Su sąlyga, kad visą kūrybinį potencialą dabar skiriu būsimam apsakymui, kurį laiką įrašų čia gali ir nebūti. Na, o kad jūs nenuobodžiautumėte, įdedu savo pirmą mistinį apsakymą "Upė, žmogus ir laumžirgis".
Miško taku ėjo žmogus. Nors žinojo, kad galutiniame jo siekiamybės taške civilizacija nustoja egzistuoti, tačiau įtempęs akis žvelgė į priekį ir ieškojo nors menkiausio nenatūralaus medžio šakų judesio. Ėjo tyliai ir atsargiai, stengdamasis nenulaužti nė vienos šakos. Po poros minučių jo susikaupęs veidas nušvito – žmogus pasiekė savo kelionės tikslą. Jis atėjo ten, kur eidavo kai apimdavo nežinia, kai gyvenimo paveikslo spalvos tapdavo juodai baltos; kartais jis čia ateidavo ir be jokios priežasties. Tai būdavo savotiškas ritualas, kuriuo apvalydavo savo mintis ir kūną.
Žmogus atsisėdo ir su šypsena, su kokia tik tėvai žvelgia į savo naujagimį, apsidairė. Pagaliau! Prieš akis stūksojo ženklas su užrašu: „Upė “Gyvenimas”. Pašaliniams vaikščioti griežtai draudžiama“. Ši keistu pavadinimu pakrikštyta upė buvo nedidelė, kelių metrų pločio ir srauni tik vietomis. Atsistojęs žmogus apėjo pakrantę. Po paskutinio apsilankymo nedaug kas ir tepasikeitė. Smėlėti krantai tankiai apaugę žaluma, vietomis priminė tikrų tikriausias džiungles. Aplink nebuvo girdėti nė garselio, nesimatė nė vienos gyvos būtybės. Su ta pačia neišblėstančia šypsena žmogus nusimetė drabužius ir lėtai, vos juntamais žingsneliais pradėjo bristi į vandenį. Šis buvo vėsus. Šalčio adatėlės lengvai badė kojų pirštus, kilo pėdom, pasiekė kelius, o vėliau ir juosmenį. Kurį laiką pastovėjęs žmogus nubrido į patį upės vidurį. Šioje vietoje buvo pakankamai negilu, vanduo tesiekė krūtinės apačią. Įbridęs jis pažvelgė į rusvą, skaidrų vandenį lyg kažko ieškodamas.
Kurį laiką patyrinėjęs upės vagą, išsitiesė ir sustingo. Upės pasaulis buvęs aplink jį, palengva atgijo. Žmogaus ausis pasiekė čiurlenančio vandens garsai, pėdos pradėjo justi vandenį banguojančias žoles ir upės nešamą smėlį. Nors žmogus stovėjo nejudėdamas ir atrodydamas taip, tarsi akmeniu jį būtų pavertusi pati Medūza, akys pagavo menkus gyvybės žingsnelius, pradėjusius ryškėti aplink. Nors upės vagoje kur stovėjo žmogus vėjo nebuvo, tolumoje vėjo gūsis suvirpino drebulės lapus. Dangumi nusklendė laukinis karvelis, o vandenį sujudino iššokęs upėtakis. Kairėje upės pusėje žmogaus žvilgsnis užfiksavo skraidančius vabzdžius. Tai buvo laumžirgiai. Pačiam toliausiam kairiajame upės vagos gale, skraidė šimtai nedidelės sąvaržėlės dydžio laumžirgių. Jie pašėlusiai lakstė aplink upės kraštuose augančius meldus ir būriais gaudė vienas kitą. Dešiniau, arčiau žmogaus sukosi kelis kartus didesni laumės žirgai. Šie nebuvo tokie aktyvūs – dažniausiai lėtai skraidydavo tarp mažųjų karts nuo karto nutūpdami ant vandenyje augančių lūgnių. Būdavo, kad stambesnieji laumžirgiai staigiai palikdavo savo vietas, mesdavosi į būrį ir skriedavo palei srovę. Keletas jų, taip bemarširuojančių, puldavo į aršias dvikovas ir kaudavosi tol, kol vienas krisdavo į vandenį. Nugalėtojas grįždavo į būrį ir sukdamas virtuoziškus ratus, kviesdavo pateles į meilės žaidimą. Arčiausiai žmogaus, ant nulinkusių į vandenį medžio šakų, šildėsi ir išdidžiai suposi patys stambiausi laumžirgiai. Jie tarytum su pašaipa žvilgčiodavo į aktyviuosius mažylius ir iš savo vietos pakildavo tik tada, kai reikdavo pagauti pro juos skrendantį grobį. Iš pirmo žvilgsnio galėtų pasirodyti, kad tai – įprasta gamtos idilė, tačiau laumžirgiai buvo nepaprasti. Jie buvo su veidais. Žmonių veidais. Bet tai, tylaus silueto stovinčio upėje ir akimis stebinčio aplinką, nenustebino.
Skaitėte tik ištrauką. Norinčius perskaityti visą kūrinį (nebijokite, nėra jis tokios apimties, kaip "Karas ir taika"), kviečiu spausti čia... (pdf formatas)
Miško taku ėjo žmogus. Nors žinojo, kad galutiniame jo siekiamybės taške civilizacija nustoja egzistuoti, tačiau įtempęs akis žvelgė į priekį ir ieškojo nors menkiausio nenatūralaus medžio šakų judesio. Ėjo tyliai ir atsargiai, stengdamasis nenulaužti nė vienos šakos. Po poros minučių jo susikaupęs veidas nušvito – žmogus pasiekė savo kelionės tikslą. Jis atėjo ten, kur eidavo kai apimdavo nežinia, kai gyvenimo paveikslo spalvos tapdavo juodai baltos; kartais jis čia ateidavo ir be jokios priežasties. Tai būdavo savotiškas ritualas, kuriuo apvalydavo savo mintis ir kūną.
Žmogus atsisėdo ir su šypsena, su kokia tik tėvai žvelgia į savo naujagimį, apsidairė. Pagaliau! Prieš akis stūksojo ženklas su užrašu: „Upė “Gyvenimas”. Pašaliniams vaikščioti griežtai draudžiama“. Ši keistu pavadinimu pakrikštyta upė buvo nedidelė, kelių metrų pločio ir srauni tik vietomis. Atsistojęs žmogus apėjo pakrantę. Po paskutinio apsilankymo nedaug kas ir tepasikeitė. Smėlėti krantai tankiai apaugę žaluma, vietomis priminė tikrų tikriausias džiungles. Aplink nebuvo girdėti nė garselio, nesimatė nė vienos gyvos būtybės. Su ta pačia neišblėstančia šypsena žmogus nusimetė drabužius ir lėtai, vos juntamais žingsneliais pradėjo bristi į vandenį. Šis buvo vėsus. Šalčio adatėlės lengvai badė kojų pirštus, kilo pėdom, pasiekė kelius, o vėliau ir juosmenį. Kurį laiką pastovėjęs žmogus nubrido į patį upės vidurį. Šioje vietoje buvo pakankamai negilu, vanduo tesiekė krūtinės apačią. Įbridęs jis pažvelgė į rusvą, skaidrų vandenį lyg kažko ieškodamas.
Kurį laiką patyrinėjęs upės vagą, išsitiesė ir sustingo. Upės pasaulis buvęs aplink jį, palengva atgijo. Žmogaus ausis pasiekė čiurlenančio vandens garsai, pėdos pradėjo justi vandenį banguojančias žoles ir upės nešamą smėlį. Nors žmogus stovėjo nejudėdamas ir atrodydamas taip, tarsi akmeniu jį būtų pavertusi pati Medūza, akys pagavo menkus gyvybės žingsnelius, pradėjusius ryškėti aplink. Nors upės vagoje kur stovėjo žmogus vėjo nebuvo, tolumoje vėjo gūsis suvirpino drebulės lapus. Dangumi nusklendė laukinis karvelis, o vandenį sujudino iššokęs upėtakis. Kairėje upės pusėje žmogaus žvilgsnis užfiksavo skraidančius vabzdžius. Tai buvo laumžirgiai. Pačiam toliausiam kairiajame upės vagos gale, skraidė šimtai nedidelės sąvaržėlės dydžio laumžirgių. Jie pašėlusiai lakstė aplink upės kraštuose augančius meldus ir būriais gaudė vienas kitą. Dešiniau, arčiau žmogaus sukosi kelis kartus didesni laumės žirgai. Šie nebuvo tokie aktyvūs – dažniausiai lėtai skraidydavo tarp mažųjų karts nuo karto nutūpdami ant vandenyje augančių lūgnių. Būdavo, kad stambesnieji laumžirgiai staigiai palikdavo savo vietas, mesdavosi į būrį ir skriedavo palei srovę. Keletas jų, taip bemarširuojančių, puldavo į aršias dvikovas ir kaudavosi tol, kol vienas krisdavo į vandenį. Nugalėtojas grįždavo į būrį ir sukdamas virtuoziškus ratus, kviesdavo pateles į meilės žaidimą. Arčiausiai žmogaus, ant nulinkusių į vandenį medžio šakų, šildėsi ir išdidžiai suposi patys stambiausi laumžirgiai. Jie tarytum su pašaipa žvilgčiodavo į aktyviuosius mažylius ir iš savo vietos pakildavo tik tada, kai reikdavo pagauti pro juos skrendantį grobį. Iš pirmo žvilgsnio galėtų pasirodyti, kad tai – įprasta gamtos idilė, tačiau laumžirgiai buvo nepaprasti. Jie buvo su veidais. Žmonių veidais. Bet tai, tylaus silueto stovinčio upėje ir akimis stebinčio aplinką, nenustebino.
Skaitėte tik ištrauką. Norinčius perskaityti visą kūrinį (nebijokite, nėra jis tokios apimties, kaip "Karas ir taika"), kviečiu spausti čia... (pdf formatas)
1 komentaras:
Žmogau, tu permiegojai su Literatūros Mūza... Sveikinu...
Rašyti komentarą