiausia: aklas davatkiškumas gali padėti pasiekti tai, kas kitiems atrodo neįmanoma. Aišku, egzistuoja tikimybė, jog viskas nutiks atvirkščiai.

Dabar taip gaunasi, kad dauguma pačių sėkmingiausių verslinikų, atradėjų ir išradėjų, mokslininkų ir keliautojų yra davatkos.. Bliamba..:)

Seratoninas

Ar esate pastebėję, kad tam tikri maisto produktai turi savyje kažko, kas Jus priverčia jaustis geriau? Gal atkreipėte dėmesį į tai, kad po sunkaus darbo ar intensyvios treniruotės kūnas yra pavargęs, bet Jus užplūsta "geras jausmas", pasitenkimo banga? Šiandien norėčiau pakalbėti apie stebuklingame žmogaus kūno mechanizme esančią dalelę - seratoniną (serotoniną), kuris tiesiogiai atsakingas už mano viršuje išvardintus požymius.

Seratoninas - smegenyse glūdintis hormonas, atsakingas už žmogaus nuotaikas, miego ritmą, laimės pojūtį, seksualumą, apetitą ir t.t. Panašiai kaip ir endorfinai, seratoninas vadinamas laimės hormonu. Staigus jo sumažėjimas gali iššaukti įvairius sutrikimus: nemigą, depresiją, migreną; analogiškai serotonino padidėjimas mus priverčia jaustis pakylėtai ir laimingai. O kas nemėgsta taip jaustis?

Dabar, kai bendrais bruožais žinome kas yra seratoninas, galima pakalbėti apie tai, iš kokių šaltinių juo galime praturtinti savo smegenis. Ne, tabletyčių nesiūlysiu, paminėsiu tik įprastus produktus, savyje turinčius tikrą seratonino užtaisą. Mano nuostabai, didžiausią seratonino koncentracija yra graikiškuose riešutuose - net 25–400 mg/kg. Taip pat rekomenduočiau bananus, kiwi, ananasus ir net pomidorus - šiuose vaisiuose yra maždaug 3–30 mg/kg seratonino. Šokoladas, savyje turėdamas sąlyginai nedidelį seratonino kiekį, nuotaiką kelia stebėtinai (ypač moterims:)

Taigi, jei Jus apimtų bloga nuotaika, griebkite kastuvą arba porciją ledų su graikiškais riešutais ir šokoladu.. Kodėl kastuvą? Pamiršau paminėti, kad sunkus fizinis darbas taip pat sėkmingai pakelia seratonino kiekį Jūsų organizme, todėl, jei kartais uošvienė paprašytų sukasti daržą, pabandykite įžvelgti ir teigiamą šio reikalo pusę [;

Ša, gi Kruvinasis Sekmadienis eina..

Atsimenu, kai radijo laidos "Dievai ir Demonai" metu, kurią savo laiku transliavo M-1, Tomazas ir Marazas pateikė vieną mintį, kurią norėčiau išrutulioti plačiau. Kodėl Lietuviai taip mėgsta kriminalistiką? Kodėl pusė gyventojų taip godžiai seka kiekvieną naujieną apie įvykusias žmogžudystes, vagystes? Galbūt tai netgi skatina patiems daryti nusikaltimus?

Kažkokį liguistą potraukį nusikaltimų žinioms turi vyresnio amžiaus visuomenės atstovai. Atsimenu, kai būnant kaime, bent valandai turėdavau sėdėti kaip pelė po šluota, nes "Kruvinasis Sekmadienis eina...". Suprasčiau, pasakotų apie kokius nors juokingus, nepasisekusius atsitikimus - smagu pakrizenti iš kokių nevėkšlų. Pvz., Australijoje vienas veikėjas padauginęs alkoholio, nusprendė "nupiešti saulę" policijos kieme, kitas įkaušęs "herojus" Vengijoje degalinėje įsipylė 150 litrų benzino ant savo galinės sėdynės ir lyg niekur nieko nuvažiavo.

Lietuvoje viskas kitaip. Šiandien įvyko tiek žmogžudysčių, tiek išprievartavimų, tiek vagysčių.. Net žiūrint eilinę porciją žinių mūsų laukia speciali kriminalinė dalis, skaitant laikrasčius matomi "penktieji puslapiai". Nepamirškime ir visokio plauko "krivickiškos" publicistikos. Natūraliai kyla klausimas, kodėl žmones domina tokie faktai? Nejaugi vien iš to noro pasijausti saugiu? Galbūt tai savotiškos vaiduoklių istorijos, tik su realiu pavojaus jausmu? O gal čia tas slaptas noras pasijuokti iš kaimyno? Nesuprantu.

Žinant kokią didelę įtaką žiniasklaida daro eiliniam kaimo žmogeliui, nesistebiu, kad jis vieną dieną pasiemęs kirvį nuspręs atlikti kruviną žygį, nes "kuo jis prastesnis už tą per televizorių rodytą". Todėl nesistebėkime, kad video portaluose talpinami vaizdai kaip spardoma moteris ar žudomas šuo. Jei media priemonės ir toliau eskaluos kriminalistiką, tokių kraupių vaizdinių tik daugės.

Klimatas šyla? Puiku!

Pastaruoju metu atsibundu kuo puikiausios nuotaikos. Ir nenuostabu. Kai tave pažadina ne pobjauris šlapdribos tirpimo garsas, o saulės spindulys, rytas iš tiesų prasideda puikiai.

Šią žiemą tą ir dariau, kad niurzgėjau: kur sniegas, kur nors minimalus šaltis, grąžinkit senovines pūgas! Išties niūru, kai pažvelgęs pro langą, Kūčių vakarą, matai teliūskuojančias balas. Šiuo metu ne geriau: Sausio pabaiga - Vasario didžiųjų šalčių metas, o dabar gi - saulė ridinėjasi dangumi, nors eik degintis.

Politikos pasaulyje klimatas tapo naujuoju arkliuku. Reikia nereikia, tačiau apie jį kalba visi: darysim! stabdysim! mažinsim! Išrėžę šias šaunias mintis, sėda į savo 10 litrų "Hamerį" ir ramiausiai važiuoja namolio. Paradoksalu.

Tačiau šiandien aš neverkšlensiu šia jau nuvalkiota tema. Aš norėčiau pasidžiaugti. Taip, tikrai. Pastebėjote, nuotaika didele dalimi priklauso nuo už lango esančio oro. Vienokia mina išeinu į miestą, kai ore tvyro 23 laipsniai, o saulė maloniai kaitina pakaušį; o kai gatvėje tau į veidą drebia tirpstantį sniegą, net norėdamas negaliu šypsotis. Užsieniečiai dažnai stebisi, kodėl lietuviai taip mažai šypsosi. Lengva jiems taip kalbėti gyvenant saulėtoje ir šiltoje Italijoje ar Ispanijoje..

Išvados peršasi pačios: reikia palaukti kol klimatas atšils dar labiau, Baltijos jūroje apsigyvens jūros žvaigždės, koralai ir kiti kurortų atributai, o eglių ir pušų miškus pakeis kiparisai ir apelsinmedžiai.. Skamba neblogai. Be to, vaikščiosim su šypsena, o nuotaika bus visada puiki. Skamba tikrai neblogai..

Geros nuotaikos :)