Kiek? O gal Kaip?

Kiek ar Kaip?

Manau, kad visos mūsų gyvenimo sferos vertinamos šiais dviem aspektais. Bet kas svarbiau? Kad ir kaip nemėgčiau kalbadėžės, turiu pripažinti, kad ir ten galima rasti pakankamai įdomių ir naudingų laidų. "Be pykčio", "Pinigų karta", "Požiūris" - tai tik keletas smulkių kruopelių milžiniškame cukraus fabrike. Taigi, net labiausiai bukinančioje priemonėje galima rasti kažką, kas būtų vertinamas kokybiniu požiūriu.

O gal to žmonėm nereikia? Gal jiem užtenka kasdieninio sukramtymo ir įdėjimo į burną šaukšteliu? Norint atsakyti į šį klausimą siūlyčiau prisiminti kino centrą "Skalvija". Pakeitęs savo koncepciją ir ėmęs rodyti netradicinius, įdomius, kokybiškus filmus, pradėjęs rengti įvairius festivalius, šis centras atgaivino tikrąjį kiną. Sausakimšos salės ir įmonės finansinė kreivė kalba pačios už save. Faktas - žmonės suinteresuoti kokybišku produktu.

Sutinku, kad kiekybė pati savaime yra populiaresnė, nes nukreipta į faktiškai didesnę auditoriją. To nepakeisi. Tačiau jei atsiras daugiau tokių sėkmingų pavyzdžių, kaip mano paminėtas auksčiau, ką gali žinoti..

Kiekybinis požiūris* bet kokiam procese pradeda figūruoti jo veikimo pradžioje. Vėliau jis labai sparčiai didėja iki tol, kol procesas pasiekia kritinį (lūžio) - apsisprendimo tašką. Čia galimi du variantai (faktiškai gali būti ir trys):

1. Veikla ir toliau orientuojama į kiekybę, tik dar didesniais tempais
2. Veikla pasiekusi lūžio tašką, pasirenka kokybinį požiūrį
3. Gali būti bandoma sujungti kokybinius ir kiekybinius požiūrius

* Tekste ir diagramoje terminas kiekybinis/ė - nėra paprasta skaitinė reikšmė. Šiuo terminu vadinu veiklos rezultatą, kuris yra nukreiptas į plačią auditoriją. (pvz. pop muzika).

Viršuje esanti diagrama gana sėkmingai atspindi ir blog'ų vystimasi: pradžioje, kol renkama tikslinė auditorija, autoriai pateikia medžiagą, kuri dažniausiai būna tikrai įdomi. Auditorijos, komentarų, atsiliepimų skaičiui didėjant, autorius dažnai nežymiai padidina įrašų skaičių - stengiasi neapvilti skaitytojų. Po kurio laiko, beveik neišvengiamai ateina lūžio taškas (kartais jis sutampa su taip vadinama blog'o krize) - reikia pasirinkti, kaip toliau gyvuos tinklaraštis. Vieni blog'ai šį etapą pereina be didelių sukrėtimų, kiti praranda dalį skaitytojų. Tie kurie pasirenka kiekybinį požiūrį, skaitytojų skaičių padidina, tačiau rizikuoja prarasti pastovius senus lankytojus.

Panašią įvykių seką pastebėjau keletoje Lietuvos blog'ų. Vienus ištyniau iš savo skaitomų sąrašo, kiti sugebėjo kažkiek atsitiesti ir vėl grįžti prie ištakų. Tiesa, dabar juos paskaitau tik retkarčiais.

Permainų, tame tarpe ir kokybinių, varklis visais laikais buvo esama situacija nepatenkinti asmenys, tačiau neneigtinas ir tas faktas, kad būtent kiekybinis aspektas mums leidžia išplauti aukso grūdelius stiprioje upės srovėje. Tik turėdami iš ko rinktis, galima rasti tai, kas tiks būtent mum.

Todėl į klausimą "Kiek ar Kaip" galite atsakyti tik Jūs.

Astralinė Projekcija

Straipsnio pradžia praėjusiame įraše.
-------

Jau bandote atsiminti sapnus? Gal kam netyčia pavyko sąmoningai sapnuoti? Gerai.. Tai buvo lengvoji dalis. Pereisime prie pačio įdomiausio momento - astralinės projekcijos. Šį terminą turbūt esate girdėję, tačiau retas kuris ištikrųjų žino, ką jis reiškia. Norėčiau perspėti - jei sąmoningas sapnavimas yra realus mūsų pasaulio reiškinys, astralinė projekcija - nepaprastai daug ginčų, svarstymų ir spėliojimų keliantis dalykas, todėl tik Jūs galite pasirinkti - tikėti tuo, ar ne.

Kaip jau rašiau, sąmoningas sapnavimas vyksta kai Jūs sapnuojate ir tai suvokiate. Kai tik tampate sąmoningu, pasaulis aplink Jus paklūsta norams. Tačiau svarbu suvokti, kad tai yra tik sapnas. Tuo tarpu astralinė projekcija yra kur kas daugiau.

Astralinė projekcija, arba "patirtis be kūno", įvyksta kai žmogaus siela/dvasia ar sąmonė palieka kūną ir įžengia sferą vadinama astraline sfera. Tai nėra sapnas! Tai visiškai kita vieta, tai nebėra įprastas mūsų pasaulėlis.

Palyginkime sąmoningą sapną su astraline projekcija:

Sąmoningai sapnuodami:

• Jūs miegate
• Patiriate sapną
• Vieta kurioje esate, gali būti bet kur - dangus, žemė, po žeme, ateitis, praeitis
• Sąmonė yra kūne
• Jūs valdote aplinką ir žmones
• Kai sąmoningas sapnas baigiasi, Jūs paprasčiausiai atsibundate

Astralinėje projekcijoje:

• Jūs atsibundate, tada persikeliate
• Patirtis yra tikra
• Patirtis prasideda miegamajame kambaryje, ar kur yra Jūsų kūnas
• !Sąmonė yra ne Jūsų kūne! Kūnas paliekamas be jos
• Aplinką galite nežymiai keisti, tačiau negalite niekaip įtakoti astralinės sferos būtybių
• Kai patyrimas baigias, Jūs grįžtate į savo kūną, o sąmonė su juo susilieja

Būdų, patekti į astalinę projekciją yra nemažai. Apie veiksmingumą negaliu nieko pasakyti, nes šioje sferoje man pabūvoti neteko.

Išėjęs iš savo kūno individas jaučiasi taip, kaip kaip jis jaučiasi kasdien. Tiesa, savo miegantį kūną jis mato iš šono, ar viršaus. "Patirtis be kūno" labai dažnai įvyksta per klinikinę mirtį ar panašius atsitikimus. Žmonės neretai pasakoja, kad jaučiasi kybantys ore, ir virš savo kūno matantys dirbančius medikus.

Bandantys išeiti iš savo kūno dažnai jaučia milžinišką baimę, kuri labai panaši į mirties. Todėl ši patirtis daugumai atrodo vengtina. Tiesa yra tokia, kad reguliariai treniruojantis, individai sėkmingai susitvarko su savo vidine baime ir sėkmingai atlieka astralines keliones.

Pateikiu vieną techniką, kurią bandžiau. Beveik suveikė. Todėl manau, kad ji turi būti veiksminga.

Norint įgyvendinti išėjimą iš savo kūno reikia:

• 100% atsipalaiduoti
• 100% išlaikyti budrią sąmonę
• Nugalėti vidinę baimę
• Treniruotis

Pirmiausi du dalykai yra patys svarbiausi. Bandant pradėti astralinę kelionę, rekomenduojama sėdėti, nes gulint 9 atvejais iš 10 - užmigsite. Atsisėsti reikia nepaprastai patogiai. Įtampos neturite jausti nė vienoje savo kūno vietoje. Siūlyčiau atsisėsti į patogų krėslą, turintį galvos atlošą. Rekomenduotina vilkėti laisvus drabužius, o temperatūrą palaikyti tokią, kokią paprastai naudojate miego metu.
Kvėpavimas. Įkvėpdami, skaičiuokite iki keturių, tada sulaikykite orą skaičiuodami iki trijų, iškvėpkite vėl suskaičiavę iki keturių, prieš įkvėpdami skaičiuokite iki trijų. Toks ciklas įgalina tolygų kvėpavimą ir skatina susikaupimą.
Atpalaiduokite kūną. Pradėkite nuo kojų pirštų: įtempkite, palaikykite porą sekundžių ir atpalaiduokite. Taip pereikite per visus kūno raumenis. Visus! Nepamirškite net veido raumenų. Pakartokite visą ciklą kelis kartus. (Atsipalaidavimo technikų yra tikrai nemažai, jei įdomu, pasiieškokite internete).
Toliau kvėpuokite pagal metodiką aprašytą viršuje. Po truputį atsikratykite visų minčių. Jei taip padaryti sudėtinga (o aš žinau, kad tikrai sudėtinga), bandykite įsivaizduoti kiekvieną skaičių, sakomą kvepavimo metu. Nematykite nieko kito, kaip tik skaičiaus formą. Stenkitės įžiūrėti kokio jis dydžio, kokia faktūra jis padengtas. Taip tęskite, kol galvoje neliks nė vienos kitos pašalinės minties.
Sunku pasakyti per kiek laiko, bet kūne pradėsite jausti virpulius, dar vadinamus vibracija. Nekreipkite į jas jokio dėmesio! Jokio! Toliau kvėpuokite. Vibracijos dažniausiai prasideda nuo kojų/rankų ir kyla iki galvos. Pradžioje jos gali pasirodyti tikrai baisios: atrodo kad jūsų kūną purto milžiniška elektros srovė, o širdis tuoj sprogs. Tačiau realybėje jums nejuda nė vienas raumuo. Kai vibracijos sustiprės ir jas pradėsite jausti visur, tikėtina kad kūną sukaustys paralyžius. Tai yra visiškai normalu, tas paralyžius kitaip dar vadinamas miego paralyžiumi, garantuoja, kad per sapnus nevaikščiosite.
Kai kūną sukaustys, o vibracijos pasieks epopėją, atėjo laikas pabandyti "keltis", tačiau ne fiziškai. Pradžioje bandykite pakelti galvą, paskui rankas, paskui visą kūną. Tikėtina, kad ausyse girdėsite keistus garsus, zyzimą, gal net žmonių balsus. Dėl to jaudintis nereiktų.



Na, būtent šitas momentas man neišėjo. Čia, žmonės patiria didžiausią baimės antplūdį. Tačiau labai svarbu suprasti, kad tai Jums nepakenks. Kas jūsų laukia toliau? Toliau atsiveria kitas pasaulis.

Neįmanomo nėra, yra tik per mažas tikėjimas.

-----
Pabaiga.

Sąmoningas sapnavimas: Sąmoningumas miegant

Tęsiamas straipsnis. Pradžia - ankstesniuose įrašuose.
-----

Turbūt nekantraujate teoriją paversti praktika. Taip ir padarykime. Šiame straipsnyje bandysiu praktiškai patarti kaip sapnuoti sąmoningai. Nors patarimų stengsiuos įdėti kaip įmanoma daugiau, atsiminkite, kad sapnavimas priklauso nuo konkretaus žmogaus. Kas tinka vienam individui, nebūtinai tiks kitam ir atvirkščiai.

Pirmas ir svarbiausias dalykas, ką turėtumėte pradėti daryti - didinti savo sąmoningumą. Negaliu net tiksliai išsireikšti, kokią įtaką sąmoningumas gyvenime daro Jums miegant. Truputis asmeninės patirties: perskaitęs apie sąmoningumą (awereness) užsienio literatūroje truputį sutrikau. Nors teoriškai suvokiau šito termino reikšmę, realiai nesupratau kaip man jį "imt ir didint". Su laiku pasidarė lengviau - palengva pradėjau suvokti, kad sąmoningumas - jutimas ir supratimas "čia ir dabar". Tikiu, kad daugeliui aiškiau nepasidarė, todėl bandysiu paaiškinti praktiškai. Gyvendamas įprastą gyvenimą, ėmiau stengtis pastebėti tas smulkmenas, kurios anksčiau praslysdavo pro akis. Atidžiai tyrinėdavau, kokia tikroji medžių lapų spalva; kaip vėjas judina žoles, į kurią pusę ir kokia maniera jos linksta; kaip kalba žmonės. Prieš atsakydamas į klausimus - stengdavausi pasverti kiekvieną žodį, kiekvieną sakinį. Pradžioje buvo gana keista ir sunku. Vėliau, su praktika, pasidarė įprasta. Šitaip sąmonė mokoma naujo įpročio: pastebėti reiškinius ir daiktus kaip neturinčius substancijos, greitai prabėgančius ir galiausiai suprojektuotus tik mūsų sąmonės. Sąmoningumo, mums prireiks sapnuojant - turime pastebėti, kad pasaulis aplink mus pasikeitęs.

Patarimas: man labai padėjo ir toks sąmoningumo kelimas: Atsigulęs ir prieš užmigdamas, aš mintyse prisimindavau visą savo dieną. Ką tiksliai veikiau, kur ėjau, ką mačiau, su kuo kalbėjau. Kuo daugiau detalių prisiminsite, tuo geriau.

Deja, vien pastebėti neatitikimų nuo tikrovės neužtenka. Dažnai sapnuose su medinėm rogėm lėkdamas per greitkelį kelių šimtų kilometrų per valandą greičiu, nesuprasdavau, jog sapnuoju. Tarsteldavau kažką panašaus į "nu ... geras". Tuo viskas ir užsibaigdavo. Kad taip neįvyktų, turime išsiugdyti įprotį tikrinti save - sapnuojame ar ne (beveik kaip Maironiškai surimuota). Gyvendami kasdienybėje, įpraskite savęs klausinėti "Ar aš sapnuoju?". Ypatingai, pamatę kažkokį neįprastą objektą ar reiškinį. Paklausę, pasižiūrėkite į savo rankas. Svarbu! Visi mano sapnuoti sąmoningi sapnai būtent taip ir prasidėdavo. Klausiate kas čia tokio ypatingo - pasižiūrėti į savo rankas. Mūsų rankos sapnuose turi savybę pasikeisti - dažnai jos išsitampo, sumažėja, susitraukia. Žiūrėdami į jas, mes matome, kad tai - ne tikras kūnas, t.y. suprantame, kad čia sapnas. Kaip jau minėjau, ši metodika man pasiteisino ir ją rekomenduoju visiems.

Patarimas: Sėkmingas patikros metodas yra pašokimas į orą. Sapnuodami Jūs nenusileisite ant žemės. Gravitacija gi neegzistuoja! Tiesa, ir čia, prieš šuolį turi eiti klausimas "Ar aš sapnuoju".

Ką domina moksliškesni metodai, pateikiu gerai žinomą S. Laberžė techniką:

1) Ryte, po spontaniško prabudimo, keletą kartų pabandykite atmintyje atkurti sapną, kol įstengsite prisiminti jį visą iki smulkmenų.
2) Pasistenkite vėl užsnūsti, kartodami „Aš noriu kitą kartą sapnuodamas prisiminti, kad sapnuoju“.
3) Pabandykite įsivaizduoti, kad vėl esate sapne, tik šįkart Jūs pilnai suvokiate, kad esate sapne ir sapnuojate.
4) Kartokite 2 ir 3 punktus tol, kol pajusite, kad tvirtai užfiksavote savo ketinimą arba - kol užmigsite.
5) Jei viskas vyks sklandžiai, Jūs greitai pajusite, kad matote sąmoningą sapną (jis nebūtinai sutaps su tuo, kurį prisiminėte).

Patarimas: Tvirtai tikėkite, kad Jum pavyks susapnuoti sąmoningą sapną. Aš sau kaliau į galvą, kad per dvi savaites man pavyks. Likus dviem dienom iki termino pabaigos, sapnavau sąmoningai. Nenuvertinkite saviįtaigos galimybių!

Taigi, metodų yra keletas. Jei jums nepatinka šie, internete yra begalės kitų, tačiau pasakyti apie jų veiksmingumą nieko negaliu.

-----
Tęsinys - kitame straipsnyje.

Sąmoningas sapnavimas: Sapnų atsiminimas

Straipsnio pradžia praėjusiame įraše.
-------

Tęsdamas pradėtą temą, norėčiau apžvelgti jau trumpai paminėtą sapnavimo metodą - sąmoningą sapnavimą. Truputį apie jį jau rašiau, taip pat įdėjau ir rašytojo K. Kastanedos minčių. Tikiu, kad kolkas skamba sudėtingai ir galbūt futuristiškai, tačiau norėčiau pabrėžti, kad sąmoningas sapnavimas yra visiškai realus dalykas. Aš pabandysiu atskleisti paprastus medotus, kaip nededant milžiniškų pastangų, patiems jo pasiekti. (Truputėlį pasistengti visgi reikės..)

Literatūros šia tema yra tikrai nemažai, tačiau žinodamas, kad dauguma Jūsų neturime daug laisvo laiko, pabandysiu visą medžiagą susiteminti ir pateikti tik praktinius metodus sąmoningam sapnavimui pasiekti.

Pirmiausia, atsakykite į klausimą: "Jūs sapnuojate?" Tikėtina, kad atsakysite neigiamai. Na nebent jūs šį straipsnį skaitote vidurnaktį ant stogo. Jei taip nėra ir į klausimą atsakėte "Ne, aš nesapnuoju", pabandykite įrodyti, kodėl atsakėte būtent taip. Tai tikrai nėra paprasta - kad ir koks realus pasaulis atrodytų, sapnuose jis būna dar realesnis. Juose mes gyvename tokioje pačioje aplinkoje, kaip ir skaitydami šį tekstą. Mes priimame pasaulį, kad ir kokis keistas jis būtų, kaip natūralų, todėl nežinant ko ieškoti, mūsų mąstymas niekada nesupras, kad esame savo pačių sukurtoje iliuzijoje. Todėl, norėdami suvokti esant iliuzinėje aplinkoje reikia suprasti, kaip veikia sapnai.

Pirmas žingsnis, kurį turite padaryti, norėdami pasiekti sąmoningumo sapnuose - tai jų atsiminimas. Jei neatsiminsite savo sapnų, net ir sapnavę sąmoningai, to nesužinosite. Todėl sapnų atsiminimas yra vienas iš svarbiausių momentų sąmoningumo praktikoje. Pakankamas miego kiekis yra nepaprastai svarbus. Pirmasis nakties sapnas paprastai būna ne ilgesnis negu 10-15 minučių, tuo tarpu po aštuonių valandų miego, sapnas gali tęstis nuo 45 minučių, iki valandos. Nepaprastai svarbu, kad savo sapnus vienaip ar kitaip pasižymėtumėte, t.y. turėtumėte savo sapnų dienoraštį. Man šis metodamas labai padėjo. Sakysite, kad atsibudę neatsimenate nieko. Tam yra speciali technika: prieš užmigdami šalia lovos pasidėkite popieriaus lapą ir pieštuką (tušinuką, parkerį, žasies plunksną, šerno koją mirkyta tuše). Atsigulę kartokite sau, kad ryte atsiminsite ką sapnavote. Tai veikia panašiai, kaip ir atsibudimas konkrečiu laiku be žadintuvo. Įpratus, mūsų organizmas veikia kaip automatas. Svarbus momentas! Tik pramerkę akis, nedudėkite! Įtemptai galvokite, apie ką sapnavote. Jei atsimenate tik detales, bandykite jas sudėlioti kaip mozaiką ir tikėtina, kad atsiminsite jei ne visą, tai didžiają dalį sapno. Iš karto pasakysiu, kad pradžioje gali ir nepavykti. Nieko tokio. Viską, net ir smulkiausius momentus, užsirašykite. Jei neatsimenate konkrečių įvykių, pasižymėkitę nuotaiką, kokioje buvote sapne. Taip, po keletos dienų ar savaičių (labai priklauso nuo konkretaus individo ir dar labiau nuo noro) Jūs turite atsiminti bent po vieną-du sapnus per naktį. Pereikite prie detalesnio užrašymo. Atsibudę naktį ar ryte, pasižymėkite nors kelias detales apie tą sapną. Aš popieriaus lapą laikydavau šalia savęs, tad didelių pastangų norint jį pasiekti, nereikėdavo. Tikėtina, kad naktį nenorėsite rašyti "Karo ir taikos", todėl keletos detalių pilnai užteks. Taip stenkitės žymėtis kiekvieną, nors ir menkiausią sapno nuotrupą. Vėliau, kai jau turėsite šiokį tokį sapnų dienoraštėlį, prieš eidami miegoti jį paskaitykite. Šia technika vadovaudamasis teksto autorius pasiekė maždaug šešių-septynių sapnų atsiminimą per naktį. Žinoma, dažnai pabusdavau, tačiau išsimiegoti tai netrukdydavo nė kiek.

Jei pastebite, kad miegate labai giliai, galite užsistatyti žadintuvą. Kadangi REM periodas būna maždaug kas 90 minučių, žadintuvą galite nusistatyti po 4.5, 6, 7.5 valandų po to, kai nueinate miegoti. Bet kaip jau rašiau, labai svarbu, atsibudus nejudėti, o pirma mintis turi būti - "Ką aš sapnavau".

-----
Tęsinys kitame straipsnyje

Sapnai - neatrastas lobynas

Paruošti straipsnį šia tema planavau seniai, bet tik dabar atėjo įkvėpimas. Medžiaga, kurią pateiksiu bus tiek lietuvių autorių, tiek užsienio, tiek mano paties. Planuoju, kad tai bus keletos straipsnių ciklas, kuriuo stengsiuosi atskleisti galbūt kažkam dar nežinomus žmogaus sugebėjimus. Taigi, važiuojam..

Milžinišką savo gyvenimo laiko tarpą mes praleidžiame miegodami. Ir iš tiesų, miegas yra fenomenalus reiškinys. Jo pagalba mes pailsime tiek fiziškai, tiek protiškai. Miegas skirstomas į dvi stadijas, kurių pirma skirstoma į keturias smulkesnes:

I.
1. Žmogus lengvai snūduriuoja, gali būti lengvai pažadintas. Ši stadija trunka apie dešimt minučių. Akių judesiai lėti.
2. Lėtėja širdies ritmas, akys nebejuda, kūno temperatūra krinta, smegenų bangavimas tampa lėtesnis - smegenų biosrovės bangos keičiasi iš alfa į delta.
3, 4. Gilaus miego stadija. Vyrauja delta bangos, raumenys nebejuda, akys nebejuda. Pažadinti žmogų šioje stadijoje sunku, atsibudęs jis sunkiai susivokia aplinkoje, jaučiasi netvirtai.

II. REM (Rapid Eye Movement) stadija. Aktyvus miegas: greitėja kvėpavimas, prasideda aktyvus akių judesiai, kūną sukausto miego paralyžius. Žmonės sapnuoja.

Vidutiniška miego ciklo trukmė yra 90-110 minučių. Maždaug 50 procentų miego laiko yra praleidžiama antroje stadijoje, o apie 20-25 procentų – aktyvaus miego stadijoje. Likusius procentų pasidalija kitos miego stadijos. Vidutiniškai asmuo per aštuonių valandų periodą padarys visą ciklą per stadijas keturis arba penkis kartus. Kai žmogus užmiega, pirmasis aktyvaus miego periodas paprastai pasireiškia po 70-90 minučių. Pirmojo nakties ciklo metu aktyvaus miego periodas bus trumpesnis, gilaus miego – ilgesnis. Nakčiai slenkant tai krypsta priešingai. Vėlesni ciklai turi ilgesnius aktyvaus miego periodus ir trumpesnius gilaus miego periodus.

Pereikime prie sapnavimo ir sapnų atsiminimo. Sapnai - neatskiriama miego dalis. Ištikrųjų, sapnuojame mes visi ir visada, tačiau atsimename sapnus nedažnai. Jų atsiminimas yra tiek fiziologinis, tiek psichologinis momentas. Sapnų atsiminimas labai tiesiogiai susijęs su tuo, kada mes pabundame. Beto, standartiškai mes geriausiai atsimename rytinius sapnus. Kyla klausimas kodėl? Ryte aktyvaus miego stadija būna ilgesnė ir atsibundame rytais dažniau - to pasekoje didėja galimybė atsibusti REM stadijoje ar iš kart po jos. Laiku nubudus, didelė tikimybė, kad sapną atsiminsime. Tačiau jei miegame toliau, beveik garantuotai sapnas užmirštamas. Dažniausiai žmonės atsimena du-tris sapnus, tačiau šis skaičius priklauso nuo konkretaus individo.

Įdomu, kad galime lavinti savo sapnų atsiminimą. Treniruodamasis, per maždaug tris savaites buvau pasiekęs ~ septynių ir daugiau sapnų per naktį atsiminimą. Klausiate, kam to reikia? Na pirmiausiai, sapnus atsiminti smagu. Paskui tarsi išgyveni tuos nuotykius, tik dienos metu. Bet ši priežastis manęs tiesą sakant nedomino. Labiausiai domino galimybė sąmoningai sapnuoti.

Sąmoningas sapnavimas gali būti apibrėžtas kaip sąmoningas mąstymas REM stadijoje. T.y. žmogus supranta, kad jis yra sapne. Tai yra viena iš sapnavimo formų, pakankamai ištirta laboratorijose ir ęsanti visiškai saugi. Sąmoningo sapno metu sapnuotojo sąmonė prasiplečia: jis suvokia, kad sapnuoja, regi savo kūną, atsimena savo vardą bei savo gyvenimą būdraujant ir tuo pat metu regi, kaip sąmonė "rodo sapnų kiną". Sąmoningą sapnavimą jau ne vieną tūkstantį metų praktikuoja Tibeto jogai, kinų daosai, toltekų magai. Sąmoningo sapnavimo praktika nėra savitikslis dalykas, bet naudojama sąmoningumui plėsti, sąmonei valdyti bei dvasiniams tikslams pasiekti. Kartais jis pasireiškia spontaniškai, net netreniruojant proto, nemedituojant. Sąmoningai sapnuojantis individas gali susikurti savo sapnų pasaulį, skraidyti, išpildyti savo seksualines fantazijas. Įmanoma viskas, ką gali sugalvoti žmogaus fantazija.Vaikščiodamas ir kalbėdamas su žmonėm sapnuose, užduodamas jiems klausimus, asmuo dažniausiai kalbasi pats su savim, taip pažvelgdamas į savo pasąmonę. Sąmoningi sapnai atveria galimybę lengviau patekti į Astralinę Projekciją (apie ją bus atskiras straipsnis), geriau pažinti save, išpildyti neįmonomus dalykus - pvz. skraidymą, gal net įgalinti nuspėti ateitį, remiantis sapnų ženklais. Galimybės yra beribės.

Apie sąmoningą sapnavimą modernioji visuomenė sužinojo iš JAV rašytojo Karloso Kastanedos knygų apie indėnų toltekų magiją. Pasak rašytojo, sąmoningas sapnas būna tada, kai sapnuotojas susikoncentruoja į "antrąjį dėmesį", t.y. mato ir jaučia astraliniame lygmenyje. Sapno valdymas - svarbus momentas asmeninės galios įvaldymo kelyje.

Kalbėdamas apie sapnų programavimą K. Kastaneda išskiria esminį momentą: jeigu sapne pamatomos rankos, tai sutartinis ženklas, jog individas sapnuoja. Tuo metu sapnų kūne įsijungia sąmonė. Sapnų kūnas ir sąmonė pereina tarsi į "kito" pasaulio kontrolę, į kitą dimensiją. Miegančiajam šis įprastas fizinis pasaulis tampa kitu. Netreniruotas sapnuotojas pamiršta miegantį save ir įprasto fizinio pasaulio taisykles. Sapnuojantysis pasineria į nežinomybės sferą. Paprasta realybė sapnuojančiajam nesuvokiama, ji tampa nereali kaip sapno pasaulis būdraujančiam. Miegantysis ir sapnuojantysis atsiduria tarsi dviejuose paraleliuose nesusikertančiuose pasauliuose. Sapnuojančiajam fizinis pasaulis - kita realybė, jis užmiršta savo fizinį Aš, o būdraudamas mano, kad sapnas - iliuzija. Visiškai kitaip nutinka sąmoningam sapnuotojui, jam visa tikrovė - iliuzinė. Jis žino, kad tiek fizinis pasaulis sukurtas ir projektuojamas jo sąmonės, tiek sapnų pasaulis - nerealūs. Todėl žmogus gali valdyti ir dienos, ir nakties sapnus.

-----
Tęsinys kitame straipsnyje.

Tour de France: Finalité

Kodėl viskas kas gera, turi baigtis? Šias eilutes rašau iš savo šalto kambario Lietuvėlėje. Kadangi truputį nekokia nuotaika, sakykim depresija, todėl daug rašyt nėra noro. Paskutinę dieną praleidome turbūt nuostabiausioje Paryžiaus dalyje - Mont Marte. Nors per tą savaitę čia buvau daugybę kartų, diena viskas kitaip. Nors vakare man smagiau..




















---------------
J'aime cette ville merveilleuse. Je t'aime - Paris.



Jis išskrido. Bet pažadėjo sugrįžti.

Tour de France: Etape V

Supratau vieną dalyką – nėra ramesnio miego už tą, kai pamatai, kad ryte šefas negirdi žadintuvo. Aišku to pasekoje pavėlavome, bet nieko neatsitiko. Žinoma, jei diena prasideda nuotykiu, tai žinok – tai tikrai ne paskutinis linksmas atsitikimas. Biški priešistorės. Turiu taip vadinamus „kostiuminius“ batus. Visai neblogi, tik turi vieną trūkumą – po poros vaikščiojimo valandų, kojas nutrina iki mėsų. Kadangi pačią pirmą dieną, pėsčiom praėjome neblogą atsumą, kojos pavirto nuvarytais mėsgaliais, todėl batukus pasiimdavau tik į parodą. Šiaip visur eidavau su kedais. Taigi, grįžtant prie linksmojo ryto: vėlavome į parodą, bėgome kaip akis išdegę, todėl manau visai natūralu, kad „kojų trintukukus“ pamiršau namuose. Lyg tyčia, ryte laukė svarbus susitikimas su užsakovų firmos direktorium, todėl pasidėjau daiktus ir atgal į viešbutį. Po tokių masinių užtrukimų, parodai liko netiek jau ir daug laiko. Nepykstu.. Tikrai! Su didžiausiu nekantrumu laukiau vakaro. Laukė išvyka, apie kurią svajojau ilgai - gotikos šedevras - Notre Dame katedra. Iš toli ji atrodo dar gana paprastai, bet viskas pasikeičia priėjus artyn.



Tokios detalių gausos ir smulkmeniškumo nebuvau matęs. Grupės nariai nusprendė užeiti į vidų, bet aš gi žinojau, kad gotikos bažnyčiose vidaus grožis yra antraeilis, todėl patraukiau aplink nuostabiąją katedrą.



Nors pilno vaizdo neįmanoma susidaryti dėl pakankamai didelių bažnyčios gabaritų, įspūdis lieka ir net sustiprėja, priėjus prie vienos iš sienų ir pamačius puošybos detales. Vien ko verti lietvamzdžiai – šunų skulptūros, iš kurių nasrų išbėga vanduo. Apėjęs pastatą pabandžiau užeiti vidun.



Surprise surprise. Bažnyčia užsidaro, nieko vidun nebeįleidžia.. Kol visi pasakojo apie nuostabius vitražus, beliko guostis, „taigi vidus gotikoje nesvarbus“. Vėliau nusprendėm pamatyti ir Panteoną. Visi aikščiojo, aš nesupratau kas ten tokio ypatingo. Na tiesiog gal po Notre Dame katedros, kiti pastatai niekada neatrodys kaip anksčiau. Na gal išskyrus Florencijos katedrą. Kol apėjome ratą, sutemo. Grįžome prie Senos krantinės, nuo kurios matėsi puikiai apšviesta katedra. Nusileidome prie pat upės. Supratau, kad tai – vienas iš gražiausių mano matytų naktinio miesto vaizdų. Gal net ir pats gražiausias.. Grupelė prancūzų turbūt manė panašiai, todėl susėdo ratu ant pačios krantinės, išsitraukė vyno ir šnekučiuodamiesi leido laiką. Apmaudu, kad nuotraukos negali perteikti to įspūdžio.




Grįžome namo ir kaip visada išėjome vakarieniauti. Mūsų grupelė niekaip nesugalvojo kur reiktų pavalgyti, todėl blaškėmės iš vietos į vietą. Kai visiems nusibodo, užėjome į graikų restoranėlį. Aplinka priminė valgyklą, bet žinodamas tokių vietų dėsnius, nusprendžiau palaukti, kol atneš maistą. Ir buvau teisus. Patiekalai buvo niekuo neypatingi, bet prieskoniai ir paruošimas – nuostabūs. Gaila tik, kad baltas vynas matomai buvo laikytas supelijusioje statinėje, tad ir skonis buvo – pelėsių. Kai paprašėme paragauti, pasakė, kad skonis puikus, bet atnešė kitą butelį. Žinoma beveik trigubai brangesnį, tačiau bent keturgubai skanesnį. Gaila, kad nėra labai pigus. Bet gal paskutinę dieną sugrieš ir pasiimsiu į Lietuvą. Jei atvirai – jis man pasirodė skanesniu už visus prancūziškus. Pagalvojau, kad Paryžiuje man liko truputį daugiau negu para...

Tour de France: Etape IV

Parodoje žaisdamas žaidimus – „Surask skaniausių saldainių ir prisikrauk kiek telpa“ ir „Surask didžiausią ginklą, ir pabandyt pamosuoti“, šiaip ne taip praleidau visą dieną. Mūsų grupė nusprendė po to aplankyti Luvrą. Pradžioje tikrai nenorėjau. Žinojau iš patirties Sankt Peterburgo Ermitaže, kad tokio dydžio muziejams reikia bent dienos ir tai, praeiti tik užmetant akį į eksponatus. O jei detaliai apžiūrint kiekvieną, neužtektų ir savaitės. O čia buvo planuojamos dvi valandos. Na, bet įlipęs į metro pagalvojau: gal Luvre daugiau nepavyks apsilankyti ir nusprendžiau nuvykti į vieną didžiausių ir įspūdingiausių pasaulio muziejų. Nuo pat pradžių nudžiugino sąžininga bilieto kaina – 6 eurai. O įžengęs į patalpą, ant kurios pastatyta garsioji stiklinė piramidė supratau, kad sprendimas čia apsilankyti buvo teisingas.

Kadangi laiko buvo itin mažai, pasiėmiau Luvro planą, kuriame sužymėti svarbiausieji objektai, pridėjau mane dominčius autorius ir pradėjau žygį. Patys rūmai, kuriuose yra muziejus – įspūdingi. Ne veltui čia, prieš perkeliant į Versalį, buvo karalių rezidencija. Pačioje pradžioje pasitiko pirmasis eksponatas La Victoire de Samothrace (Sparnuota Samothrace pergalė. Ai, žinokit, nesąmonė verst pavadinimus, todėl neversiu).

Toliau sekė galerija, kurioje buvo ir Da Vinčio darbai. Gaila, kad beveik visi dengti apsauginiu stiklu, todėl nifiga nieko nesimato. Pyktis apėmė net. Na, bet reikia saugoti šedevrus.. Pasukau į atskirą salę. Dar nepamatęs, kas joje eksponuojama, iš žmonių skaičiaus supratau, kad čia privalo būti „La Joconde“, geriau žinoma kaip „Mona Liza“. Nusivylimui ribų nebuvo. Prieiti prie paveikslo galima ne arčiau kaip per kokius 5is metrus. Jį žinoma dengia storiausias apsauginis stiklas, todėl mačiau lygiai apskritą nulį. Visiems, kurie galbūt eis į Luvrą, specialiai pamatyti šį paveikslą, galiu rekomenduoti geriau tą laiką praleisti kitur.. Toliau sekė tikrai įdomesni paveikslai. Nustebau pamatęs, kokio dydžio yra „Laisvė, vedantį tautą per barikadas“, tačiau pamatęs „Les noces de Cana“ net sustingau – tai pats didžiausias mano matytas paveikslas.

Nepaprastai sužavėjo vienas Rafaelio piešinys, kurio lietuviško atitikmes net nežinau, nes pamačiau jį pirmą kartą.

Nuo paveikslų jau susisuko galva, todėl patraukiau link skulptūrų. Puikiai visiems žinoma „Venus de Milo“ nepaliko anei jokio įspūdžio, bet Mikelandželo „Les Esclaves“ atrodo puikiai.

Labai norėjau išvysti senovės Egipto ir Mesopotamijos darbus. Jiems buvau paskyręs lygiai valandą, bet po žygio per paveikslus, visi regimieji receptoriai buvo atbukę, o kojos vos vilkosi. Taip. Tokiam muziejui reikia skirti žymiai daugiau laiko. Pamatęs pirmą sarkofagą puoliau jį fotografuoti, bet lyg tyčia užėjus į kitą kambarį, ten laukė bent dvi dešimtys pačių įvairiausių sarkofagų. Iš ankstyvųjų Mesopotamijos darbų labiausiai į akį krito daug kartų įvairiuose istorijos vadovėliuose matytas darbelis.

Iš paskutinių jėgų užlipęs į aukščiausią aukštą, beveik bėgte perlėkęs galerijas, sustojau pasižiūrėti į vieną paveikslą ir patraukiau prie išėjimo. Kokų nebejaučiau, galva sukosi. Brr. Grįžtant užsukome pavalgyti į šalia viešbučio esantį indų restoraną. Kadangi meniu buvo tik prancūziškas, išsirinkt nepataikiau, o maistas buvo labai vidutiniškas. Bet užtat leido atsinešt savo vyno, tai vakaras nebuvo sugadintas. Pakilios nuotaikos patraukėme iki žymiojo „Moulin Rouge“. Su sąlyga, kad bilietai kainuoja 90 eurų, o vietų nebuvo dvi savaites į priekį, pabuvom tik šalia pastato.

Tiesą sakant, nežinojau, kad šis „teatras“? yra Raudonųjų žibintų kvartale, todėl grįždamas bandžiau suskaičiuoti, kelis kartus gatvių iškabose yra paminėtas žodis „sex“.

Pamečiau skaičių. Kupini įspūdžių grįžome namo. Baigėsi trečioji diena Paryžiuje.

Tour de France: Etape III

Antra diena Prancūzijoje. Reikia pripažinti, kad viešbutį gavome tikrai prastą. Nelogiškumo ir liapsusų, kurie būtų natūralūs Italijoje, čia pateisinami tik tuo, kad viešbutis yra labai geroje vietoje, o kainuoja sąlyginai nedaug. Na, bet nesinorėjo labai niurnėti, todėl susikrovėme daiktus ir išjudėjome į parodą. Smagiausia, kad vyko atidarymas su tikru šampanu, prancūziškais vieno kąsnio sumuštinukais. Viskas buvo šluote nušluota per 15 minučių, na bet atgal į savo stendus grįžome linksmai. Po parodos draugiškai patraukėme į garsiuosius Eliziejaus laukus, ieškoti kur pavalgyti.

Vienas mūsiškių žinojo puikų restoraną, tad pradėjome jo paieškas. Turėjau vieną problemėlę – bjauriai trynė batai, todėl po kelių kilometrų pradėjau judėti kaip klipata. Eliziejaus laukuose puikiai atsiskleidžia Prancūzų vairavimo stilius. Nors atrodo viskas vyksta chaotiškai, spėkit ar mačiau nors vieną avariją? Ne. Kiek Paryžiuje gyvena žmonių? Grubiai – penkis kartus daugiau negu visoje Lietuvoje. Išvados peršasi pačios.. Tiesa, buvau girdėjęs, kad paryžiečiai įdomiai parkuoja automobilius ir išvažinėja iš parkavimo vietų. Žinokit, bet kai pamačiau realybę, pradėjau juoktis. Turbūt kas šeštas automobilis važinėja sulankstytais šonais, bamperiais ir panašiai. Kai reikia išvažiuoti iš sustojimo vietos, jie nesiceremonija: badach į vieną mašiną, badach į kitą. Galvojau, kad jie tiesiog atsiremia į buferius. Oi ne. Pas mus turbūt policiją kviestų, o jiem normalu. Juokingiausia, kad tokį vaizdą mačiau, kai išvažiuojančiai mašinai komandavo žmogus. Po smūgio į kito automobilio priekį, jis iškėlė nykštį. Daug skirtumų tarp mūsų tautų. Keliaudami, visada priekyje matėme Triumfo arką. Atrodo tuoj ją prieisim, bet po pusvalandžio supranti, kad tai arka tikrai labai toli. Netrukus įžengėm į pačių Eliziejaus laukų centrą.

Žmonių kiekis.. Automobilių prabanga.. Parduotuvės. Bet tikrai labai gražu. Štai ir mūsų belgiškas restoranėlis. (Kurį tarp kitko rekomenduoju).

Stebėtinai nereikėjo laukt nė minutės, o atsiminkit, juk mes pačiame centre. Kai visada, pasitiko restorano savininkas ir nuvedė prie staliuko. Šį kartą supratau, kad pataikiau ten, kur man labiausiai patinka. Daug prancūziško bruzdesio, pastelinė aplinka papildyta puikiais akcentais.

Tikėjausi pamatyti mažų mažiausiai didžiules kainas, bet ne. Viskas gana nebrangu. Restoranas specializuojasi moliuskų patiekaluose, todėl ilgai nelaukėm ir užsisakėm. Išsirinkau midijas su pomidoru, alyvuogėm, baziliku, alyvų aliejumi ir dar su kažkuo. Atnešė ne lėkštę, o visą puodą.

Įnikau taip, kad net nespėdavau vyno atsigert. Skanu beprotiškai. 10 iš 10. Skanesnių moliuskų tikrai nesu valgęs. Vos vos sugebėjau įveikti midijų puodą, o dar atnešė desertą - Creme Bruile. Vėl, nieko negaliu prikišt.

Už viską sumokėjau tik 20 eurų. Su vynu – 30. Nuostabu. Pagalvojau, kad vakarykštė vakarienė buvo labai brangi ir tikrai nelabai vykusi. Kai išeidinėjom, pradėjo lyti. Padvelkė visiška romantika. Sotus ir tikrai laimingas grįžau į savo buveinę ir pagalvojau: „ Man čia patinka. Tikrai patinka.“

Tour de France: Etape II

Šaltai, tačiau sėkmingai pasiekėm Paryžių. Šaltai, nes mano vieta lėktuve buvo prie lango, nuo kurio velniškai dvelkė šalčiu. Truputį nervina, bet kai pagalvoji, kad lauke -55, tai ir pyktis atlyžta. Pirmasis vaizdas nusileidus – milžiniškas rūkas. Nežinočiau, kad čia tikrai Paryžius, būčiau susilažinęs iš 100Lt, jog esu D. Britanijoje.

Su laiku rūkai išsisklaidė ir išlindo saulutė. Apie 20 laipsnių. Pasaka: vaikštau lengvais ilgarankoviais markškinėliais ir nenoriu net prisimint kokį orą palikome Lietuvoje. Atvažiavome į viešbutį, numetėm daiktus ir išlėkėm ruoštis parodai MILIPOL. Apie parodą kadanors pakalbėsiu atskirai, nes ji tikrai įspūdinga. Tikrąja to žodžio prasme Europinio mąsto. Taigi, susiruošę ir biškį užkandę lietuviškos dešrytės (na jau ne, už keistą ir pasenusį ale prancūzišką sumuštinį 5 eurų nemokėsiu), išjudėjome į didingąjį miestą. Kas nustebino, tai efektyvi ir greita metro sistema - per pusvalandį pravažiavome kone pusę miesto. Visomis galūnėmis esu už tai, kad tokį dalyką įrengtų Vilniuje. Tegu gatves kasa kiek nori ir kokių nori, bet prašau padaryti taip, kad viešuoju transportu važinėčiau be įtampos ir nuovargio – metro važinėja kas 2-3min! Žmonių telpa tikrai labai labai daug. O ir bilietai nebrangūs (vienkartinis bilietas maždaug 3.50Lt). Susidėliojau maršrutą: pradėsiu žygį nuo Triumfo arkos, per Eliziejaus laukus iki Luvro, tada pro Notre Dame katedrą, palei pakrantę iki Eifelio. Skamba neblogai. Realybėje padarėme kitaip. Nuvažiavome iškart prie Eifelio bokšto ir galiu pasakyti nuoširdžiai – pirmas įspūdis buvo milžiniškas. Tikrąją pažintį su Paryžiumi pradėjau nuo turbūt įspūdingiausio objekto.



Esu jį matęs atvirukuose, nuotraukose, šimtus tūkstančių kartų, bet viskas pasikeičia stovint šalia. O spėkit, ar aš nepakilau į pačią jo viršūnę, pasižiūrėti, kaip atrodo Prancūzijos perlas iš aukštai.



Nesakysiu nieko. Gal tik pridursiu, kad verta nepagailėti 11 Eurų. Įspūdis liks ilgam.



Nusileidę, patraukėme link viešbučio, ieškoti kur pavalgyt. Žinoma, sugebėjome pasukti ne į tą gatvę. Čia pradėjau nekęsti grupinių sprendimų: vietoje žavios kavinės, kurioje dūzgė gyvenimas, pasirinkome vidutiniškai atrodantį restoranėlį. Patiko, kad prie durų pasitiko šefas. Valgiau kažkokią žuvies sriubą (po teisybei, žuvis nelabai jautėsi), ir anties kepenėles. Buvo nuostabiai skanu. Gal dėl to, kad beveik visą dieną nieko burnoj neturėjau. Grįždami į viešbutį, pastebėjome, kad tikrai pasirinkome ne itin vykusią vietą pavalgyt. Negaliu spręsti apie kitų cafe ar restoranų maisto kokybę, tačiau aplinka buvo kelis kartus mielesnė ir jaukesnė. Teisybės dėlei reiktų pastebėti, kad vakare man sutriko virškinimas, todėl, maitinimo įstaigos pasirinkimą vertinu ne itin teigiamai. Viešbutyje atsidūrėm vėlai vakare. Ir nors kiti grupės nariai jau traukė miegoti, aš, užsukau į nedidelę krautuvėję, pasiėmiau balto prancūziško vyno butelį ir patraukiau link Monmarto. Paklaidžiojęs pagaliau įsukau į gerai iš atvirukų ir piešinių žinomą parkelį.



Geras! Visur sukosi dailininkai karikatūristai, dailininkai piešiantys praeivių paveikslus, ūsuoti dėdės su beretėmis, tapantys ant molberto. Atmosfera fantastiška. O jau gatvelės, skersgatviai.. Visą pagrindinį Monmarto aikštelę supa daugybė užeigų. O jau žmonių.. Stilingi, besišypsantys. Negali palikti abejingų. Kadangi laiko neturėjau, o planavau čia lankytis beveik kas vakarą, todėl patraukiau ieškoti nuošalesnės apšviestos vietos. Juk meninio įkvėpimo čia tikrai netrūksta, o apsakymą pabaigti planavau seniai.. Atsikimšau vyną ir prisėdau įtemtoms porai valandų rašymo. Net stebėjausi produktyvumu, bet apsižvalgęs aplink puikiai supratau, kad ši vieta tiesiog skatina kurti. Nesvarbu, kokia ta kūryba bebūtų. Deja, kadangi buvau miegojęs lygiai 0 valandų, susiruošiau namo. Žinoma, kokia išvyka be nuotykių. Apturėjęs vieną, grįžau tik po dviejų valandų, ryškiai nekęsdamas prancūzų. Miegot buvo likusios 4.5h, bet tokiam mieste, šios kelios miego valandos prilygo fantastikai. Net keliausi beveik nesikeikdamas. Atrodo pradedu įsimylėti Paryžių.

Tour de France: Etape I

Taigi sėdžiu jau Vilniaus oro uoste, iki skrydžio liko pusantros valandos. Blogiausia, kad mano organizmas prieš panašias keliones, ar šiaip įvykius reikalaujančius truputuką pasinervinti, linkęs nemiegoti, kas yra ne ypač gerai. Taigi, nemiegojau nė valandos, todėl šiuo metu jaučiuosi biški apsvaigęs. Bet tikiuosi skrydžio metu nusnūsti. Žinoma taip teigti yra gana optimistiška, nes man kelionės lėktuvu, kaip ir apskritai lėktuvai, yra vienas didžiausių gyvenimo malonumų, tad greičiausiai laiką praleisiu spoksodamas pro iliuminatorių ir klausydamasis reaktyvinės melodijos.

Wohoo, registruodamasis pastebėjau puikų dalyką, skrendam verslo klase. Mmm.. nice. Taigi, tiek šiam kartui. Reik keliaut po truputį link ponų purtytojų aka muitininkų. Susitiksime Paryžiuje. Aur Revoir!

P.S. Pasirodo dezinformacija su ta verslo klase. Et.

Beveik atostogos

Vieną dieną pagalvojau, o kuom aš prastesnis už nezinau.lt ir zudykreklama.lt ir nusprendžiau išvažiuoti atostogauti į Paryžių. Na, jei sąžiningai kalbant, tai ne aš nusprendžiau, o firma kurioje dirbu. O jei dar labiau sąžiningai, tai ne atostogauti, o dalyvauti parodoje.. Bet visgi Paryžiuje! Kadangi Prancūzijoje dar nesu buvęs, kelionės laukiu nesulaukiu. Blogai, kad kalbos aš jų visiškai nemoku, o kaip žinia jie ten gana užsispyrusiai atsisako kalbėt angliškai. Bet tikiuosi kaip nors susimojuoti. Ar kažkaip.

Šia linksma proga norėčiau paprašyti patarimų kas jau svečiavosi šiame nuostabiame mieste. Faktiškai turėsiu tik dvi apylaisves dienas, tai sužiūrėti visko nespėsiu. Turiu tikslą pamatyti žymiąją 'bašnę', Notredamo katedrą, Monmartą ir tą kažkokį modernių pastatų rajoną, kad ir kaip jis besivadintų. Tačiau, mane labiau domina pajausti tikrąją miesto dvasią kokioje nors užkištoje 'franzūziškoje' kavinėje, ar prie kokios krantinės pasedėti su vyno buteliu. Gal kas žino panašių viečikių?

Labai laukiu jūsų pasiūlymų. Kadangi viešbutyje nusimato interneto buvimas, pažadu šiokį tokį reportažą :) Tiesa, gyvensiu va štai čia.