Nors dažniausiai įrašų nereguliarumo negaliu pateisinti, šį kartą priežastis yra. Ir net labai rimta! Kažkada užsimaniau tapti diplomuotu magistru. O dabar pradėjau jausti šio noro pasekmes – tenka užsidaryti nuo pasaulio, draugų, šeimos, net katino ir bandyti sukurti antrą svarbiausią gyvenime kūrinį – magistrinį darbą. Tikslas vertas keleto mėnesių tremties, bet čia iškyla viena mažytė detalė – neturiu tų poros mėnesių. Turiu kiek mažiau negu mėnesį, o jei atėmus laiką skiriamą darbui.. Kas kaltas? Žinoma, kad.. šio teksto autorius.
Visą gyvenimą buvau „paskutinės nakties“ atstovas ir dažnai susilaukdavau komentarų, apie tai, kad vieną kartą „prisižaisiu“. Net ne paskutinės nakties, labiau paskutinės sekundės. Aišku, kartais nusvildavau, bet dėl to nei savęs, nei kitų nekaltindavau. Tuo labiau, kad tokius paslydimus galiu suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Bet šiandien pagalvojau, kodėl negaliu būti doru piliečiu – spyrus sau į uodegą ramiai prisėsti ir viską susitvarkyti, užuot laksčius, lyg už kelnių būčiau susipylęs dūzgiantį avilio turinį.
Žinoma, daugeliu atveju prisiversti gali - „Where‘s the will, there‘s the way“. Tačiau kartais to daryti visai nebūtina. Kartais tas delsimo iššauktas žinojimas, kad užduočiai/darbui liko keletas valandų iššaukia pačią stipriausią motyvaciją – AŠ tai galiu.
Esu žmogus, mėgstantis varžytis, o tokios lenktynės su laiku dovanoja milžinišką emocijų puokštę. Niekad nejauti tokio atsakomybės jausmo, kaip dėliodamas paskutinius taškus „ant i“ likus sekundėm iki „dead line‘o“. Dažnai tokiais momentais sugebi save nustebinti sugebėjimais, kurių atrodė neturi.
Tarkim taip – galite iššokti su parašiutu iš lėktuvo, o jūsų parašiutas bus išskleistas automatiškai ir galite šokti nuo uolos, žinodami, kai būsite ore, parašiuto išskleidimui turėsite ne daugiau nei dvi sekundes.. Finale rezultatas bus tas pats – stovėsite ant žemės ir šypsositės, tačiau tik antru atveju ta šypsena liks dar dvi savaites.
Visą gyvenimą buvau „paskutinės nakties“ atstovas ir dažnai susilaukdavau komentarų, apie tai, kad vieną kartą „prisižaisiu“. Net ne paskutinės nakties, labiau paskutinės sekundės. Aišku, kartais nusvildavau, bet dėl to nei savęs, nei kitų nekaltindavau. Tuo labiau, kad tokius paslydimus galiu suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Bet šiandien pagalvojau, kodėl negaliu būti doru piliečiu – spyrus sau į uodegą ramiai prisėsti ir viską susitvarkyti, užuot laksčius, lyg už kelnių būčiau susipylęs dūzgiantį avilio turinį.
Žinoma, daugeliu atveju prisiversti gali - „Where‘s the will, there‘s the way“. Tačiau kartais to daryti visai nebūtina. Kartais tas delsimo iššauktas žinojimas, kad užduočiai/darbui liko keletas valandų iššaukia pačią stipriausią motyvaciją – AŠ tai galiu.
Esu žmogus, mėgstantis varžytis, o tokios lenktynės su laiku dovanoja milžinišką emocijų puokštę. Niekad nejauti tokio atsakomybės jausmo, kaip dėliodamas paskutinius taškus „ant i“ likus sekundėm iki „dead line‘o“. Dažnai tokiais momentais sugebi save nustebinti sugebėjimais, kurių atrodė neturi.
Tarkim taip – galite iššokti su parašiutu iš lėktuvo, o jūsų parašiutas bus išskleistas automatiškai ir galite šokti nuo uolos, žinodami, kai būsite ore, parašiuto išskleidimui turėsite ne daugiau nei dvi sekundes.. Finale rezultatas bus tas pats – stovėsite ant žemės ir šypsositės, tačiau tik antru atveju ta šypsena liks dar dvi savaites.
4 komentarai:
užkliudei skaudžią temą... turiu 17 lapų, o man reikės tą velnio darbą atiduot po šešių dienų. Wūhū :))
Man šį pavasarį teko kažką panašaus patirti. Kažkaip išgyvenau... Po to nusprendžiau, kad daugiau ko jau ko, bet kažko panašaus į magistrinius artimiausioje ateityje tikrai neberašysiu. Pagalvojau, kad yra įdomesnių dalykų padaryti per "paskutines minutes"... :)
Na, o tau linkiu sėkmės su tuo darbu :)
librarian,
uuu, smagumėlis :) tame pačiame kisieliuje verdam:))
MekDrop,
Iki šio momento svarsčiau apie antrą magistrą.. neilgam :)
taip taip, kiek kartu dariau kazka paskutine minute, tiek kartu sakiau kad kita karta taip nedarysiu.. :D
Rašyti komentarą