Valia ir viltis

Nė karto nepagalvojote, kodėl vieniem žmonėm sekasi labiau? Na jei esate tikri lietuviai, apie tai turbūt susimąstote pakankamai dažnai. Apie tai pagalvodavau ir aš. Niekaip nesuprasdavau, ką darau ne taip. Kilo įvairių minčių: galbūt kiti yra kažkuom ypatingi, labiau verti gyventi taip, kaip gyvena, ar panašiai. Praėjo keletas metų ir supratau, kad visi šie mano svarstymai - visiškos nesąmonės. Bet visgi, o tai kur tada šuo pakastas? (Niekam nešovė mintis, iš kur gimė būtent toks pasakymas?) Galbūt mano puikioji idėja pasirodys daug kam gerai žinoma ir suprantama, bet, manau, nepakenks apie tai paskaityti dar kartą.

Neseniai teko skaityti porą straipsnių, kuriuose akcentuojama tikėjimo, vilties ir optimizmo galia. Ne, straipsniai nesivadino "Jahova jus išgelbės" ar "Išmok pats: Banko apiplėšimas". Tikslių pavadinimų neprisiminsiu, tačiau jie nagrinėjo minėtų faktorių įtaką vadybai. Viso turinio neatpasakosiu, bet norėčiau su Jumis pakalbėti apie viltį gyvenime, kaip vieną iš pagrindinių motyvacijų eiti į priekį.
Viltis psichologijoje dažnai apibūdinama kaip tikslų pasiekimo lūkesčiai. Aha. Būtent taip. Aš ilgai virškinau. Bet, manau, toks apibūdinamas - pakankamai taiklus. Pastarajį dešimtmetį kilo daug diskusijų, susijusių su vilties terminu. Buvo prieita prie išvados, kad viltis susideda iš dviejų dalių. Pirma - asmenys pradeda vykdyti savo užsibrėžtus tikslus, skatinami vidinės motyvacijos ar tam tikrų troškimų. Antra - ieškoma kitų kelių, kaip tuos tikslus įgyvendinti. Todėl teigiama, kad viltis susideda iš valios pastangų ir sugebėjimo rasti alternatyvas.
Galit nubėgt pasidaryt arbatos ir pabandyt sukrimst mano pateiktas teorijas. Aš tuo tarpu traukiu šokolado plytą iš specialaus 'šokolado stalčiaus' (turiu tokį darbe, paskirtas grynai šokoladams) ir bandau apsukti viską į gyvenimišką pusę.

Sakykime, žmogus nori pakeisti savo gyvenimą. Jis turi keletą būdų tą padaryti, tačiau neturėdamas pakankamai stiprios motyvacijos, jis gyvena šia diena ir nieko nedaro. Kita vertus, pavyzdžiu gali būti ir tas žmogus, kuris nori imti ir daryti permainas čia ir dabar, tačiau nežino nuo ko pradėti. Vienaip ar kitaip, rezultatas nesigaus toks, kokio norima. Tik žinant, kad nori keistis nuo šios sekundės (valia) ir galvoje turint konkrečius būdus (alternatyvos), kaip to pasiekti, galime būti tikri, kad mum pasiseks.

Sriūbtelnam arbatos (kavos, sulčių, spirito) ir važiuojam toliau. Prieš maždaug pusę metų, iškėliau sau tris pagrindinius tikslus. Susikūriau pusmečio planą. Dabar su šypsena galiu konstatuot, kad tikslai įgyvendinti. Sėkmė? Galbūt. O gal tikėjimas ir viltis? Kaip bebūtų planuoju toliau. Tik dabar dar labiau tikėdamas, kad esu teisingame kelyje.

Nors nepriklausau nė vienai religijai, pradedu suprasti, kad gyventi be tikėjimo ir vilties - neįmanoma. Nors sako, kad viltis - durnių motina. Bet taip pat sako, kad viltis - miršta paskutinė. Šiuo metu, galvoje sukasi viena keista idėja. Kaip žinia, visi mūsų įpročiai ir sugebėjimai, kaip kad važiavimas dviračiu, guli pasąmonėje. Galbūt, labai galbūt, tačiau kas, jei mūsų tikėjimas kažkuo irgi ten užsifiksuoja. Kaip mes nepamiršime sugebėjimo minti dviračio pedalus, gal mes nesugebėsim pamiršti ir tikėjimo objekto? Nors tai tik pasvarstymas, bet tikiu, kad taip ir yra.
Gyvenimas - mūsų rankose. Tiksliau - galvose.

Tiesa, prisiminiau straipsnio pavadinimą, gal kam bus įdomu. "The positive impact and development of hopeful leaders" / Suzanne J. Peterson, Fred Luthans.

Ramaus poilsio.