Tour de France: Etape V

Supratau vieną dalyką – nėra ramesnio miego už tą, kai pamatai, kad ryte šefas negirdi žadintuvo. Aišku to pasekoje pavėlavome, bet nieko neatsitiko. Žinoma, jei diena prasideda nuotykiu, tai žinok – tai tikrai ne paskutinis linksmas atsitikimas. Biški priešistorės. Turiu taip vadinamus „kostiuminius“ batus. Visai neblogi, tik turi vieną trūkumą – po poros vaikščiojimo valandų, kojas nutrina iki mėsų. Kadangi pačią pirmą dieną, pėsčiom praėjome neblogą atsumą, kojos pavirto nuvarytais mėsgaliais, todėl batukus pasiimdavau tik į parodą. Šiaip visur eidavau su kedais. Taigi, grįžtant prie linksmojo ryto: vėlavome į parodą, bėgome kaip akis išdegę, todėl manau visai natūralu, kad „kojų trintukukus“ pamiršau namuose. Lyg tyčia, ryte laukė svarbus susitikimas su užsakovų firmos direktorium, todėl pasidėjau daiktus ir atgal į viešbutį. Po tokių masinių užtrukimų, parodai liko netiek jau ir daug laiko. Nepykstu.. Tikrai! Su didžiausiu nekantrumu laukiau vakaro. Laukė išvyka, apie kurią svajojau ilgai - gotikos šedevras - Notre Dame katedra. Iš toli ji atrodo dar gana paprastai, bet viskas pasikeičia priėjus artyn.



Tokios detalių gausos ir smulkmeniškumo nebuvau matęs. Grupės nariai nusprendė užeiti į vidų, bet aš gi žinojau, kad gotikos bažnyčiose vidaus grožis yra antraeilis, todėl patraukiau aplink nuostabiąją katedrą.



Nors pilno vaizdo neįmanoma susidaryti dėl pakankamai didelių bažnyčios gabaritų, įspūdis lieka ir net sustiprėja, priėjus prie vienos iš sienų ir pamačius puošybos detales. Vien ko verti lietvamzdžiai – šunų skulptūros, iš kurių nasrų išbėga vanduo. Apėjęs pastatą pabandžiau užeiti vidun.



Surprise surprise. Bažnyčia užsidaro, nieko vidun nebeįleidžia.. Kol visi pasakojo apie nuostabius vitražus, beliko guostis, „taigi vidus gotikoje nesvarbus“. Vėliau nusprendėm pamatyti ir Panteoną. Visi aikščiojo, aš nesupratau kas ten tokio ypatingo. Na tiesiog gal po Notre Dame katedros, kiti pastatai niekada neatrodys kaip anksčiau. Na gal išskyrus Florencijos katedrą. Kol apėjome ratą, sutemo. Grįžome prie Senos krantinės, nuo kurios matėsi puikiai apšviesta katedra. Nusileidome prie pat upės. Supratau, kad tai – vienas iš gražiausių mano matytų naktinio miesto vaizdų. Gal net ir pats gražiausias.. Grupelė prancūzų turbūt manė panašiai, todėl susėdo ratu ant pačios krantinės, išsitraukė vyno ir šnekučiuodamiesi leido laiką. Apmaudu, kad nuotraukos negali perteikti to įspūdžio.




Grįžome namo ir kaip visada išėjome vakarieniauti. Mūsų grupelė niekaip nesugalvojo kur reiktų pavalgyti, todėl blaškėmės iš vietos į vietą. Kai visiems nusibodo, užėjome į graikų restoranėlį. Aplinka priminė valgyklą, bet žinodamas tokių vietų dėsnius, nusprendžiau palaukti, kol atneš maistą. Ir buvau teisus. Patiekalai buvo niekuo neypatingi, bet prieskoniai ir paruošimas – nuostabūs. Gaila tik, kad baltas vynas matomai buvo laikytas supelijusioje statinėje, tad ir skonis buvo – pelėsių. Kai paprašėme paragauti, pasakė, kad skonis puikus, bet atnešė kitą butelį. Žinoma beveik trigubai brangesnį, tačiau bent keturgubai skanesnį. Gaila, kad nėra labai pigus. Bet gal paskutinę dieną sugrieš ir pasiimsiu į Lietuvą. Jei atvirai – jis man pasirodė skanesniu už visus prancūziškus. Pagalvojau, kad Paryžiuje man liko truputį daugiau negu para...