Parodoje žaisdamas žaidimus – „Surask skaniausių saldainių ir prisikrauk kiek telpa“ ir „Surask didžiausią ginklą, ir pabandyt pamosuoti“, šiaip ne taip praleidau visą dieną. Mūsų grupė nusprendė po to aplankyti Luvrą. Pradžioje tikrai nenorėjau. Žinojau iš patirties Sankt Peterburgo Ermitaže, kad tokio dydžio muziejams reikia bent dienos ir tai, praeiti tik užmetant akį į eksponatus. O jei detaliai apžiūrint kiekvieną, neužtektų ir savaitės. O čia buvo planuojamos dvi valandos. Na, bet įlipęs į metro pagalvojau: gal Luvre daugiau nepavyks apsilankyti ir nusprendžiau nuvykti į vieną didžiausių ir įspūdingiausių pasaulio muziejų. Nuo pat pradžių nudžiugino sąžininga bilieto kaina – 6 eurai. O įžengęs į patalpą, ant kurios pastatyta garsioji stiklinė piramidė supratau, kad sprendimas čia apsilankyti buvo teisingas.
Kadangi laiko buvo itin mažai, pasiėmiau Luvro planą, kuriame sužymėti svarbiausieji objektai, pridėjau mane dominčius autorius ir pradėjau žygį. Patys rūmai, kuriuose yra muziejus – įspūdingi. Ne veltui čia, prieš perkeliant į Versalį, buvo karalių rezidencija. Pačioje pradžioje pasitiko pirmasis eksponatas La Victoire de Samothrace (Sparnuota Samothrace pergalė. Ai, žinokit, nesąmonė verst pavadinimus, todėl neversiu).
Toliau sekė galerija, kurioje buvo ir Da Vinčio darbai. Gaila, kad beveik visi dengti apsauginiu stiklu, todėl nifiga nieko nesimato. Pyktis apėmė net. Na, bet reikia saugoti šedevrus.. Pasukau į atskirą salę. Dar nepamatęs, kas joje eksponuojama, iš žmonių skaičiaus supratau, kad čia privalo būti „La Joconde“, geriau žinoma kaip „Mona Liza“. Nusivylimui ribų nebuvo. Prieiti prie paveikslo galima ne arčiau kaip per kokius 5is metrus. Jį žinoma dengia storiausias apsauginis stiklas, todėl mačiau lygiai apskritą nulį. Visiems, kurie galbūt eis į Luvrą, specialiai pamatyti šį paveikslą, galiu rekomenduoti geriau tą laiką praleisti kitur.. Toliau sekė tikrai įdomesni paveikslai. Nustebau pamatęs, kokio dydžio yra „Laisvė, vedantį tautą per barikadas“, tačiau pamatęs „Les noces de Cana“ net sustingau – tai pats didžiausias mano matytas paveikslas.
Nepaprastai sužavėjo vienas Rafaelio piešinys, kurio lietuviško atitikmes net nežinau, nes pamačiau jį pirmą kartą.
Nuo paveikslų jau susisuko galva, todėl patraukiau link skulptūrų. Puikiai visiems žinoma „Venus de Milo“ nepaliko anei jokio įspūdžio, bet Mikelandželo „Les Esclaves“ atrodo puikiai.
Labai norėjau išvysti senovės Egipto ir Mesopotamijos darbus. Jiems buvau paskyręs lygiai valandą, bet po žygio per paveikslus, visi regimieji receptoriai buvo atbukę, o kojos vos vilkosi. Taip. Tokiam muziejui reikia skirti žymiai daugiau laiko. Pamatęs pirmą sarkofagą puoliau jį fotografuoti, bet lyg tyčia užėjus į kitą kambarį, ten laukė bent dvi dešimtys pačių įvairiausių sarkofagų. Iš ankstyvųjų Mesopotamijos darbų labiausiai į akį krito daug kartų įvairiuose istorijos vadovėliuose matytas darbelis.
Iš paskutinių jėgų užlipęs į aukščiausią aukštą, beveik bėgte perlėkęs galerijas, sustojau pasižiūrėti į vieną paveikslą ir patraukiau prie išėjimo. Kokų nebejaučiau, galva sukosi. Brr. Grįžtant užsukome pavalgyti į šalia viešbučio esantį indų restoraną. Kadangi meniu buvo tik prancūziškas, išsirinkt nepataikiau, o maistas buvo labai vidutiniškas. Bet užtat leido atsinešt savo vyno, tai vakaras nebuvo sugadintas. Pakilios nuotaikos patraukėme iki žymiojo „Moulin Rouge“. Su sąlyga, kad bilietai kainuoja 90 eurų, o vietų nebuvo dvi savaites į priekį, pabuvom tik šalia pastato.
Tiesą sakant, nežinojau, kad šis „teatras“? yra Raudonųjų žibintų kvartale, todėl grįždamas bandžiau suskaičiuoti, kelis kartus gatvių iškabose yra paminėtas žodis „sex“.
Pamečiau skaičių. Kupini įspūdžių grįžome namo. Baigėsi trečioji diena Paryžiuje.
1 komentaras:
O kur kiti Etapai ??
Ar jau gryzai ?
Rašyti komentarą