Mokytis. Kitaip!

Jei dabar turėčiau galimybę ir grįžti į mokyklos suolą, taip ir padaryčiau. Ne, ne dėl romantikos, ne dėl idealizuojamos praeities, bet dėl to, kad pagaliau galėčiau garsiai pasakyti tam vienodinančiam frontui: "Aš noriu gauti tai, kas man pravers".

Prabėgo sąlyginai nemažai laiko, bet praeities atsiminimas kaip niekada sustiprėjo. Dabar labai aiškiai matau, kokią išsilavinimo spragą paliko mokykla, visais įmanomais būdais stengdamasi iš manęs padaryti "teisingai" besielgiantį pilietį - asmenį, kuris neklausia, neprieštarauja. Žmogų, be asmeninės nuomonės.

Nesistebiu, kad net prabėgus dvylikai metų nežinojau, kuo norėčiau būti, kur norėčiau pradėti savarankiškas studijas. Nenuostabu, nes buvau įpratintas ne galvoti, o daryti taip, kaip daro visi.

Po šios agresyvios kritikos turbūt nustebinsiu teigdamas, kad man mokytis patinka. Tikrai. Mėgstu kaskart atrasti kažką naujo, susidoroti su iššūkiu. Tačiau nemėgstu būti už virvučių valdoma marionete gaunančia nurodymus, ką daryti gerai, ko ne.

Nors jau baigiau bakalauro studijas, su dideliu noru pasiemiau į rankas pieštuką ir sėdau prie popieriaus lapo – mokytis piešti. Nes nemanau, kad mokytis yra žema, per vėlu ar neįdomu. Tarp pirštų laikydamas medinį pagaliuką grafito šerdimi esu laisvesnis negu kada nors buvau. Aš nebijau pavaizduoti kažką netaisyklingai, ne taip, kaip "turėtų būti", aš mokausi savo noru. Aš tai darau, nes žinau, kad mano įgytos žinios tikrai pravers, jos nebus „atsiskaičiau ir pamiršau“.

Nemanau, kad yra tobulų žmonių. Turbūt kiekvienas iš mūsų turi slaptų troškimų išmokti piešti, šokti, ar tiesiog lipdyti besmegenius iš sniego. Deja, daugeliu atveju mes mokytis nedrįstame, mumyse keroja įdiegtas "teisingo gyvenimo" modelis. Velniop tai. Mes esame individai. Kiekvienas iš mūsų yra unikumas, todėl neleiskime savęs traktuoti kaip eilinio litro vandens vandenyno platybėse. Būkime didžiausia banga, galingai pakylančia ir priverčiančia uolas trupėti.