Bū, nuo žodžio baisu?

Kaip sureaguotumėte pabudę naktį ir pajutę, kad Jūsų veidu lėtai žirglioja 22 centimetrų voras? Tikėtina, kad pirmas jausmas užplūdęs kūną, bus baimė. Ši neitin maloni savijauta mus lydi nuo pat žmonijos atsiradimo - visais amžiais tai buvo vienas iš išgyvenimo garantų. Nėra žmogaus kuris kažko nebijotų, bijom mes visi, tik kiekvienas savaip ir dėl savitų priežasčių.

Baimę galima apibrėžti, kaip žmogaus emocijas susijusias su nerimą, ar susirūpinimą keliančiu objektu. Čia nesistengsiu literatūriškai 'madravoti', juk visi puikiai žinome, kas yra baimė. Tiesa norėčiau pridurti, kad šį jausmą galimą suskirstyti į keletą lygių. Pradedant nerimu, baigiant fobija ar paranoja. Jei pirmasis lygis geriausiu atveju padidina širdies ritmą ir nežymiai paspartina kvėpavimą, tai paskutiniai tiesiogiai veikia mūsų sveikatą ir jauseną.

Nors baimė yra įgimtas atsakas į tam tikrus veiksnius, jos priežastis galima įdentifikuoti. Dažniausiai mes bijome, kai jaučiame tiesioginį pavojų savo sveikatai (skausmo baimė, mirties baimė). Kitais atvejais baimė gali kilti dėl pačių įvairiausių priežasčių, pvz. vaikystėje patirtų išgyvenimų. Įdomu, kad mūsų baimės veikia pasąmonę, kuri jas atskleidžia miego metu, košmarų pavidalu.

Apskritai, šis jausmas keistas. Kažkada sugalvojau tokį pavyzdį: kapinės. Taip, šios vietos dažnas iš mūsų nepavadintų jaukia (na nebent Jūsų veidas baltutėlis, aprangoje nėra kitos spalvos kaip juoda, o ant peties ištatuiruota "Satan is my Nigga"). Kviekvienas ten jaučiasi vis kitaip, tačiau nemanau, kad dauguma mūsų bijo jose būti. Dieną. Bet užtenka iš dangaus pasitraukti šviečiančiam apskritimui ir viskas pasikeičia. Nors nereikia ir kapinių. Puikiai atsimenu, kad palyginus neseniai, prieš kokius keturis-penkis metus, vasarą leidau kaimo sodyboje. Šalia yra tik du kaimynų namai, o aplink juos kelių kilometrų spinduliu nerasime nė gyvos dvasios - vien laukai ir miškai. Vieną vakarą keliavau pasisvečiuoti pas kaimynus, kurių namas yra maždaug už 300 metrų. Kai grįžinėjau, buvo jau sutemę. Nors žinojau kiekvieną kelio namo centimetrą, o rankose dar turėjau žibintuvėlį, prisipažinsiu, jaučiausi.. nelabai jaukiai. Dabar puikiai suvokiu, kad ten buvau kelis kartus saugesnis negu eiliniame Vilniaus rajone. Kaip ten bebūtų manau, kad baimėje, kaip ir meilėje, griežtos logikos ieškoti tiesiog negalima.

Žinoma, ta mano nežinomybės baimė dažniausiai pasižymi tik nerimu. Bet viskas apsiverstų aukštyn kojom, jeigu ši baimė pavirstų fobija. Tai intensyvi, neracionali, pastovi ir pasikartojanti tam tikrų situacijų, objektų, įvykių ar žmonių, baimė. Fobija būna tokia stipri, kad žmonės praranda sugebėjimą judėti, alpsta ar net patiria širdies smūgį. Įdomu, kad įvairios fobijos laikoma dažniausia moterų psichikos liga. Dauguma fobijų kilo iš skausmingų ar traumuojančių vaikystės įvykių. Ne veltui savo rašinį pradėjau paminėdamas vorą. Arachnofobija, arba vorų baimė, yra pati dažniausia tarp visų fobijų. Taip pat dažnai pasitaiko klaustrofobija (mažų erdvių baimė), aerofobija (baimė skristi lėktuvu) ir socialinė fobija (baimė būti neigiamai įvertintu socialinėse situacijose). Šių fobijų yra šimtai. Internete tikrai nesunku rasti sąrašų, kuriuose rasim ir tikrai keistokų fobijų.

Galvojau galvojau, ir nusprendžiau, kad greičiausiai turėjau (gal dar nedideliu laipsniu ir turiu) socialinę fobiją. Nors, pavyzdžiui, viešai kalbėti moku ir mėgstu. Suprask dabar kaip čia kas čia..

O ko bijote Jūs?