Antra diena Prancūzijoje. Reikia pripažinti, kad viešbutį gavome tikrai prastą. Nelogiškumo ir liapsusų, kurie būtų natūralūs Italijoje, čia pateisinami tik tuo, kad viešbutis yra labai geroje vietoje, o kainuoja sąlyginai nedaug. Na, bet nesinorėjo labai niurnėti, todėl susikrovėme daiktus ir išjudėjome į parodą. Smagiausia, kad vyko atidarymas su tikru šampanu, prancūziškais vieno kąsnio sumuštinukais. Viskas buvo šluote nušluota per 15 minučių, na bet atgal į savo stendus grįžome linksmai. Po parodos draugiškai patraukėme į garsiuosius Eliziejaus laukus, ieškoti kur pavalgyti.
Vienas mūsiškių žinojo puikų restoraną, tad pradėjome jo paieškas. Turėjau vieną problemėlę – bjauriai trynė batai, todėl po kelių kilometrų pradėjau judėti kaip klipata. Eliziejaus laukuose puikiai atsiskleidžia Prancūzų vairavimo stilius. Nors atrodo viskas vyksta chaotiškai, spėkit ar mačiau nors vieną avariją? Ne. Kiek Paryžiuje gyvena žmonių? Grubiai – penkis kartus daugiau negu visoje Lietuvoje. Išvados peršasi pačios.. Tiesa, buvau girdėjęs, kad paryžiečiai įdomiai parkuoja automobilius ir išvažinėja iš parkavimo vietų. Žinokit, bet kai pamačiau realybę, pradėjau juoktis. Turbūt kas šeštas automobilis važinėja sulankstytais šonais, bamperiais ir panašiai. Kai reikia išvažiuoti iš sustojimo vietos, jie nesiceremonija: badach į vieną mašiną, badach į kitą. Galvojau, kad jie tiesiog atsiremia į buferius. Oi ne. Pas mus turbūt policiją kviestų, o jiem normalu. Juokingiausia, kad tokį vaizdą mačiau, kai išvažiuojančiai mašinai komandavo žmogus. Po smūgio į kito automobilio priekį, jis iškėlė nykštį. Daug skirtumų tarp mūsų tautų. Keliaudami, visada priekyje matėme Triumfo arką. Atrodo tuoj ją prieisim, bet po pusvalandžio supranti, kad tai arka tikrai labai toli. Netrukus įžengėm į pačių Eliziejaus laukų centrą.
Žmonių kiekis.. Automobilių prabanga.. Parduotuvės. Bet tikrai labai gražu. Štai ir mūsų belgiškas restoranėlis. (Kurį tarp kitko rekomenduoju).
Stebėtinai nereikėjo laukt nė minutės, o atsiminkit, juk mes pačiame centre. Kai visada, pasitiko restorano savininkas ir nuvedė prie staliuko. Šį kartą supratau, kad pataikiau ten, kur man labiausiai patinka. Daug prancūziško bruzdesio, pastelinė aplinka papildyta puikiais akcentais.
Tikėjausi pamatyti mažų mažiausiai didžiules kainas, bet ne. Viskas gana nebrangu. Restoranas specializuojasi moliuskų patiekaluose, todėl ilgai nelaukėm ir užsisakėm. Išsirinkau midijas su pomidoru, alyvuogėm, baziliku, alyvų aliejumi ir dar su kažkuo. Atnešė ne lėkštę, o visą puodą.
Įnikau taip, kad net nespėdavau vyno atsigert. Skanu beprotiškai. 10 iš 10. Skanesnių moliuskų tikrai nesu valgęs. Vos vos sugebėjau įveikti midijų puodą, o dar atnešė desertą - Creme Bruile. Vėl, nieko negaliu prikišt.
Už viską sumokėjau tik 20 eurų. Su vynu – 30. Nuostabu. Pagalvojau, kad vakarykštė vakarienė buvo labai brangi ir tikrai nelabai vykusi. Kai išeidinėjom, pradėjo lyti. Padvelkė visiška romantika. Sotus ir tikrai laimingas grįžau į savo buveinę ir pagalvojau: „ Man čia patinka. Tikrai patinka.“
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą