Metų geriausi

Artėjant metų pabaigai, dauguma sudarinėja įvairiausius „Metų geriausius“, aš to kaip ir nedaryčiau, bet kadangi viskas buvo suplanuota jau prieš porą metų, pateikiu jums savo pačių pačiausių sąrašiuką. Gero skaitymo, geros šventės, gerų Naujųjų!

Geriausia metų technologija.

Tinklaraštis rašantis mokslo tematika negali pro pirštus žiūrėti į technologines naujoves. O šiais metais jų buvo kaip niekada daug.

Nominantai:

Grafenas. Nėra abejonių, kad šios technologijos atradimas sudrebino mokslo pasaulį. Tai – kiečiausia medžiaga žemėje. Gaminamas iš grafito, šis technologinis sprendimas prieinamas tik nanotechnologijų pagalba. Svarbiausias momentas – grafeno storis nėra centimetras, net ne milimetras.. Vienas atomas. Tačiau svarbiausia ne tai, svarbiausia, kad ši medžiaga nuo šiol galės būti gaminama masiniu būdu – tai ir buvo esminis lūžis.

Honda FCX Clarity automobilis. Ne, tai nėra dar viena siaubingos elektra maitinamos Toytos Prius analogija, tai visiškai naujas, vandeniliu varomas automobilis. Vandenilis – labiausiai Visatoje paplitęs elementas. Automobilyje vykstančios reakcijos galutinis produktas – vanduo, išeinantis pro duslintuvą. Ir užpildomas ne per parą, o per kelias minutes. Sakysite, kad perspektyvos jis neturi kol nebus atidirbtas vandenilio degalinių tinklas.. Bet jis jau yra.. JAV, Kalifornijoje. Aišku, ne be Terminatoriaus pagalbos.. :)

LHC (nemaišyti su LSD:) – didysis hadronų priešpriešinių srautų greitintuvas. Jo debiutas pasaulyje sulaukė daugiausiai dėmesio – apie jį rašė kas galėjo, televizijos kūrė dokumentinius filmus, specialias laidas, atsirado įvairių susibūrimų – vieni pranašavo Dievo grįžimą, kiti – juodosios skylės atsiradimą žemėje. Na nei viena, nei kita nepasitvirtino. Nors viskas užsibaigė ne ką mažiau eskaluojamu gedimu, ateitis šiam įrenginiui – šviesi.


Nugalėtojas: HONDA FCX Clarity. Net neabejokit. Pateikiu situacijos pavyzdį.
- Petrai, staigiai atvažiuokit! Jūsų dukra susižeidė!
- Velnias, o mano elektrinis Prius automobilis kaip tik krautis pradėjo.. Po 6 valandų būsiu.

Geriausias naujai atrastas blogas. Nominantai: Timo blogas, Simonos blogas, Deric Brownd‘s MindBlog.

Nugalėtojas: Niekaip negalėjau išsirinkti, nes jų tinklaraščiai panašūs bet skirtingi. Nebūtų brolis ir sesuo:) Taip, Timas ir Simona tapo geriausiu atradimu!

Geriausia metų knyga:

Nominantai:

James Clavell. Siogūnas. Nors „Shogun“ vertimas, mano manymu, turėjo būti Šogunas, o ne idiotiškai skambantis Siogunas (ištarkite žodį sviogunas. Jaučiate?:), knyga puiki. Nors nesu istorinių romanų gerbėjas, ši tikrai patiko. Iki jos nebuvau skaitęs nė vienos knygos apie Japoniją ir samurajus, galbūt todėl man ji padarė tokį įspūdį. Siužetas paremtas tikra William Adams, anglų kapitono istorija. Nesinori atskleisti siužeto, todėl pasakysiu tik tiek, kad knyga tikrai įtraukianti, užkabinanti, protinga ir su geru japonišku prieskoniu. Siekiantiem labiau susipažinti, puikiai tiks Riedančios uolos apžvalga.

Lian Hearn. Giedančios grindys. Tikėjausi kažko panašaus į „Siogūną“. Gal net geresnio. Gavau romaną apie Japoniją, parašytą skubotame stiliuje. Bet užkabina vienok:) Matyt šios šalies kultūra yra tokia įdomi, kad knygos apie ją automatiškai tampa skaitomomis. Atrodo jos yra keturios dalys, todėl skaitalo bus daug.

Haruki Murakami. Kafka pakrantėje. Sujaponėjau visai, bet šio autoriaus kūryboje kažkas yra. Man ji primena anime stiliaus multiką sumaišytą su Hitchkoko filmais. Pati knyga daug gilesnė, labiau „šizova“ lyginant su ankstesne kūryba. Patiko ir senovinio mito ikomponavimas šiuolaikiniame pasaulyje ir pats istorijos konstravimas.

Nugalėtojas: Siogūnas. Hai!

Metų greičiausi:

Nominantai:

Lamborghini Estoque

Aston Martin Q77

Pagani Zonda R

Nugalėtojas:

Šio teksto autorius, per nepilnas 3 savaites išgimdęs magistrinį :)


Ačiū, kad skaitėte, kad buvote, iki pasimatymo kitąmet!

Šepardo tonas 2: Teorija

Jau pristačiau jums kaip skamba Šepardo tonas, dabar pabandysiu jį paaiškinti. Pabandysiu, nes viskas gana painu. Praėjusiame įraše buvo keletas nuorodų į tai, kaip skamba minėtas tonas ir minimaliai, bet paaiškinantys jį, filmukas su fortepionu.

Tai kaip gi viskas veikia? Paprastai garsai kuriuos girdime nėra vienalyčiai. Paspaustas fortepijono klavišas suvirpina stygą, kuri siunčia daugybę signalų turinčių įvairius dažnius. Jums dainuojant, pvz. "do" natą, garsas išėjęs iš Jūsų gerklės generuoja ne tik standartinę "do" natą (maždaug 260Hz), bet taip pat jos harmoninius dažnius - 520, 780, 1040 ir taip toliau, kurie sklinda kaip energija.

Mūsų klausa supranta tiek šiuos dažnius, tiek tarpus tarp jų. Įdomiausia tai, kad net jeigu iš balso ištrintumėm pagrindinį "do" dažnį - 260Hz, mes vistiek suvoktumėm, kad tai "do" nata. Šitoje vietoje neatsistebiu mūsų smegenų galimybėm.. Na, bet nenukrypkime nuo temos.

Šepardo tonas ir naudojasi tuo, kad garsas nėra vienalytis. Jie pagrindinės natos (pvz. Do) neturi, jie egzistuoja tik oktavose, kuriose natos turi dvigubai trumpesnius tarpus nei jau aptartam pavyzdy. Girdint visus šiuos dažnius, mes suvokiam, kad tai "Do", bet dėl kitokio dažnių tarpo, nesuvokiame kokios oktavos.

Čia nedidelė pauzė - ne muzikantai gali ir nežinoti, kas tos oktavos - paprastai kalbant, egzistuoja 7 pagrinės natos (do, re, mi, fa, sol, la, si), kurios gali būti įvairaus tembro - ta pati "Do" gali būti ir aukšta, kurią išdainuos tik moterys, ir itin žema, pasiekiama tik bosu dainuojančiam vyrui. Tie tebrai, grubiai ir vadinami oktavomis.

Dabar, škias, ramybės, tiktai ramybės (Kalrsonas). Čia viskas gana painu. Šepardo tono garsumas tam tikrame dažnyje yra aukštesnis, lyginant su išgaunama nata, tačiau jis yra kito dažnio - jei nata 260Hz, Šepardo tono atveju užgarsinamas 380Hz dažnis. Taip smegenys apsigauna - nors dainuojama "Do" nata, jos geriau girdi kitą dažnį.

Grojant, naudojami harmoniniai akordai, tarp kurių tarpas lygus vienai oktavai. Vienam pasibaigus, iškart prasideda kitas, todėl neįmanoma suvokti, kad natos aukščiui kylant keičiasi grojami akordai.

Tarkime groja trys instrumentai: tūba, trimitas ir valtorna. Jie kartu pradeda nuo "Do" ir kyla iki "Si". Nors groja tas pačias natas, kiekvieno instrumento tembras skiriasi. Jiem pasiekus natą "Sol", trimitas nukrenta viena oktava žemyn, o tūba ir valtorna kyla toliau. Instrumentai groja tas pačias natas, bet tonacijos jau skiriasi. Pasiekus natą "Si", oktava žemiau nusileidžia valtorna, o tūba ir trimitas kyla. Ties aukštesnės "Re", žemesne tonacija pradeda groti ir tūba. Nė vienas instrumentas neišgroja pilnos natų skalės, o kadangi du instrumentai maskuoja žemesne tonacija pradėjusį grot, atrodo kad natų skalė niekada nesibaigs. Šitas pavyzdys manau turėtų sudėlioti taškus ant i. 

Jei perskaitėt iki čia, bėkit pasidaryti sumuštinio - nusipelnėte :)

Šepardo tonas

Kažkada esu radęs neblogą iliuziją, tik ne vaizdo, o garso. Garso iliuzijų neturim tiek daug, todėl labai knietėjo ją išnagrinėti ir parodyti jums. Vadinasi ji - Shepard's Tone/Scale arba Šepardo tonas/skalė (nemaišyti, ne piemens tonas:) Tiesiog paklausykite žemiau esančio filmuko:

Dabar paklausykite kitokio tipo, bet to pačio principo. Būtinai pakartokite filmuką - galite ir keletą kartų.

Esmę turbūt supratote - garso tonas žemėja, bet niekada nesibaigia - taip galima tęsti iki begalybės. Kaip tai veikia? Va čia tikras riešutėlis. Palieku jį išgvildenti jums. Kad būtų lengviau, pridedu ir atsakymą, šiokį tokį:)

Kviečiu pasidalinti savo pastebėjimais ar mįslės įminimu [;

Paskutinės minutės

Nors dažniausiai įrašų nereguliarumo negaliu pateisinti, šį kartą priežastis yra. Ir net labai rimta! Kažkada užsimaniau tapti diplomuotu magistru. O dabar pradėjau jausti šio noro pasekmes – tenka užsidaryti nuo pasaulio, draugų, šeimos, net katino ir bandyti sukurti antrą svarbiausią gyvenime kūrinį – magistrinį darbą. Tikslas vertas keleto mėnesių tremties, bet čia iškyla viena mažytė detalė – neturiu tų poros mėnesių. Turiu kiek mažiau negu mėnesį, o jei atėmus laiką skiriamą darbui.. Kas kaltas? Žinoma, kad.. šio teksto autorius.

Visą gyvenimą buvau „paskutinės nakties“ atstovas ir dažnai susilaukdavau komentarų, apie tai, kad vieną kartą „prisižaisiu“. Net ne paskutinės nakties, labiau paskutinės sekundės. Aišku, kartais nusvildavau, bet dėl to nei savęs, nei kitų nekaltindavau. Tuo labiau, kad tokius paslydimus galiu suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Bet šiandien pagalvojau, kodėl negaliu būti doru piliečiu – spyrus sau į uodegą ramiai prisėsti ir viską susitvarkyti, užuot laksčius, lyg už kelnių būčiau susipylęs dūzgiantį avilio turinį.

Žinoma, daugeliu atveju prisiversti gali - „Where‘s the will, there‘s the way“. Tačiau kartais to daryti visai nebūtina. Kartais tas delsimo iššauktas žinojimas, kad užduočiai/darbui liko keletas valandų iššaukia pačią stipriausią motyvaciją – AŠ tai galiu.

Esu žmogus, mėgstantis varžytis, o tokios lenktynės su laiku dovanoja milžinišką emocijų puokštę. Niekad nejauti tokio atsakomybės jausmo, kaip dėliodamas paskutinius taškus „ant i“ likus sekundėm iki „dead line‘o“. Dažnai tokiais momentais sugebi save nustebinti sugebėjimais, kurių atrodė neturi.

Tarkim taip – galite iššokti su parašiutu iš lėktuvo, o jūsų parašiutas bus išskleistas automatiškai ir galite šokti nuo uolos, žinodami, kai būsite ore, parašiuto išskleidimui turėsite ne daugiau nei dvi sekundes.. Finale rezultatas bus tas pats – stovėsite ant žemės ir šypsositės, tačiau tik antru atveju ta šypsena liks dar dvi savaites.

Krizė. Kiek jau galima..

Nors tradicinės spaudos, išskyrus kai kuriuos žurnalus ir knygas, nebeskaitau, pastebėjau, kad teks atsisakyti ir internetinių žinių portalų. Nebeliko kantrybės. Atrodo, kad dabar svarbiausias dalykas kurį privalo žinoti visi – KRIZĖ. „Krizė jau čia! Kaip kovoti su krize! Kur eiti kai aplink krizė? Kokį tualetinį popierių pirkti kai siautėja krizė“ – tokiomis antraštėmis pasitinka kiekvienas save gerbiantis žinias skelbiantis tinklalapis.

Už.ten.ka! Kiekvieną kartą įsijungus puslapį dingsta nuotaika, nes ten skardžiausiu balsu drebiama, kaip gyventi bloga, kaip bus blogai gyventi ateity ir pan. Gal dabar madinga vartoti šitą žodį? Ar tikram lietuviui nuo to tik smagiau – yra dėl ko pergyvent?

Gal čia mūsų mentalitetas toks? Susirasti kokį nors žmogų / reiškinį ir apie jį rašyt, pasakot, kalbėt pusę metų kasdien. Buvo Einikis, dabar Valinskas ir krizė. Valinskas atsikirto žurnalistams, Valinskas pasirodė reklamoje, Valinskas augina karpius.. Atrodo, kad šiuo metu, svarbiausi visos šalies dalykai yra kriminalai, krizė ir Valinskas.

Suprantu, gyvenimo sąlygos keičiasi. Tai mato kiekvienas iš mūsų apsilankantis parduotuvėse, perkantis autobuso bilietus ar skaičiuojantis kaip reikės išsimokėti už šildymą. Bet manau nebūtina pilti žibalo į liepsną – juk viskas yra pakankamai akivaizdu. Kam gali padėti negatyvumo dozė? Niekam.

O kaip galvojate Jūs? Galbūt tai natūralus valstybės gyvenimas, kuriuo žmonės domisi? Ar tiesiog aklas pateikimas to, ko visiems reikia?

Nocebo efektas

Skaitote vaistų dėžučių viduje esančius lapelius? Ten yra toks vienas smagus punktas – šalutinis poveikis. Perskaičius kartais net nebesinori tų tablečių gert. Net būna oficialiai pranešama, kad vaistas gali sukelti traukulius, ar net mirtį.. Atlikti tyrimai parodė, kad jeigu jūs skundžiatės dažnu galvos skausmu, sausėjančia burna, alergija, ar lakia vaizduote – galimų šalutinių poveikių geriau neskaityti.

Jei žmogų veikia nuolatinis stresas, perskaityta informacija gali sukelti nocebo efektą. Kas tas nocebo efektas? Tai placebo priešingybė, savotiškas blogasis dvynys. Jei placebo veikia teigiamai – išgerta kreidos tabletė numalšina galvos skausmą ne prasčiau už morfijų, tai nocebo efektas – priešingai, sukelia skausmą, perskaičius, kad vaistai gali sukelti tokio tipo poveikį. Nocebo nėra liga, tiesiog taip veikia mūsų smegenys.

Nocebo gali būti net mirtinas, todėl nereikia jo įsivaizduoti kaip „išsidirbinėjimo“. Šio efekto tyrimai ilgą laiką nebuvo atliekami (šiaip ar taip, toks tyrimas būtų gana žiaurus), tačiau 1960 metais viena ligoninė atliko bandymą – pacientam buvo duotas vanduo, kuriame gydytojai ištirpino elementariausią cukrų. Prieš išgeriant šį skystį, tiriamuosius įspėjo, kad jis sukels vėmimą. Rezultatas – įspūdingas: net 80% tyrimo dalyvių pasidarė bloga nuo paprasčiausio saldinto vandens.

Tikėjimas vaistu atlieka milžinišką rolę gydymo procese, todėl galimas tikėjimas šalutiniu poveikiu taip pat sėkmingai veikia žmogaus pasąmonę. Su tuo susidūriau ir aš pats. Gerdamas imunitetą stiprinančius maisto papildus, pastebėjau, kad teoriškai jie iššaukia pilvo skausmą. Aišku sunku galvoti kitaip, juk atrodo va, vakare išgėriau tabletę, šiandien atsikeliu skaudančiu pilvu – aišku, kad kalta tabletė.. Vėliau atsekiau, kad tomis dienomis tiesiog valgydavau produktus, kurių mano skrandis netoleruoja. Užtenka menkiausio sutapimo ir smegenys vaistus ima traktuoti kaip žalą. Įdomumo dėlei - po dviejų mėnesių nenaudojimo, užvakar šiuos maisto papildus pabandžiau vėl. Nagi nebeskauda nieko :)

Ateities žmogus

Turbūt daugelis jau skaitėte apie itin daug dėmesio sulaukusią unikalią transplantavimo operaciją – moteriai buvo įsodinta iš jos kamieninių ląstelių išaugintos trachėjos dalis. Iki šio momento kažkodėl maniau, kad audinių, o tuo labiau žmogaus kūno dalių „užauginimas“ laboratorijose yra kažkokia tolima mistika.. Klydau. Ir smarkiai.

Minėtoji operacija yra savotiškas „Sputniko paleidimas“. Pasaulis įžengė į kitą kamieninių ląstelių panaudojimo etapą. Dabar tik laiko klausimas, kada bus išauginti plaučiai, kepenys, širdis ar galbūt net smegenys.. Be abejo, pradžioje tai bus itin sudėtinga, brangu, tačiau laikui bėgant pigs ir taps prieinama visiems. Dėl ligos, karo, ar avarijų, prarastus organus bus galima pakeisti naujais. Perspektyvos milžiniškos. Drąsus spėjimas, bet manau žmogus po truputėlį taps biologiniu robotu – dirbtinai sukurtu natūraliu organizmu, kurio visos dalys galės būt keičiamos.

Aišku, negalima pamiršti ir klonavimo, bei robotų. Skamba kaip holivudinis filmas? Manau, kad sąlyginai greitai karinės pajėgos bus pilnai robotizuotos. JAV jau kurį laiką naudoja nuotoliniu būdu valdomus žvalgybinius lėktuvus ir robotus-išminuotojus. Štai gana neseniai Pietų Korėja paskelbė apie naujos itin pažangios karinės aprangos kūrimą. Jos technologiniai sprendimai  nepaprastai pažangūs, bet JAV telepatinių šalmų, leidžiančių kareiviams įsakinėti per atstumą kūrimo užmojai dar įspūdingesni. Laikui bėgant tikėtina, kad kareiviams vaikščioti ir bėgti nepaprastu greičiu padės specialūs metaliniai skeletai, o galbūt gyvų būtybių kare išvis neliks. 

Mūšiuose pasitvirtinę išradimai įsigalės ir buityje. Manau įmanoma, kad sąnarius, kaulus galėsime pakeisti mechanizmais, kurie bus tvirtesni ir stipresni. Tapsime žmonėmis, viršijusiais savo galimybes, savotiškais Fridriko Nyčės Übermensch rasės atstovais.

Tačiau, gali būti ir taip, kad fizinė jėga taps nereikalinga. Turėsime mašinas, kurias valdysime minties pagalba.. Raumenys atrofuosis, smegenų masė didės, todėl ir pačios galvos apimtis pasikeis. Stop. Kur man tai matyta..? Atsiminiau! Taip mes dabar įsivaizduojame ateivius..

O pagalvojote apie maistą? Genetiškai modifikuoti produktai ar dirbtinė mėsa, neturinti nieko mėsiško dar ne pats blogiausias variantas. Ar tik nepirksime „čysburgerio“ skonio tablečių ar švirkštų pilnų rudo skysčio – „kolos“? Ateities žmogui, ateities maistas? Juk prieš sąlyginai nedaug laiko, vien mintis apie „po stiklu“ išaugintą žmogaus kūno dalį atrodė absurdiška..

Horoskopai ir zodiakai

Tikit horoskopais? Aš ne. Anksčiau dar perskaitydavau ryte, bet paskui pastebėjau, kad šventai įtikėjęs rašoma „tiesa“ vengdavau daryti vienus ar kitus dalykus. Blogas ženklas tą daryt, blogas – aną. Atrodo, kad horoskopai panašūs į prietarus. Jei manai, kad jie veikia – tikėtina, kad taip ir bus. Gali būti ir taip, kad dienos įvykius tiesiog „pritempiam“ prie skaityto horoskopo..

Tačiau iki šiol manau, kad zodiako ženklai yra sugalvoti neveltui. Pvz., prisiminęs visus pažystamus gimusius po Liūto ženklu galiu tik patvirtinti, kad jie daugiau mažiau atitinką statistinį Liūto aprašymą. Aišku, kiekviena asmenybė skirtinga, bet bendri bruožai lieka tie patys. Įdomu ir tai, kad jei žmogus gimęs vienam ženklui einant į pabaigą, tikėtina, kad jis turės ir kito, ateinančio ženklo savybių.

Atrodytų, kad ir horoskopai turėtų būti mažų mažiausiai prasmingi. Juk net pirmieji kalendoriai buvo sudarinėjami remiantis zodiako ženklais. Ir lietuvių papročiuose daug kas siejama su Visatos ritmu. Bet plačiau patyrinėjus šį reiškinį, paaiškėja, kad tai tiesiog saviapgaulė. Kita vertus, jei jais tiki ir tai padeda, kodėl gi ne :)



Labai rekomenduoju paskaityt Rolando Maskoliūno straipsnį šia tema: http://mokslofestivalis.eu/lt/news/216/18

Binauriniai ritmai. Eksperimentas :)

Prieš skaitant šį įrašą, rekomenduočiau perskaityti ankstesnius straipsnius.

Visą praėjusią savaitę, tiksliau kiekvieną praėjusios savaitės vakarą, bandžiau skirtingų programų generuojamus binaurinius ritmus. Tikslas paprastas – susapnuoti sąmoningą sapną šio reiškinio pagalba. Kažkodėl nusprendžiau, kad geriausias sprendimas yra viską nuo nulio sukurti pačiam. Na, gal tiesiog nepasitikėjau internete rastais „įstabaus“ efekto garso takeliais. Perklausęs jų, nusivyliau ir pradėjau kurti savus variantus. Naudojau Gnaural programą, kuri pasirodė tikrai paprasta ir suprantama.

Principas toks: beveik valandos trukmės įrašas, prasidedantis nuo ~14Hz, per penketą minučių krentantis iki 8, o vėliau iki ~6. Didžioji įrašo dalis ir yra pagrįsta 6Hz binauriniu ritmu. Tai – Theta bangų dažnis, kuris veikia medituojant, ar miegant ir sapnuojant. Prie lovos pasidėjau keletą lapų popieriaus ir tušinuką – jei netyčia įvyktų mano ilgai lauktas „gyvas sapnas“ ir pradėjau eksperimentą. Pirmos dešimt minučių buvo tikrai neįprastos. Akyse judėjo šviesios-tamsios linijos, obuoliai trūkčiojo – jaučiausi keistai. Greit pradėjau „išsijunginėt“ – porai sekundžių užmigdavau, bet greitai atsibusdavau. Dažniausiai neišlaukdavau valandos, nes kildavo nenumaldomas noras nusiimti ausines ir tiesiog ramiai užmigti. Ryte atsibusdavau normaliai, protas netemo, nesąmonių nešnekėjau ir net pro langą iššokt noro nebūdavo.. :) Deja, norimo sapno taipogi. Po trijų parų spjoviau į savo nepakartojamą kūrybą, nes užėjo keistas galvos skausmas. Sutapimas? Gal.. Padarius vienos paros pertraukėlę, skausmas dingo. Hm :) Nusprendžiau, kad nesu binaurinių ritmų profesionalas ir išbandžiau „importinę“ produkciją. Akys užkliuvo už programos, kurios dar neteko naudot – iDoser. Nieko nelaukęs, kitą naktį įsijungiau Lucid Dream programą ir beklausydamas užmigau. Atsibudau naktį nuo stipraus, visą kūną apimančio jausmo, kuris paprastai apima suvokus, kad viskas aplink tave tik sapnas.. Atsitiktinumas? Kitą naktį rezultatas panašus. Kitas dvi naktis rezultatas nulinis. Tiesa, galvos neskaudėjo. Panašu, kad tai buvo tik mano kreivų rankų rezultatas..

Rezultatai:
1. Norint „sąmoningai“ sapnuoti, binauriniai ritmai gali padėti (mano atveju padėjo), tačiau sunku nuspręsti ar tai tik binaurinių ritmų rezultatas, ar saviįtaiga.

2. Nežinant visų niuansų ir kuriant minėtus ritmus pačiam, egzistuoja tikimybė įsitaisyti gerą migreną :)

Binauriniai ritmai. 2 dalis.

Taigi, jau apžvelgiau binaurinius ritmus. Šį kartą bandysiu praktiškai papasakoti, kaip tiksliai šis reiškinys veikia. Grįžtant prie teorijos, binaurinių ritmų principas – tai skirtingi dažniai paduodami į skirtingas ausis. Pvz. 140 Hz į kairę, 146 Hz į dešinę. Taip gaunamas vadinamasis binaurinis ritmas, šiuo atveju 6Hz. Kas iš to? Sapnuojant mūsų smegenys „dirba“ ~ 8-4Hz (Theta) dažniu. Turbūt jaučiate kur link suku.

Pasitelkiant specialias programas, kurios pateikia garso bangą mus dominančiu dažniu, galima smegenis įvesti į konkretų režimą. Žmonės binaurinių ritmų (arba smegenų bangų) generavimo programas naudoja įvairiais tikslais – kuriami ritmai, kurie teoriškai turėtų veikti ne prasčiau už kavą (14Hz – 30Hz), kiti skirti meditacijai (10Hz-6Hz). Mane labai dominantys „gyvi“arba sąmoningi sapnai vyksta jau minėtoje Theta bangų skalėje, kurią taip pat galima imituoti.

Pačių programų yra keletas. Plačiausiai naudojamos šios: BrainWave Generator, Gnaural ir sbagen. Dvi paskutinės yra nemokamos, pirmoji – randama interneto platybėse. Šiuo metu intensyviai naudoju Gnaural. Ji paprasta, suprantama, patogi ir svarbiausia – veikianti Linux aplinkoje. Kūrimo principas paprastas kaip du kart du, todėl pagrindus išmokt nesudėtinga. Taigi pradedantiesiems rekomenduočiau būtent Gnaural programą.

Aišku, pirmųjų bandymų klausytis sunku. Monotoniškas signalas gali nepatikti, todėl dažniausiai jis yra maskuojamas pašaliniais garsais, baltu triukšmu ir pan. Dažnai tokius patobulintus binauriniais ritmais pagrįstus garsinius takelius internete pardavinėja įvairios kompanijos. Kainos svyruoja nuo 10 iki maždaug 99 dolerių. Tiesa, tokių „šedevrų“ veiksmingumas lieka nežinomas. Pavyko rasti tikrų perliukų, kainuojančių mažiau nei 30 dolerių, kurie padidina smegenų pajėgumą, padeda matyti žmonių auras, sustiprina telepatinius gebėjimus, tobulina jūsų DNR, mažina svorį.. Pasižiūrėkit patys: http://www.store.unexplainable.net/

Tiesa, egzistuoja ir solidžių pasiūlymų, tačiau jų veiksmingumo dar neteko išbandyt. Tikiuosi maždaug supratote „su kuo valgomi“ šie keistieji binauriniai ritmai. Kitame straipsnyje aptarsiu savo eksperimento rezultatus – bandau įvairias programas, kažką kūriau pats, todėl jei baisu pabandyti, ar tiesiog tam neturite laiko – stay tuned :)

Binauriniai ritmai (Binaural beats). Kas tai?

“Vienaragis” nepaprastai džiaugiasi jums pristatydamas temą, apie kurią Lietuvoje nepelnytai mažai rašoma – tai binauriniai ritmai. Ši tema yra nepaprastai įdomi ir plati, todėl Jūsų laukia straipsnių serija ir vieno eksperimento apžvalga. Viliuosi, kad tai bus pirmoji išsami šio reiškinio apžvalga lietuvių kalba.

1893 metais, vokiečių mokslininkas Heinrich Wilhelm Dove padarė fenomenalų atradimą – į žmogaus ausis tiesiogiai (per ausines) patekęs garsas skiriasi savo dažniu (garsas kairėje skiriasi nuo garso dešinėje), smegenys jį suvokia kaip vientisą junginį ir ima pulsuoti abiejų garsų dažnių skirtumu. Tiesa, garsas patenkantis į ausis neturi būti aukštesnis nei 1500 Hz, o skirtumas tarp tonų negali viršyti ~ 30Hz.

Nors tyrimai tęsėsi, šiuo pulsavimu, vėliau pavadintu binauriniu ritmu, susidomėjimas padidėjo tik po 134 metų. Gerald Oster žurnale „Scientific American“ aprašė šį atradimą ir jį papildė – pasak jo, šis efektas gali būti panaudotas neurologiniams tyrimams, Parkinsono ligos ankstyvam nustatymui ir pan. Ilgainiui buvo pastebėta, kad binauriniai ritmai gali tiesiogiai stimuliuoti smegenis ir jas palengva įvesti į norimo dažnio bangas.

Trumpam užbėgsiu įvykiam už akių. Mūsų smegenys skleidžia nedidelio dažnio bangas, kurios skiriasi priklausomai nuo to, kuo žmogus užsiima. Pvz. dirbant ar intensyviai galvojant smegenys pulsuoja maždaug 13Hz dažniu, o tuo tarpu vadinamojoje gilaus miego stadijoje – dažnis būna ne didesnis už 4.

Taigi, kaip ši teorija atrodo praktikoje? Na, viskas gana paprasta ir kartu sudėtinga. Principas toks – per ausines žmogus klausosi garso bangų, kurių dažnis sutampa su pagrindiniais smegenų veiklos dažniais. Taip smegenys yra stimuliuojamos ir ilgainiui, pasiduodamos šiai stimuliacijai jos pačios pradeda dirbti atitinkamu dažniu. Deja čia mūsų teorija byra, nes žmogaus ausis girdi didesnius nei 20 Hz dažnius. Čia ateina į pagalbą binauriniai ritmai. Principas – kaip ir rašiau pačioje pradžioje: į skirtingas ausis paduodamas truputėlį skirtingas dažnis, pvz. į kairę 200 Hz, o į dešinę 204 Hz. Smegenys suvokia šiuos garsus kaip vieną vienetą ir sukuria žemo dažnio virpesius, kurie atitinką skirtumą tarp nurodytų dažnių, šiuo atveju – 4 Hz. Šiam garsui tęsiantis, smegenys pasiduoda stimuliacijai ir palengva pačios pradeda veikt minėtu dažniu.

Galbūt jūsų galvoje jau kilo panaši mintis „ok ok, viskas labai šaunu, bet REALIAI kas man iš to?“ Šį klausimą kol kas palieku atvirą. Pasakysiu tik tiek, kad atsakymas kažkur šiame tekste.. :)


Tęsinys kitame straipsnyje.



-------

Patiem nekantriausiem ir susidomėjusiems pasiūlysiu paklausyti šio reiškinio. Nekreipkit dėmesio garsus ir tiesiog ramiai pasiklausykite. Efektas vienoks ar kitoks turėtų pasijusti jau po 10 - 15 minučių.. Bet nenustebkit, jei nieko ir nepajusit:) Pasidalinkit savo įspūdžiais. 

http://www.i-dose.us/track.php?dose_file_name=Coffee

Kaip pagerinti atmintį?

Nors jau buvau rašęs apie keletą pratimų, kaip gerinti atmintį, tačiau pasirodo tokios informacijos niekada nebus per mažai. Pora gyvenimiškų pavyzdžių - sėdu į automobilį ir lekiu į darbą, pavažiavus kelis kilometrus pamatau policijos automobilį. Iš įpročio pasitikrinu ar kišenėje yra dokumentai. O tai tau – palikau namie piniginę! aišku su visais įmanomais popieriais.. Tenka grįžt viliantis, kad tas pats ekipažas nelauks už kampo. Arba kitas pavyzdys – pavalgau „Čili“, susimoku, susirenku daiktus ir išvažiuoju. Pakeliui užsuku į degalinę – čiupt čiupt, nėra mokėjimo kortelės... ryškiai palikau „Čili“. Lyg stengiausi viską susirinkti ir atsiminti ką turiu pasiimt, tačiau rezultatas ne koks. Pradžioje būna juokinga, ilgainiui darosi pikta.

Manau aš toks ne vienas. Na, gal situacijos nėra tokios pat, bet principas panašus. Ir amžius dar nėra toks, kad galima būtų viską atleisti. Gerai paieškojęs informacijos apie geresnę atmintį, radau keletą neblogų minčių, kurias papildęs ir pats pabandęs noriu pasidalinti ir su jumis.

Taigi.

1. Stengiantis išmokti kokią nors informaciją (tarkim egzaminui, darbo kursam ar pan.) svarbu viską pakreipti jums įdomia linkme. Neįdomu kalti istorines datas? Griebkit lapą, pieštuką ir pieškit mūšį! Prisirašykit vardų, pavardžių datų, sukurkit riterius, pilis ar tankus, bunkerius, istorinius veikėjus. Pasinerkit į tai ką perskaitėt ir stenkitės viską atvaizduoti taip, kaip jūs supratote. Vėliau pabandykite perskaityti savo šedevrą – štai Hitleris važiuoja su tanku 1939 metais ar pan. Nebūtina piešti, galite lipdyti iš molio, dėlioti mozaikas – leiskite vaizduotei daryti tai, kas įdomiausia Jums!.

2. Klasika. Kažką stengiantis atsiminti, bent porai sekundžių sutelkit visą turimą dėmesį būtent į tą faktą. Žinau, gyvenimas sukasi greitai – viena ranka velkatės striukę, kita rišatės batų raištelius ir galvojate apie po penkiolikos minučių vyksiantį susitikimą.. Šmėsteli mintis, kad reikia įsidėti raktus, bet po poros sekundžių Jūs jau galvojate apie ką nors kitą.

3. Loci metodas veikia!

4. Neseniai pasirodė informacija, kad didelę įtaką darbinei atminčiai daro miegas. Ir iš tikrųjų, kai pagalvojau, supratau, kad per šias savaites miegojau per trumpai. Stenkitės išsimiegoti, bent netrukdomas 8 valandas per dieną.

5. Atsiminkite ką nors malonaus, įvykusio pakankamai neseniai. Prisiminkite kaip atrodė aplinka, kokios buvo apėmusios emocijos, aplinkiniai garsai, kvapai, spalvos. Tai prajudins jūsų smegenis ir privers geriau atsiminti dabartinę situaciją.

6. Em.. pamiršau :)

Veidai Lietuvos banknotuose

Vakar kalbant su draugais, diskusijos tema pasisuko apie Lietuvos popierinius pinigus. Kaip dažniausiai ir būna analizuojant temas, viskas pasisuko į tai – kad pinigais visko nelemia, lemia didelis jų kiekis. Na, bet kalbėsiu ne apie tai. Mus sudomino eksponatai “gyvenantys ant pinigų” – iškilieji Lietuvos veikėjai.

Skaičiuojant visus dabartinėje Lietuvoje išleistus banknotus, jų yra/buvo devyni. Kiekviename iš jų pavaizduotas puikiai žinomas, ar bent gerai matytas asmuo. Išskyrus vieną, kurio ypatingos veiklos ar didžių darbų pradžioje net neatsiminėm. Lengvai atgaminom tik jo profesiją ir gimimo vietą. Keista. Nes visus kitų nuopelnus galėjom vardinti neužsikirsdami.

Žiūrėkim nuo pradžių. Vieno lito herojė – Žemaitė. Manau dauguma nemirktelėję pasakytų – garsi rašytoja, daug rašiusį apie kaimo buitį. Kiti prisimintų ir jos darbą „Marti“. Judant toliau sutinkame vyskupą Motiejų Valančių – blaivininką, švietėją, priespaudos metais žadinusį tautą. Atsimenu, net jo gimtinę – Nasrėnų kaimelį.. Penkių litų banknote pavaizduotas Jonas Jablonskis. Čia truputėlį sunkiau, bet pagalvojus keletą minučių manau daugelis prisimintų, kad būtent šis žmogus davė tai, ką mes visi naudojame kasdieną – dabartinę lietuvių kalbą. Dešimties litų nominalo atvaizde – Darius ir Girėnas. Legendiniai lakūnai perskridę Atlantą lėktuvų „Lituanika“. Asmeniškai net sunku šį milžinišką pasiekimą sudėti į vieną eilutę.. Maironis – nemažiau garsi Lietuvos asmenybė, kurio darbus gali deklamuoti daugelis. Paliekame dvidešimties litų „pinigą“ ir judame prie stambiausiųjų kupiūrų. Pirmoji jų – Jonas Basanavičius. Vėl gi – sunku trumpai nusakyti šio žmogaus indėlį. Turbūt svarbiausias žmogus paskelbiant Lietuvos nepriklausomybę. Šimto lito „atstovas“ – Simonas Daukantas, istorikas, rašytojas, pirmosios lietuviškos istorijos autorius. Stambiausioje – penkių šimtų litų kupiūroje puikuojasi Vincas Kudirka – lietuviško himno, arba tautiškos giesmės žodžių autorius.

Ką praleidau? O gi dviejų šimtų litų banknotą ir jo „portretą“ – Vydūną. Na, jis buvo.. istorikas. Ne, filosofas. Lyg mažojoje Lietuvoje gyveno. O ką parašė, ką nuveikė – mistika. Vokietijos pilietis. Na to jau perdaug. Ir dar tokioje garbingoje vietoje? Paklauskit kaimuose, kas jis per veikėjas. Beveik garantuoju, kad išgirsite „kosmonautas“ ar panašius atsakymus.. Čia jus ir palieku su atviru klausimu – neturėtų valstybinėje valiutoje atsispindėti tik patys garsiausi jos atstovai kurių nuveiktais darbais nereiktų abejoti..?

Palaidoti gyvi

Ar kada nors prieš eidami miegoti pagalvojote, kad galite ir nepabusti? Prisipažinsiu, tokių paranojiškų minčių teko patirti. Be abejo, kaltas House‘as ir krūva perskaitytos literatūros apie neįprastą miegą.

Galbūt teko girdėti keistas istorijas, apie iš kapo pakilusius žmones.Na, dauguma jų yra pasakojama „pasibaidymui“, tačiau keletas pavyzdžių gali būti gryniausia tiesa. Istorija porina, kad taip yra atsitikę ne vieną kartą, o apie žmones, palaidotus jiem gyviem esant, sukurtas ne vienas kino filmas. Tai kaip gi yra iš tiesų. Ar tikrai galite užmigti, o atsibudę išvysti karsto dangtį?

Šiuolaikinė medicina pažengė iki tokio lygio, kad panašių „siurprizų“ išvengiama, tačiau dar XIX a. Vokietijoje laidojamiem žmonėm prie kojų rišdavo varpelius, o karste būdavo vamzdelis orui. Būdavo, kad varpelis suskambėdavo.. Beveik visada žmonės tiesiog miegodavo. Ne mum gerai pažįstamu įprastu naktiniu miegu, o liguistu – letargija.

Letargo miegas, arba letargija – tai tariamoji žmogaus mirtis. Organizmo veikla sustoja, pulsas sumažėja iki itin sunkiai apčiuopiamo, kvėpavimas tampa pavienis, tačiau smegenys veikia. Toks miegas gali tęstis dešimtimis metų. Įdomiausia, kad taip miegodamas žmogus nesensta. Čia reiktų prisiminti įvairias pasakas, apie karalaites užmigusias amžinu miegu, dėl raganų burtų, pvz. „Miegančioji gražuolė“. (Įdomu: visų puikiai žinomuose W. Disnėjaus animaciniuose filmukuose yra pavaizduotas ne vienas miego sutrikimas)

Reikia paminėti, kad atsibudus, biologinis amžius grįžta per keletą metų, todėl priemonės suteikiančios amžiną jaunystę dar teks palaukti. Priežastys, dėl ko užmiegama letarginiu miegu, dar nėra tiksliai žinomos. Jau aišku, kad „amžiną“ miegą gali sukelti įvairios smegenų ligos ir psichologiniai sutrikimai.

Teko skaityti daugybę istorijų apie palaidotus gyvus žmones, tačiau labiausiai labiausiai įstrigo dvi. Pirmoji – liūdna. Atsimenat rusų rašytoją Nikolajų Gogolį? Praėjus beveik penkiasdešimčiai metų po laidotuvių, ekshumuojant jo palaikus, rašytojas rastas apsivertęs karste, o visi karsto apmušalai buvo sudraskyti... Antras pavyzdys linksmesnis – letarginiu miegu užmigusi mergaite atsibudo beveik po dvidešimties metų. Atsibudusi ji laisvai kalbėjo beveik dešimčia pasaulio kalbų, turėjo aiškiaregystės dovaną. Aplinkiniai net pasakodavo, kad ji galėdavusi levituoti.. Konkrečių paaiškinimų mokslininkai neturi iki šiol. Svarstoma, kad miego metu ji egzistavo astraliniame pasaulyje, kur visko ir išmoko. Bėgant metam jos gebėjimai silpo, tačiau iki šiol ji kalba penkiom kalbom.

Taigi, gal ir nereiktų stebėtis, kad dar dabar laidojant, į karstą įmetamas mobilusis telefonas. Dėl viso pikto..

P.S. Be galo smagu sugrįžti! Ramaus miego.. [;

Kino filmų klišės

Kažkada viename žurnale aptikau gana linksmą straipsnį, kuriame buvo juokiamasi iš Holivudinių filmų. Straipsnio koncepcija buvo tokia – kino filmuose kai kurie dalykai yra tipiški šablonai ir stereotipai. Ir iš tiesų, jei vaidina Stallone žinok, kad ir keliese jį bandytų nušauti – nepavyks. Tikrieji herojai nemiršta nuo vieno eilinio priešo rankos. Jie jau pasitraukia iš gyvenimo, tai tik didinga savižudybe („Terminatorius 2“), arba lieka mūšio lauke prieš nesuskaičiuojamą kiekį priešininkų filosofinei pabaigai („300“).

Pagalvojus, tokių keistenybių filmuose yra ne viena. Straipsnyje dar buvo pateiktas labai linksmas tokių keistenybių sąrašas. Papildžiau savo nuožiūra ir pateikiu jums. Gero krizenimo:)

1. Jei jus kažkas vejasi mieste, lengviausia pasislėpti karnavalo eisenoje. Kuri vyksta visada.

2. Kiekvienas pirkinių maišelis turi mažiausiai vieną prancūzišką batoną.

3. Lūpdažis niekada nenusiplauna – net nardant.

4. Moterys rytais nubunda su makiažu, sutvarkytom šukuosenom.

5. Poros dantis valosi turbūt miegodami, nes tik atsibudę pradeda bučiuotis, lyg rytinio neišvalytų dantų dvelksmo nė nebūtų.

6. Kiekviename name lengviausia pasislėpti ventiliacijos sistemose. Tavęs ten niekas neieškos, o per ją pasiekti bet kurį pastato tašką – vieni juokai.

7. Kiekvienas liftas turi iškeliamas lubas. Jei netyčia užstrigtum, jos šauniai nusikelia.

8. Jei nori apsimesti vokiečių karininku, visai nebūtina mokėti vokiškai. Užteks ir vokiško akcento ir didingos eisenos.

9. Eifelio bokštas matosi pro kiekvieno Paryžiaus namo langus.

10. Vyrai neparodo skausmo net kai juos šaudo, tačiau apsiverkia, kai žaizdas valo moteris.

11. Kai moki už taksi, visai nebūtina žiūrėti kiek pinigų teks palikti. Užtenka atsidaryti piniginę, griebti pirmą pasitaikiusį banknotą ir išlipant mestelti „keep the change“.

12. Visos žmonos pusryčiam kepa kiaušinius su šonine. Visa bėda, kad vyras niekada nespėja pavalgyti.

13. Vieno degtuko užtenka, kad apšviestum kokio tik nori dydžio kambarį.

14. Jei susiduria automobiliai – abu išlekia į orą, ten apsisuka keletą kartų, krenta į žemę – verčiasi dar bent dešimtį kartų. Filmo herojus sėdintis viename iš automobilių, prasikerta nosį arba antakį.

15. Užtenka dviejų kulkų, kad automobilis sprogtų.

16. Senovėje visi žmonės turėjo idealius dantis.

17. Kiekviena vieniša moteris namuose augina katę.

18. Vienas žmogus besišaudantis dvidešimt priešų, turi žymiai didesnius šansus juos visus iššaudyti, negu jie jį.
19. Jeigu jus smaugia, būtinai po ranka pasipainios peilis / butelis / vaza / kėdė / šakutė / pistoletas / vinis ...
20. Visi žmonės kaupia laikraščių iškarpas. Ypač jei jų šeimos nariai dingo paslaptingom aplinkybėm.

Tiek keistenybių. Jei pastebėjote ką nors ir jūs, būtinai papildykite šį sąrašą.

Kolekcijos

Visą gyvenimą nuolat ką nors kolekcionuodavau, rinkdavau. Kažkada dariau kambario reviziją ir nustebau – spintose, stalčiuose, visokiuose užkaboriuose rasdavau vienokią ar kitokią kolekciją. Nuo popieriukų su automobiliais iš kramtomos gumos "Turbo", iki pašto ženklų ir alaus kamštelių (pastaruosius renku iki šiol).

Teko paskaitinėti įvairių mokslinių straipsnių, tame tarpe ir Zigmundo Froido. Juose radau paguodžiančias eilutes: jau urviniai žmonės į savo olas tempdavo įdomius akmenis, kriaukles. Žvelgiant į dabartį – turtingas naftos magnatas neįsivaizduojamas be milžiniškos automobilių kolekcijos. Šie pasvarstymai truputėlį apramino. Buvau pradėjęs savo graužti, kad pernelyg didelė dalis finansinių išteklių nukeliauja netikslingai.

Ne taip seniai skaičiau vieno tūlo finansų guru pasvarstymus apie vienokias ar kitokias investicijas. Susidomėjau. Gal mano taip energingai kaupiamos kolekcijos galėtų būti ideali piniginė investicija? Deja. Išvardintų dalykų sąraše, į kuriuos labiausiai rekomenduojama investuoti, mano turimų daiktų nebuvo. Įdomumo dėlei pasakysiu, kad tas dėdė geriausia investicija laiko deimantus. Kurių kaina prasideda nuo trisdešimties tūkstančių litų. Galima sakyti jau investuoju.. Su mano atlyginimu, tokio akmenuko pirkimas užtruktų nežinia kiek metų.. Taigi variantas nelabai tinkamas. Žiūrint į sąrašą potencialių kolekcijų į kurias apsimoka investuoti, pamačiau mane labai sudominusį punktą – laikrodžiai.

Jau rašiau apie savo simpatiją laikrodžiams. Taigi galimybė turėti jų ne vieną, o ištisą kolekciją, bei žinoti, kad išleisti pinigai nepražus, mane tikrai „užkabino“. Garantuoju, po kelių metų vėl burbėsiu, kad nėra pinigų ir panašiai, bet turėsiu viltį, kad juos pavyko investuoti.. O ką renkate/kolekcionuojate Jūs?

Daiktai, virtę klasika

Kas yra klasika? Paaiškinti trumpai ir paprastai yra gana sunku. Tai vienas iš tokių žodžių, kurių esmę supranta visi, tačiau paprašius tiksliai paaiškinti kas tai yra, ne vienas susimąsto. Galų gale vieno tikslaus apibrėžimo nėra, todėl leisiu sau (o Jūs, tikiuosi, leisit man:) šį terminą naudoti gana lanksčiai. Manau, kad klasika – objektas sustingęs laike. Tai gali būti daiktas, reiškinys, iš esmės bet kas.

Kažkada susimąsčiau: aplinkui viskas keičiasi taip greitai, kad daiktai sugebėję atlaikyti šią mėsmalę nusipelno tikros pagarbos. Į juos žiūriu kaip į senolį mačiusį Antrąjį Pasaulinį karą, o dabar naršantį internete. Žiūriu ir žaviuosi – tikiuosi ir pats ateityje būsiu toks atviras naujovėms. Nors turiu pripažinsiu, kad daugelį naujų dalykų ir madų vertinu itin skeptiškai. Kaip bebūtų, pristatau savo daiktų, virtusių klasika, penketuką.

1. Knyga. Kažkada rašiau apie popierinės žiniasklaidos pabaigą, bet minėjau, kad knygos savo tikruoju pavidalu išliks. Dabar pagalvoju, kad jos greičiausiai priartės prie savo vystyklų – bus labai brangios, ypatingai išvaizdžios, puikiai įrištos, o jas skaitys tik pačią knygą vertinantys žmonės. Galbūt jos bus prabangių apartamentų atributas, galbūt, stiliaus detalė. Tačiau aišku, kad jos išliks.

2. Plokštelė/LP/Vinylas. Šį išradimą daugelis jau spėjo nurašyti.. Tačiau nemanau, kad jie teisūs. Įdomu, kad šiandien vienastoks irgi paminėjo plokšteles. Faktas – jos yra kokybės, kokybiškos muzikos atspindys. Daiktas paprastas, bet ko daugiau reikia. Daugeliui jų nereikia – duokit „empatrioškes“ ir jiems užteks. Tačiau melomanai vertinantys skambesį, rinksis plokšteles dar po daugelio metų. Pastebėjau, kad iš šokių aikštelių, kur jos būdavo nepaprastai populiarios, vinylai traukiasi, tačiau tie kurie jais groja, užsitarnauja publikos pagarbos.

3. Laikrodis. Išrastas prieš daugiau kaip šešis šimtus metų, šis nedidukas žmonių pagalbininkas net neketina trauktis iš buities. Gal jis nėra vien prietaisas rodantis laiką, dabar tai – labiau aksesuaras, tačiau pagrindinę savo funkciją vis dar atliekantis. Aš asmeniškai laikrodžius nepaprastai mėgstu. Žavėdavausi jais dar būdamas penkių metų. Nepaprastai patikdavo juos ardyti, stengtis suprasti kaip veikia. Žinau, kad ateityje turėsiu jų bent dešimtį..

4. Automobilis. Nustebote? Aš irgi.. truputėlį :) Čia svarbu pastebėti – automobilis, kaip paprasta susiekimo priemonė gali ir išnykti. Jau dabar jie po truputį išsigimsta: važiuoja beveik be mūsų pagalbos, yra labai saugūs ir kuo toliau, tuo labiau praranda savo žavesį. Greičiausiai jie bus dideli, talpūs kiaušiniai važinėjantys negreitai, saugiai ir ekonomiškai. Puikus pasirinkimas žmonėms, kuriem svarbu nukakti iš taško A į tašką B.. Gal ir nieko čia blogo, tačiau tokie aparatai ne man. Manau, kad klasikinis – greitas, pavojingas ir netaupus automobilis išliks. Taip, tai bus brangus malonumas, bet jį rinksis tie, kuriem vairavimas yra didžiulis malonumas.

5. Kinas. Jo išradimo pradžioje salės lūždavo nuo žiūrovų. Dabar, jei filmas tikrai geras, situacija ta pati.. Manau, kad televizija, kaip ją dabar suprantame – išnyks. Kam ji reikalinga, jei yra internetas?:) Puikiai įsivaizduoju, kaip kokius filmus galėsim žiūrėti tiesiogiai per internetą. Kokybė bus puiki, o juos nuomosimės nekeldami kojos iš namų. Susimoki kokioje nors „iToons“ tipo parduotuvėje ir žiūri filmą.

Čia buvo tik mano spėjimai ir pasvarstymai. Kokie Jūsų klasikos topai?

Daug žinosi, greit pasensi?

Atsimenu, kad vaikystėje šią frazę išgirsdavau pakankamai dažnai. Paprastai šis sakinys būdavo tariamas kai kišdavausi į suaugusių reikalus.. Arba vyresni paprasčiausiai tingėdavo atsakinėti į mano įkyrius klausimus. Gana neseniai šią frazę vėl išgirdau, tiesa visiškai kitokiam kontekste, kuris mane ir sudomino.

Kartais įvairiose gyvenimo situacijose žmogus turi pasirinkimą: gilintis į atsiradusias problemas, ar praplaukti paviršiumi ir laukti, kol jos išsispręs savaime. Sakysit, kad pastaruoju būdu elgiasi tik visiškai tušti ir iš gyvenimo nieko nenorintys asmenys. Tačiau ar tikrai? Galbūt yra visiškai atvirkščiai, gal taip elgiasi žmonės tiksliai žinantys ko nori iš gyvenimo, o iškilusias bėdas traktuojantys kaip barjerus, skiriančius jį patį nuo pasirinktų tikslų. Greičiausias būdas įveikti barjerą – paprasčiausiai jį apeiti.

Kita vertus, dažnai atsitinka taip, kad „apeinantys“ praleidžia ir visas detales, kurios ateityje galbūt padėtų ateityje išvengti tos problemos pakartojimo. Tiesa, pastoviai svarstant visus gyvenimo poelgius, pasakytus žodžius galima pasenti. Žinoma perkeltine prasme, tačiau kartais tas intensyvus gyvenimo narstymas perkrauna mūsų galvas, kurioms ir taip tenka nemaža streso dozė. Daug žinosi, greit pasensi..

Kaip bepažiūrėtum, aukso vidurio tarytum ir nėra. O gal? Gal tas stebuklingas auksinis taškas yra mokėjimas suprasti, kada verta „praplaukti“, o kada verta sustoti ir pagalvoti. Randa tas, kas ieško.

Penkios Vilniaus bėdos

Pastaruoju metu "Vienaragis" buvo pritilęs ir neatsitiktinai. Pakeičiau darbą, prasidėjo naujas mokslų semestras, tad laisvesnio laiko lieka ne itin daug. Tiesa, tokios pertraukos netgi naudingos - galvoje atsiranda naujų idėjų, išsirutulioja naujos temos, nauji diskusiniai klausimai. Apie vieną iš jų šiandien ir norėsiu pakalbėti. Pagalvojau, kad seniai graudenau, tai pats metas būtų tą padaryti (:

Augau ir iki šiol augu Vilniuje, todėl šis miestas yra artimas. Artimas, kad pamatyčiau tiek jo pliusus, tiek minusus. Jau prisižadėjau graudentis, todėl kalbėsiu apie pačius pačiausius minusus. Reikia pastebėti, kad jų nėra itin daug, tačiau kartais kiekybė nebyli.

Bėda Nr. 1 - Transporto kamščiai. Užkniso juodai, baltai, žaliai, kaip tik norit. Šia tema daug kalbėta, dar daugiau rašyta, tačiau rezultatų nėra ir nemanau, kad artimiausiu laiku bus. Ypač su statistinio Vilniečio supratimu, kad miestą išgelbės tramvajus. Gatves, kurių pločiu girtis tikrai negalime, susiaurinus, o automobilių skaičių padidinus (kuris šiaip ar taip tolygiai didėja) problemą TIKRAI išspręsime. Tikrai. Pažadu.

Bėda Nr. 2 - Idiotiškos nekilnojamo turto kainos. Čia net nežinau ką bepridurt.. Dabartinė situacija tokia, kad turėti savą būstą darosi utopiška. Kažkaip nesinori įsiskolinti visam gyvenimui ir gyventi dėžėje.. Internete kažkur mėtėsi puikios skaidrės, kuriose palygintos Vilniaus ir Stokholmo būstų kainos. Kas nematėte pasakysiu tik tiek, kad už tą pačią kainą - maždaug 330 000 litų, Stokholme realu nusipirkti jaukų, sutvarkytą dviejų kambarių butelį kotedže. Vilniuje nusipirksite "barako" stiliaus būstą.

Bėda Nr. 3 - Šiukšlių dėžių trūkumas. N metų kalbama, o realiai mažai kas daroma. Teko įsitikinti Kaziuko mugės įkaršty, kad šiukšles reikia neštis mažiausiai kilometrą rankose. O mugė juk pačiam Vilniaus centre. Suprantu, kad daugelio tautiečių mentalitetas vis dar yra toks, kad popierių paprasčiau mesti ant žemės, nei ieškoti tam skirtos vietos, tačiau elementarus tokių vietų trūkumas situacijos nepalengvina.

Bėda Nr. 4 - Visureigiai keliuose (ypač amerikoniškų). Čia asmeniška. Niekada nesuprasiu logikos tų, kurie renkasi šiuos siaubingus vežimus ant ratų.
Bjaurios išvaizdos griozdai:
1) Užima kelis kartus daugiau vietos negu paprastas miesto automobilis 2) Aplinką teršia nemažiau negu "Kamazai" 3) Atrodo šlykčiai 4) Visureigis - automobilis skirtas bekelei. Miesto "bandūros" tokios bekelės niekada taip ir nepamato 5) Tokiai nesąmonei atsitrenkus į statistinį automobilį, jo keleivius paverčia gramdoma nuo stiklo koše
Būtų mano valia - visus šiuos prietaisus miestuose uždrausčiau. Vienareikšmiškai.

Bėda Nr. 5 - Nedidelių, nebrangių, jaukių restoranėlių trūkumas. Jei noriu skaniai, ne itin brangiai pavalgyti, pasirinkimo beveik neturiu. Iki šiol turėjau vieną "Best kept secret" restoranėlį, deja, atrodo, kad netrukus jis užsidarys.. Kur reiks eiti, nebežinau. O prisiminus Europos sostines, tokio tipo vietos yra nepaprastai paklausios. Lieka viltis kada nors šią nišą bandyti užpildyti asmeniškom pastangom.. :)

Davatkiškumas

Kažkada rašiau apie prietarus. Pastebėjau, kad pastoviai susiduriu ir su savotiška jų atmaina - davatkiškumu. Žodis galbūt neitin tautiškas, bet prasmę nusako ypač taikliai. Šios temos kontekste davatkiškumą vadinu aklu, vienpusiu tikėjimu, nepaisančiu logikos ir sveiko proto.

Štai pavyzdys. Palyginus neseniai, kai šalyje siautėjo tapšnotojas, teko bendrauti su keletu kaimo moterėlių. Didysis politikierius joms - vos ne šventasis. Atėjo tvarkos daryt, o čia visi jam blogo linki, pagalius į ratus kaišo.. Davatkiškumas - ne kitaip. Deja, tokiu nusiteikimu pasižymi ne vien neišprususios kaimo moterėlės. Yra ir sektinų pavydžių: žiūrint iš istorinės perspektyvos, tokio mąstymo pavyzdžių rasime ne vieną: nedidukas prancūzas, norėjęs užkariauti visą pasaulį; lenkų astronomas, aplenkęs laiką..

Visi tuo metu juos laikė bepročiais, bet žiūrint užsibrėžto tikslo prasme, vienam pavyko, kitas buvo labai arti savo nustatyto plano. Ši dalis man pasirodė įdomiausia: aklas davatkiškumas gali padėti pasiekti tai, kas kitiems atrodo neįmanoma. Aišku, egzistuoja tikimybė, jog viskas nutiks atvirkščiai.

Dabar taip gaunasi, kad dauguma pačių sėkmingiausių verslinikų, atradėjų ir išradėjų, mokslininkų ir keliautojų yra davatkos.. Bliamba..:)

Seratoninas

Ar esate pastebėję, kad tam tikri maisto produktai turi savyje kažko, kas Jus priverčia jaustis geriau? Gal atkreipėte dėmesį į tai, kad po sunkaus darbo ar intensyvios treniruotės kūnas yra pavargęs, bet Jus užplūsta "geras jausmas", pasitenkimo banga? Šiandien norėčiau pakalbėti apie stebuklingame žmogaus kūno mechanizme esančią dalelę - seratoniną (serotoniną), kuris tiesiogiai atsakingas už mano viršuje išvardintus požymius.

Seratoninas - smegenyse glūdintis hormonas, atsakingas už žmogaus nuotaikas, miego ritmą, laimės pojūtį, seksualumą, apetitą ir t.t. Panašiai kaip ir endorfinai, seratoninas vadinamas laimės hormonu. Staigus jo sumažėjimas gali iššaukti įvairius sutrikimus: nemigą, depresiją, migreną; analogiškai serotonino padidėjimas mus priverčia jaustis pakylėtai ir laimingai. O kas nemėgsta taip jaustis?

Dabar, kai bendrais bruožais žinome kas yra seratoninas, galima pakalbėti apie tai, iš kokių šaltinių juo galime praturtinti savo smegenis. Ne, tabletyčių nesiūlysiu, paminėsiu tik įprastus produktus, savyje turinčius tikrą seratonino užtaisą. Mano nuostabai, didžiausią seratonino koncentracija yra graikiškuose riešutuose - net 25–400 mg/kg. Taip pat rekomenduočiau bananus, kiwi, ananasus ir net pomidorus - šiuose vaisiuose yra maždaug 3–30 mg/kg seratonino. Šokoladas, savyje turėdamas sąlyginai nedidelį seratonino kiekį, nuotaiką kelia stebėtinai (ypač moterims:)

Taigi, jei Jus apimtų bloga nuotaika, griebkite kastuvą arba porciją ledų su graikiškais riešutais ir šokoladu.. Kodėl kastuvą? Pamiršau paminėti, kad sunkus fizinis darbas taip pat sėkmingai pakelia seratonino kiekį Jūsų organizme, todėl, jei kartais uošvienė paprašytų sukasti daržą, pabandykite įžvelgti ir teigiamą šio reikalo pusę [;

Ša, gi Kruvinasis Sekmadienis eina..

Atsimenu, kai radijo laidos "Dievai ir Demonai" metu, kurią savo laiku transliavo M-1, Tomazas ir Marazas pateikė vieną mintį, kurią norėčiau išrutulioti plačiau. Kodėl Lietuviai taip mėgsta kriminalistiką? Kodėl pusė gyventojų taip godžiai seka kiekvieną naujieną apie įvykusias žmogžudystes, vagystes? Galbūt tai netgi skatina patiems daryti nusikaltimus?

Kažkokį liguistą potraukį nusikaltimų žinioms turi vyresnio amžiaus visuomenės atstovai. Atsimenu, kai būnant kaime, bent valandai turėdavau sėdėti kaip pelė po šluota, nes "Kruvinasis Sekmadienis eina...". Suprasčiau, pasakotų apie kokius nors juokingus, nepasisekusius atsitikimus - smagu pakrizenti iš kokių nevėkšlų. Pvz., Australijoje vienas veikėjas padauginęs alkoholio, nusprendė "nupiešti saulę" policijos kieme, kitas įkaušęs "herojus" Vengijoje degalinėje įsipylė 150 litrų benzino ant savo galinės sėdynės ir lyg niekur nieko nuvažiavo.

Lietuvoje viskas kitaip. Šiandien įvyko tiek žmogžudysčių, tiek išprievartavimų, tiek vagysčių.. Net žiūrint eilinę porciją žinių mūsų laukia speciali kriminalinė dalis, skaitant laikrasčius matomi "penktieji puslapiai". Nepamirškime ir visokio plauko "krivickiškos" publicistikos. Natūraliai kyla klausimas, kodėl žmones domina tokie faktai? Nejaugi vien iš to noro pasijausti saugiu? Galbūt tai savotiškos vaiduoklių istorijos, tik su realiu pavojaus jausmu? O gal čia tas slaptas noras pasijuokti iš kaimyno? Nesuprantu.

Žinant kokią didelę įtaką žiniasklaida daro eiliniam kaimo žmogeliui, nesistebiu, kad jis vieną dieną pasiemęs kirvį nuspręs atlikti kruviną žygį, nes "kuo jis prastesnis už tą per televizorių rodytą". Todėl nesistebėkime, kad video portaluose talpinami vaizdai kaip spardoma moteris ar žudomas šuo. Jei media priemonės ir toliau eskaluos kriminalistiką, tokių kraupių vaizdinių tik daugės.

Klimatas šyla? Puiku!

Pastaruoju metu atsibundu kuo puikiausios nuotaikos. Ir nenuostabu. Kai tave pažadina ne pobjauris šlapdribos tirpimo garsas, o saulės spindulys, rytas iš tiesų prasideda puikiai.

Šią žiemą tą ir dariau, kad niurzgėjau: kur sniegas, kur nors minimalus šaltis, grąžinkit senovines pūgas! Išties niūru, kai pažvelgęs pro langą, Kūčių vakarą, matai teliūskuojančias balas. Šiuo metu ne geriau: Sausio pabaiga - Vasario didžiųjų šalčių metas, o dabar gi - saulė ridinėjasi dangumi, nors eik degintis.

Politikos pasaulyje klimatas tapo naujuoju arkliuku. Reikia nereikia, tačiau apie jį kalba visi: darysim! stabdysim! mažinsim! Išrėžę šias šaunias mintis, sėda į savo 10 litrų "Hamerį" ir ramiausiai važiuoja namolio. Paradoksalu.

Tačiau šiandien aš neverkšlensiu šia jau nuvalkiota tema. Aš norėčiau pasidžiaugti. Taip, tikrai. Pastebėjote, nuotaika didele dalimi priklauso nuo už lango esančio oro. Vienokia mina išeinu į miestą, kai ore tvyro 23 laipsniai, o saulė maloniai kaitina pakaušį; o kai gatvėje tau į veidą drebia tirpstantį sniegą, net norėdamas negaliu šypsotis. Užsieniečiai dažnai stebisi, kodėl lietuviai taip mažai šypsosi. Lengva jiems taip kalbėti gyvenant saulėtoje ir šiltoje Italijoje ar Ispanijoje..

Išvados peršasi pačios: reikia palaukti kol klimatas atšils dar labiau, Baltijos jūroje apsigyvens jūros žvaigždės, koralai ir kiti kurortų atributai, o eglių ir pušų miškus pakeis kiparisai ir apelsinmedžiai.. Skamba neblogai. Be to, vaikščiosim su šypsena, o nuotaika bus visada puiki. Skamba tikrai neblogai..

Geros nuotaikos :)

Kai reikia užmigti. Trūks plyš.

Velniškai nemėgstu nemigos. Prasivartai visą naktį ir keliesi iš pykčio grieždamas dantimis. Tokia situacija ypač nemaloni jei ryte laukia svarbus susitikimas ar egzaminas. Keisčiausia, kad mano organizmas mėgsta "pablūdyt" ir kelias dienas iš eilės, o nuotaikos tokios linksmybės tikrai nepagerina.

Pasikalbėjęs su aplinkiniais supratau, kad ši problema yra pakankamai dažna. Prieš keletą metų pradėjau domėtis kaip išvengti šios bjaurios nemigos, nes tradiciniai metodai - avių skaičiavimas ir pan. tikrai nebuvo veiksmingi. Patarimų, kaip užmigti radau nemažai, tačiau juos išbandęs supratau, kad veiksmingi yra toli gražu ne visi. Šiame straipsnyje norėčiau išskirti išimtinai tik man pasiteisinusius.

Pats veiksmingiausias nemigos vaistas - tikslus miego tvarkaraštis: ėjimas miegoti ir atsikėlimas kasdien tomis pačiomis valandomis. Norėčiau pridurti, kad jei naktį nepavyksta išsimiegoti, keltis vistiek reikia tą pačią valandą kaip visada.

Kvėpavimo ir raumenų pratimai - irgi labai veiksmingi. Įtempti ir atpalaiduoti visus kūno raumenis reiktų tokia tvarka: stipriai įtempti kojų pirštus, palaikyti juos tokioje būsenoje keletą sekundžių, paskui atpalaiduoti. Pakartoti šį ciklą keletą kartų. Tada pereiti prie pėdų, blauzdų ir kilti į viršų iki kaklo, veido ir net akių raumenų. Pačioje pabaigoje reiktų įsitempti visu kūnu.

Dar geresnių rezultatų galima pasiekti pasitelkiant kvėpavimo pratimus. Kvėpuoti reikia ne krūtine, o tarsi pilvu. Įkvėpti pro nosį per tris sekundes (mintyse jas skaičiuojant), tada orą palaikyti tris sekundes ir iškvėpti vėl per tris. Paprastai aš įkvėpdavau per keturias, o laikydavau tris. Kiekvienas šį laiką galite pasireguliuoti asmeniškai. Svarbus tik pats ritmas: lėtas įkvėpimas, oro užlaikymas, oro iškvėpimas. Tuo pačiu metu naudojant raumenų atpalaidavimo pratimus miegas turėtų suiimti gana greitai.

Labai svarbu, kada ir ko prieš miegą valgote. Užėjus alkiui, rekomenduotina suvalgyti ko nors, kas sukeltų hormono seratonino išsiskyrimą. Tinka angliavandenių turintys produktai - duona, avižiniai dribsniai, ypač su bananais. Tuo tarpu jautiena, avokadas, riešutai, soja, raudonas vynas ir kiti produktai, turintys tiramino, netinka. Jie išskiria noradrenaliną - streso hormoną, veikiantį tas žmogaus smegenų sritis, kurios reguliuoja dėmesį bei reakcijas. Tiesa, arbatos ir kavos reiktų vengti bent penkias valandas prieš miegą.

Jei niekas nepadeda, atsikelkite iš lovos ir kuo nors užsiimkite: skaitykite knygą ar spręskite kryžiažodžius kol suims miegas. Svarbu atsiminti ir tai, kad keturios valandos miego yra sąlyginai nemažai, todėl netgi neužmiegant, stenkitės nesijaudinti. Aš pastoviai žiūrėdavau į laikrodį, kiek mažai miego liko.. Taip smegenys gaudavo papildomo streso, todėl niekaip neužmigdavau.

Tikiuosi nors vienas patarimas bus naudingas. Labanakt :)

Juk truputis optimizmo nekenkia?

Iškilus problemai paprastai žmonės reaguoja dvejopai: vieni puola į kraštutinumus ir keikia gyvenimą, kiti tiesiog sprendžia problemą, kartu bandydami įžvelgti tokio įvykio teigiamas puses. Dažniausiai laimi pastarieji. Kodėl? Viskas priklauso nuo požiūrio.

Sakysite, kad optimizmas savaime problemos neišsprendžia ir būsite teisūs. Bet jis gali įtakoti mūsų sprendimus – todėl galime tikėtis teigiamo rezultato. Manau sutiksite, kad kritiškoje situacijoje panika ir pesimistiškos mintys ne itin padeda.

Net bendraujant kolektyve, žmonės nelabai mėgsta neigiamai mąstančių. Niekam nepatinka pastoviai bambantis, besiskundžiantis asmuo, dažniausiai kompanijos sielomis būna tikri optimistai. Mūsų gyvenimas nėra rožėmis klotas, todėl blogybių akcentavimas tik užaštrina neigiamas emocijas.

Požiūrį formuoja tiek aplinka, tiek tai, kuo užsiimame. Jei mėgaujatės tuo, ką darote, tikėtina, kad ir Jūsų mintys bus pozityvios. Galbūt laikas pakeisti darbą? Studijas? Valgomą maistą? Nors pokyčių pradžia gali būti sunki, tikiu, kad rezultatu būsite daugiau negu patenkintas. Juk viskas mumyse - svarbu pagaliau savimi patikėti. Ne kartą rašiau, kad saviįtaiga daro stebuklus, o ji prasideda nuo pasitikėjimo savim ir pozityvaus mąstymo.

Nevenkite savo gera nuotaika pasidalinti ir su kitais. Stenkitės kituose įžvelgti teigiamus dalykus, nepabijokite kolegų ar draugų apdovanoti komplimentais. Galbūt šie žodžiai kitam bus tas nedidelis "cinkelis", pakėlęs nuotaiką ir privertęs pasijusti geriau. Juk gera nuotaika ir truputis optimizmo niekam nekenkia.

Pasiskaitymai

Kažką turbūt nuvilsiu, gal kažko ir ne, jei pasakysiu, kad tai nėra standartinis įrašas. Pagalvojau, kad kartais gerai pailsėt ir skaitytojams ir autoriui.

Visi turbūt žinom, kad mūsų kūnas - nepaprasta sistema, tačiau ne visi numanom šio sudėtingumo mastą. Pradedu naują skyrių "Pasiskaitymai". Čia stengsiuosi pateikti įvairių įdomybių ir faktų apie mus ir mūsų kūną.

• Žmogaus šlaunikaulis yra stipresnis už cementą
• Jums čiaudint, oro, išeinančio iš plaučių, greitis gali viršyti 160 km/h
• Smegenys sunaudoja 20% kūno resursų, bet sudaro tik 2% kūno svorio
• Suaugusio žmogaus širdis per metus suplaka apie 40000000 kartų
• Mokslininkai suskaičiavo daugiau kaip 500 funkcijų, kurias atlieka kepenys
• Nervų impulsai iš ir į smegenis keliauja maždaug 272 km/h
• Skrandis kas dvi savaites regeneruoja savo gleivinę, nes kitaip jis pats save suvirškintų
• Paprastai žmogus sumirksi 25 kartus per minutę ir 6205000 kartų per metus
  
• Maždaug 5 savo gyvenimo metus praleidžiame užsimerkę (dėl mirksėjimo proceso)
  
• Tipiško žmogaus kūne yra: sieros, kurios užtenka išnaikinti visas vieno šuns blusas; anglies, kurios užtenka pagaminti 900 pieštukų; kalio, kurio užtenka iššauti žaislinę patranką; riebalų, kurių užtenka 7 muilo gabalams; fosforo, kurio užtenka pagaminti 2200 degtukų
• Dantis yra vienintelė mūsų kūno dalis, kuri negali savęs regeneruoti
• Kiekvieno iš mūsų liežuvio antspaudas yra unikalus
• 5 metus savo gyvenimo praleidžiame valgydami
• Jautriausios mūsų kūno vietos yra lūpos ir pirštų galai

Mokytis. Kitaip!

Jei dabar turėčiau galimybę ir grįžti į mokyklos suolą, taip ir padaryčiau. Ne, ne dėl romantikos, ne dėl idealizuojamos praeities, bet dėl to, kad pagaliau galėčiau garsiai pasakyti tam vienodinančiam frontui: "Aš noriu gauti tai, kas man pravers".

Prabėgo sąlyginai nemažai laiko, bet praeities atsiminimas kaip niekada sustiprėjo. Dabar labai aiškiai matau, kokią išsilavinimo spragą paliko mokykla, visais įmanomais būdais stengdamasi iš manęs padaryti "teisingai" besielgiantį pilietį - asmenį, kuris neklausia, neprieštarauja. Žmogų, be asmeninės nuomonės.

Nesistebiu, kad net prabėgus dvylikai metų nežinojau, kuo norėčiau būti, kur norėčiau pradėti savarankiškas studijas. Nenuostabu, nes buvau įpratintas ne galvoti, o daryti taip, kaip daro visi.

Po šios agresyvios kritikos turbūt nustebinsiu teigdamas, kad man mokytis patinka. Tikrai. Mėgstu kaskart atrasti kažką naujo, susidoroti su iššūkiu. Tačiau nemėgstu būti už virvučių valdoma marionete gaunančia nurodymus, ką daryti gerai, ko ne.

Nors jau baigiau bakalauro studijas, su dideliu noru pasiemiau į rankas pieštuką ir sėdau prie popieriaus lapo – mokytis piešti. Nes nemanau, kad mokytis yra žema, per vėlu ar neįdomu. Tarp pirštų laikydamas medinį pagaliuką grafito šerdimi esu laisvesnis negu kada nors buvau. Aš nebijau pavaizduoti kažką netaisyklingai, ne taip, kaip "turėtų būti", aš mokausi savo noru. Aš tai darau, nes žinau, kad mano įgytos žinios tikrai pravers, jos nebus „atsiskaičiau ir pamiršau“.

Nemanau, kad yra tobulų žmonių. Turbūt kiekvienas iš mūsų turi slaptų troškimų išmokti piešti, šokti, ar tiesiog lipdyti besmegenius iš sniego. Deja, daugeliu atveju mes mokytis nedrįstame, mumyse keroja įdiegtas "teisingo gyvenimo" modelis. Velniop tai. Mes esame individai. Kiekvienas iš mūsų yra unikumas, todėl neleiskime savęs traktuoti kaip eilinio litro vandens vandenyno platybėse. Būkime didžiausia banga, galingai pakylančia ir priverčiančia uolas trupėti.

O Jūs, ponas, poltergeistu būsite?

Pastebėjau, kad Lietuvos media atrado naują, pigų jauką - vaiduoklius. Netaip seniai vienas naujienų tinklalapis šia tema buvo paskelbęs straipsnį, o šiandien perskaičiau, kad jau ir televizijos ėmėsi "vaiduokliškų" projektų. Nesistebiu, žmonės mėgsta būt gasdinami, o vaiduokliški mitai seni kaip pats gyvenimas.

Kas gi tie vaiduokliai? Teoriškai, vaiduoklis - tai mirusio žmogaus siela ar šmėkla, dėl kažkokių priežasčių grįžusi į mūsų žemiškąjį pasaulį. Tikėjimas vaiduokliais pagrįstas sena idealogija, kad po mirties žmogaus dvasia atsiskiria nuo kūno. Paprastai teigiama, kad vaiduokliai ar poltergeistai (iš vok. kalbos, Polter - triukšmas, Geist - dvasia) yra atsakingi už pastatuose netikėtai nukritusius indus, keistus garsus, ar panašius nepaaiškinamus reiškinius.

Visa tai žinoma labai baisu ir paslaptinga, tačiau praktiškai, vaiduoklių egzistavimas nėra įrodytas. Bet paklausinėkite žmonių gyvenančių aplink "užkeiktas" vietas - kiekvienas nuoširdžiausiai tvirtins: "Tame name vaidenasi, todėl niekas ten ir negyvena! Ta pilis yra užkeikta, neik ten!" Po tokių "tiesų" nereikia stebėtis, kad žmonės ten apsilankę "praregi" ir išgirsta nebūtų dalykų. Juk savo namuose išgirstų šnaresį - net dėmesio nekreiptų, o ten viskas kitaip - gi vaidenasi!

Priežasčių, dėl kurių žmonės mato poltergeistus, yra nemažai: mūsų periferinis matymas yra labai jautrus ir gali klaidingai interpretuoti įvairius signalus, ypač naktį, kai mūsų smegenys pavargusios. Dažnai keistus jutimus išprovokuoja garsas. Mes negirdime infragarso (garso bangų, kurių dažnis mažesnis negu 20 hercų), tačiau jį jaučiame. Ištirta, kad infragarsas uždaroje patalpoje gali veikti išties keistai - sukelia susijaudinimą, žmones apima neapsakomas liūdesys, kūnu gali pereiti šiurpulys. Neretai, ypač senesniuose pastatuose, lankytojai patirdavo keistus pojūčius dėl išsiskiriančio anglies dioksido, kurio perteklius sukelia haliucinacijos ir nemalonius jausmus. 2005 metais savo namuose buvo rasta vos kvėpuojanti moteris, kuri teigė, kad duše išvydo vaiduoklį. Ištyrus paaiškėjo, kad jos name neseniai buvo įrengtas vandens šildytuvas, iš kurio į aplinką pateko milžiniškas kiekis anglies dioksino. Lyg tyčia moteris buvo uždariusi visus langus ir duris..

Keista ir tai, kad visi šmėklų pasirodymai vyksta senuose namuose, dvaruose ar vietose, kur įvairių dujų išsiskyrimas dėl trūnijančios medienos, arba pamatuose vykstančių procesų yra pakankamai dažnas. Nereikia atmesti ir senų girgždančių grindų, bei durų. Be to, man keista, kad žmonės pamiršta, jog mes gyvename gamtoje - čia gausu magnetinių laukų, vėjo sūkurių ir mums dar nesuprantamų procesų.

Tiesa, nesu visiškas skeptikas. Tikiu, kad po mirties žmogaus dvasia bent kelias dienas gali egzistuoti mūsų pasaulyje. Bet taip pat manau, kad toks nematerialus objektas, kaip dvasia, negali tiesiog išimti iš lentynos lėkštes ir mesti jas ant žemės ar keistai ūbaudama slankioti po kambarius.

"Kas neturi daugiau kuo tikėti - tegul tiki vaiduokliais".

Prietarai

Išties, prietarai - keistas reiškinys mūsų gyvenime. Ilgą laiką iš šalies stebėjęs žmones, pamačiau, kad mes gyvename prietarų pasaulyje. Aišku nėra taip, kad kiekvienas spjaudosi pamatęs juodus katinus, tačiau savotiškus 'ritualus' atlieka daugelis.

Dažniausiai, pabrėžtinai prietaringais būna vyresnio amžiaus žmonės: negerai sveikintis tarpdury, negerai valgant laikyti šaukštą vienaip, šakutę kitaip, duoną ne ta puse padėjai ant stalo, nešvilpauk.. Keista. Rodos užtenka į piniginę įdėti kinišką monetą su raudonu siūlu - ir turtingi metai garantuoti, prieš išeinant pasižiūrėti į veidrodį ir kelionė bus sėkminga. Paprasta kaip du kart du. Bet kažkodėl, kiek kartų bandžiau, nei turtingesniu tapau, nei labiau sektis ėmė.

Kas lemia, kad prietarais taip pasitikima? Manau, mes pernelyg nuvertiname saviįtaigos galią. Nutikus kokiam nors įvykiui, mes linkę jį labiau sieti su per kelią perbėgusia juoda kate, negu su savimi. Ypač prietaringi žmonės dėl automobilio avarijos kaltina penktadienį, 13 dieną, bet ne vietoje stabdžio, iki dugno nuspaustą akseleratoriaus pedalą. Neretai tokiomis 'lemtingomis' dienomis mes būname susikaustę, įsitempę, todėl visai nenuostabu, jei iš rankų iškrenta puodelis, ar druskinė.. Tačiau dažnas pagalvoja: "Viskas. Gi penktadienis ir dar trylikta.. Man šakės (grėbliai, kirviai, p%$$&ts)".

Tiesa, keistai pasitvirtinančių prietarų turėjau ir aš. Turbūt įdomiausias jų yra susijęs su egzamino klausimų traukimu. Atsimenu, dar pačiame pirmame bakalauro studijų semestre, egzaminams ruošiausi ypač skrupulingai. Deja, klausimų traukimas nenusisekė: išsitraukiau būtent tuos klausimus, kuriuos mokėjau prasčiausiai. Tas pats pasikartojo ir kitame egzamine. "Nesėkminga ranka ir tiek..", pagalvojau ir nuo tos akimirkos pats klausimų nebetraukdavau, juos ištraukdavo krizenantys dėstytojai (išgirdę mano teoriją), arba kursiokai. Rezultatais nesiskųsdavau: nors dažniausiai klausimai nebūdavo patys idealiausi, tokia nesekmė kaip pirmame kurse, nepasikartojo. Tiesa, atsirado du dėstytojai, kurie griežtai atsisakė ištraukti ir liepė tai daryti man pačiam. Abu kartus gavau 10. "Likimas ne kitaip.."

Profesorius Richard Wiseman iš Hardfortšyro universiteto paaiškino aistrą prietarams, "žmonių noru susikurti iliuziją, esą įmanoma kontroliuoti savo gyvenimą". Profesoriaus nuomone, dažnai šis noras būna toks stiprus, kad skatina juos tikėti prietarais nepaisant visų mokslo ir technikos pasiekimų.

Tiesa, vakar, galvodamas apie šį straipsnį, surizikavau ir egzamino bilietą traukiau pats. Gavau gražų devynetą. Taip paskutinis mano prietaras sudužo į šipulius.

O Jūs ar tikite prietarais? Kokius keisčiausius prietarus esate girdėję?

Nepaprastai.. gamtiška?

Prabėgo jau pora dienų, o mano pusiau retorinis klausimas apie grožį, kaba ore. Per tą laiką, skaičiau Jūsų komentarus, kalbėjausi su įvairiais žmonėmis: net su profesorium universitete susėdom prie vieno stalo, aptarti šią dilemą.. Ir nors labai tvirtų išvadų nepadariau, situacija tapo truputėlį aiškesnė.

Norėčiau pakalbėti apie apklausą, nedidelį balsavimą, kurį Jūs sąžiningai vykdėte pastarąsias dienas (nesitikėjau, kad bus toks nuomonę norinčių pareikšti skaičius). Taigi. Apklausos tikslas buvo bandymas patvirtinti, kad nepaisant skirtingų skonių, egzistuoja bendrinė sąvoka - grožis. Jūsų teismui parinkti paveikslai buvo neatsitiktiniai - visi jie nutapyti garsių dailininkų, savo srities lyderių. Stengiausi parinkti kuo įvairesnės manieros, nuotaikos ir technikos pavyzdžius.

Apie kiekvieną trumpai:

1. Paveikslas nutapytas garsiausio peizažisto, prancūzo Claude Lourrain (Klodė Loreno). Šis dailininkas pirmasis pradėjo tapyti gamtos peizažus, kuriuose svarbiausias objektas buvo ne žmogus, o gamta. Jam galime būti dėkingi už tai, kad pamatę nuostabų gamtos vaizdą, ištariame "tapybiškas". Lorenu rėmėsi anglų architektai, kurdami dvarų ir rūmų sodus, tvenkinius, komponuodami savo parkus.

2. Šis modernus darbas nutapytas turbūt garsiausio JAV abstrakcionisto, Jackson Pollock (Džeksono Poloko). Jis buvo pirmasis, atsižadėjęs tradicinių tapymo metodų. Padėjęs drobę ant grindų, jis dažus tiesiog pildavo, ar varvindavo taip gaudamas įvairiausių konfigūracijų.

3. Šis piešinys nežymiai iškrenta iš konteksto. Tačiau to negalime pasakyti apie jo autorių. Tai pats garsiausias tarp šioje nedidelėje apklausoje dalyvavusių dailininkų. Daugeliui jo vardas mene tiesogiai asocijuojasi su terminu 'gražu'. Tai Rafaelis. Kodėl pasirinkau būtent šį jo darbą? Tam buvo keletas priežasčių - bijojau, kad matytas didžiojo dailininko paveikslas paveiks balsuotojų sąmonę, kaip veikia garsiausi prekių ženklai: vien pamačius prekę su garsiu gamintojo logotipu (pvz. Nike, Sony), automatiškai peršasi išvada, kad šis daiktas geras. Kita priežastis paprasta - tiesiog man šis piešinys patinka :>

4. Modernizmo tevu vadinamo Paul Cézanne (Polio Sezano) paveikslas. Turbūt pirmasis dailininkas, pamynęs dar nuo Rafaelio laikų puoselėjamo grožio idealus ir pradėjęs tapyti sava technika. Jo darbuose (ypač peizažuose) galutinis vaizdo variantas paliekamas Jūsų vaizduotei, todėl jo darbai įtraukia, sudomina.

5. Sero Joshua Raynolds (Džošua Reinoldso) piešinys. Studijavo senųjų meistrų, ypač Rafaelio darbus, todėl neretai jo paveikslai apibūdinami kaip mieli ir gražūs. Nuo kitų to meto portretistų skyrėsi tuo, kad visada stengdavosi parinkti įdomią aplinką, atskleisti portretuojamo asmens vaidmenį visuomenėje.

Toks buvo mano paveikslų pasirinkimas. Jau pačioje pradžioje galvojau, kad gražiausiu bus išrinkti pirmas ir penktas paveikslai. Jei dėl pirmo nė kiek nesuklydau, nedidelis penktojo paveikslo procentas mane nustebino, tačiau drauge ir padėjo padaryti keletą išvadų:

Grožis - per mūsų jutiminius kanalus (regėjimą, klausą) suvoktas objektas, kuris mus sudomina, įtraukia, pozityviai nuteikia, ir pan., kiekvienas iš mūsų šį sąrašą galime tęsti pagal save. Gražiu, nagrinėjamas objektas tampa tuo atveju, jei pliusų šiame sąraše yra daugiau negu minusų.

Terminas 'gražu' labiausiai tinka apibūdinant gamtą. Gamta - natūraliausias objektas, kurį matome kasdien. Ji nėra kieno nors pagaminta, nėra sukurta veikiama stilių ar madų.

Taigi, rodos, kad viskas atsistoja į savo vėžes - dažniausiai mes vieningai sutarsime, kad žmogaus bruožai, saulėlydis, net paprastas medžio kamienas yra gražūs. Tuo tarpu metalinė konstrukcija, kūrėjo išdidžiai vadinama paminklu, sukels vienokių ar kitokių abejonių.

Nepaprastai.. gražu?

Vieną dieną laukdamas autobuso ir iš sniego lipdydamas keistus padarus, prisiminiau savo pirmuosius apsilankymus meno galerijose ir muziejuose. Keliaudamas per salę, stabtelėjau šalia keistos formos daikto, pagaminto iš stiklo. Vadinu daiktu, nes jį kitaip pavadinti man tiesiog nesiverčia liežuvis (nerašo klaviatūra). Iš toli jis priminė nevėkšliškai sukonstruotą senio galvą. Šalia skulptūros stovėjo keletas žmonių, kurie ją aptarinėjo. Žmonės apie tą keistą stiklinį darinį taip karštai kalbėjo, kad aš sustojau ir nuėjau skulptūrą apžiūrėti iš arčiau. Prisipažinsiu, jų terminais kalbant, nieko "nepaprasto, rafinuoto ar drąsaus" neįžiūrėjau. Pirmos mintys, kilusios mano galvoje tam dariniui apibūdinti, buvo "kažkokia nesąmonė. stiklinis mėšlas".. Tačiau tada dar buvau labai jaunas, o apie meną, tuo labiau modernųjį žinojau, hm, absoliučiai nieko. Dabar, praėjus nemažai laiko, į keistąjį stiklinį objektą žiūrėčiau kitaip. Bet jau tada supratau kaip skiriasi mūsų grožio suvokimas.

Prieš porą metų sau iškėliau klausimą, į kurį atsakymo ieškau iki šiol: "Ar gali egzistuoti terminas "gražu"? Manau, kad daugelis Jūsų pirmiausia atsakytų teigiamai. Bet pabandykime pažvelgti į šią dilemą vienragiškai © (giliau).

Kas vienam patinka, nebūtinai patiks kitam ir atvirkščiai. Kiekvienas iš mūsų turi savus vertinimo kriterijus. Jie galioja viskam: menui, maistui, gėrimams, žmonėms. Kad ir kaip Jus žavėtų, pvz. Vivaldžio "Metų laikai", mažai tikėtina, kad šis kūrinys patiks tūlam lietuvaičiui, kuris nuoširdžiai žavisi "radžiais", "yvomis" ir panašiais tautiškosios estrados "perlais". Kita vertus, jei esate didelis žalių austrių mėgėjas, aplinkiams pasirodysite keistokas (aš jas mėgstu).Taigi, situacija kebli. Bet pasikalbėkite su muzikologu, ar kulinaru ekspertu - Jus užtikrins, kad Vivaldžio net negalima lygint su dabartine estrada, o austrės yra daugelyje šalių mėgstamas delikatesas..

Tačiau ir šiuos argumentus dar kartą peržvelgus sunku teigti, kad mano nagrinėjamos savokos vienareikšmiškai egzistuoja. Beveik visais atvejais objektas vertinamas pagal pasirinktus kriterijus: išraiškingumą, originalumą ar pan. Ir jei tų kriterijų kiekis peržengia ekspertų nustatytą ribą, produktas laikomas pavykusiu. Tačiau tai nereiškia, kad automatiškai jį galime laikyti gražiu, skaniu ar panašiai. O gal aš klystu? Juk žmonių fizinę išvaizdą vertinti beveik visada galima..

Įdomumo dėlei, Jums pateikiu keletą paveikslų ir prašau Jūsų išrinkti patį gražiausią. Ne įdomiausią, ne mieliausią, bet gražiausią. Galbūt atsakymai parodys, ar "grožio sąvoka egzistuoja. Paveikslų pavadinimų ir autorių nerašau specialiai.

Dėl skonio nesiginčyjama, bet pasimušt visada galima :)

Paveikslas Nr. 1



Paveikslas Nr. 2



Paveikslas Nr. 3



Paveikslas Nr. 4



Paveikslas Nr. 5




Balsuoti prašau dešinėje pusėje. Ačiū =]