Pasiskaitymai

Kažką turbūt nuvilsiu, gal kažko ir ne, jei pasakysiu, kad tai nėra standartinis įrašas. Pagalvojau, kad kartais gerai pailsėt ir skaitytojams ir autoriui.

Visi turbūt žinom, kad mūsų kūnas - nepaprasta sistema, tačiau ne visi numanom šio sudėtingumo mastą. Pradedu naują skyrių "Pasiskaitymai". Čia stengsiuosi pateikti įvairių įdomybių ir faktų apie mus ir mūsų kūną.

• Žmogaus šlaunikaulis yra stipresnis už cementą
• Jums čiaudint, oro, išeinančio iš plaučių, greitis gali viršyti 160 km/h
• Smegenys sunaudoja 20% kūno resursų, bet sudaro tik 2% kūno svorio
• Suaugusio žmogaus širdis per metus suplaka apie 40000000 kartų
• Mokslininkai suskaičiavo daugiau kaip 500 funkcijų, kurias atlieka kepenys
• Nervų impulsai iš ir į smegenis keliauja maždaug 272 km/h
• Skrandis kas dvi savaites regeneruoja savo gleivinę, nes kitaip jis pats save suvirškintų
• Paprastai žmogus sumirksi 25 kartus per minutę ir 6205000 kartų per metus
  
• Maždaug 5 savo gyvenimo metus praleidžiame užsimerkę (dėl mirksėjimo proceso)
  
• Tipiško žmogaus kūne yra: sieros, kurios užtenka išnaikinti visas vieno šuns blusas; anglies, kurios užtenka pagaminti 900 pieštukų; kalio, kurio užtenka iššauti žaislinę patranką; riebalų, kurių užtenka 7 muilo gabalams; fosforo, kurio užtenka pagaminti 2200 degtukų
• Dantis yra vienintelė mūsų kūno dalis, kuri negali savęs regeneruoti
• Kiekvieno iš mūsų liežuvio antspaudas yra unikalus
• 5 metus savo gyvenimo praleidžiame valgydami
• Jautriausios mūsų kūno vietos yra lūpos ir pirštų galai

Mokytis. Kitaip!

Jei dabar turėčiau galimybę ir grįžti į mokyklos suolą, taip ir padaryčiau. Ne, ne dėl romantikos, ne dėl idealizuojamos praeities, bet dėl to, kad pagaliau galėčiau garsiai pasakyti tam vienodinančiam frontui: "Aš noriu gauti tai, kas man pravers".

Prabėgo sąlyginai nemažai laiko, bet praeities atsiminimas kaip niekada sustiprėjo. Dabar labai aiškiai matau, kokią išsilavinimo spragą paliko mokykla, visais įmanomais būdais stengdamasi iš manęs padaryti "teisingai" besielgiantį pilietį - asmenį, kuris neklausia, neprieštarauja. Žmogų, be asmeninės nuomonės.

Nesistebiu, kad net prabėgus dvylikai metų nežinojau, kuo norėčiau būti, kur norėčiau pradėti savarankiškas studijas. Nenuostabu, nes buvau įpratintas ne galvoti, o daryti taip, kaip daro visi.

Po šios agresyvios kritikos turbūt nustebinsiu teigdamas, kad man mokytis patinka. Tikrai. Mėgstu kaskart atrasti kažką naujo, susidoroti su iššūkiu. Tačiau nemėgstu būti už virvučių valdoma marionete gaunančia nurodymus, ką daryti gerai, ko ne.

Nors jau baigiau bakalauro studijas, su dideliu noru pasiemiau į rankas pieštuką ir sėdau prie popieriaus lapo – mokytis piešti. Nes nemanau, kad mokytis yra žema, per vėlu ar neįdomu. Tarp pirštų laikydamas medinį pagaliuką grafito šerdimi esu laisvesnis negu kada nors buvau. Aš nebijau pavaizduoti kažką netaisyklingai, ne taip, kaip "turėtų būti", aš mokausi savo noru. Aš tai darau, nes žinau, kad mano įgytos žinios tikrai pravers, jos nebus „atsiskaičiau ir pamiršau“.

Nemanau, kad yra tobulų žmonių. Turbūt kiekvienas iš mūsų turi slaptų troškimų išmokti piešti, šokti, ar tiesiog lipdyti besmegenius iš sniego. Deja, daugeliu atveju mes mokytis nedrįstame, mumyse keroja įdiegtas "teisingo gyvenimo" modelis. Velniop tai. Mes esame individai. Kiekvienas iš mūsų yra unikumas, todėl neleiskime savęs traktuoti kaip eilinio litro vandens vandenyno platybėse. Būkime didžiausia banga, galingai pakylančia ir priverčiančia uolas trupėti.

O Jūs, ponas, poltergeistu būsite?

Pastebėjau, kad Lietuvos media atrado naują, pigų jauką - vaiduoklius. Netaip seniai vienas naujienų tinklalapis šia tema buvo paskelbęs straipsnį, o šiandien perskaičiau, kad jau ir televizijos ėmėsi "vaiduokliškų" projektų. Nesistebiu, žmonės mėgsta būt gasdinami, o vaiduokliški mitai seni kaip pats gyvenimas.

Kas gi tie vaiduokliai? Teoriškai, vaiduoklis - tai mirusio žmogaus siela ar šmėkla, dėl kažkokių priežasčių grįžusi į mūsų žemiškąjį pasaulį. Tikėjimas vaiduokliais pagrįstas sena idealogija, kad po mirties žmogaus dvasia atsiskiria nuo kūno. Paprastai teigiama, kad vaiduokliai ar poltergeistai (iš vok. kalbos, Polter - triukšmas, Geist - dvasia) yra atsakingi už pastatuose netikėtai nukritusius indus, keistus garsus, ar panašius nepaaiškinamus reiškinius.

Visa tai žinoma labai baisu ir paslaptinga, tačiau praktiškai, vaiduoklių egzistavimas nėra įrodytas. Bet paklausinėkite žmonių gyvenančių aplink "užkeiktas" vietas - kiekvienas nuoširdžiausiai tvirtins: "Tame name vaidenasi, todėl niekas ten ir negyvena! Ta pilis yra užkeikta, neik ten!" Po tokių "tiesų" nereikia stebėtis, kad žmonės ten apsilankę "praregi" ir išgirsta nebūtų dalykų. Juk savo namuose išgirstų šnaresį - net dėmesio nekreiptų, o ten viskas kitaip - gi vaidenasi!

Priežasčių, dėl kurių žmonės mato poltergeistus, yra nemažai: mūsų periferinis matymas yra labai jautrus ir gali klaidingai interpretuoti įvairius signalus, ypač naktį, kai mūsų smegenys pavargusios. Dažnai keistus jutimus išprovokuoja garsas. Mes negirdime infragarso (garso bangų, kurių dažnis mažesnis negu 20 hercų), tačiau jį jaučiame. Ištirta, kad infragarsas uždaroje patalpoje gali veikti išties keistai - sukelia susijaudinimą, žmones apima neapsakomas liūdesys, kūnu gali pereiti šiurpulys. Neretai, ypač senesniuose pastatuose, lankytojai patirdavo keistus pojūčius dėl išsiskiriančio anglies dioksido, kurio perteklius sukelia haliucinacijos ir nemalonius jausmus. 2005 metais savo namuose buvo rasta vos kvėpuojanti moteris, kuri teigė, kad duše išvydo vaiduoklį. Ištyrus paaiškėjo, kad jos name neseniai buvo įrengtas vandens šildytuvas, iš kurio į aplinką pateko milžiniškas kiekis anglies dioksino. Lyg tyčia moteris buvo uždariusi visus langus ir duris..

Keista ir tai, kad visi šmėklų pasirodymai vyksta senuose namuose, dvaruose ar vietose, kur įvairių dujų išsiskyrimas dėl trūnijančios medienos, arba pamatuose vykstančių procesų yra pakankamai dažnas. Nereikia atmesti ir senų girgždančių grindų, bei durų. Be to, man keista, kad žmonės pamiršta, jog mes gyvename gamtoje - čia gausu magnetinių laukų, vėjo sūkurių ir mums dar nesuprantamų procesų.

Tiesa, nesu visiškas skeptikas. Tikiu, kad po mirties žmogaus dvasia bent kelias dienas gali egzistuoti mūsų pasaulyje. Bet taip pat manau, kad toks nematerialus objektas, kaip dvasia, negali tiesiog išimti iš lentynos lėkštes ir mesti jas ant žemės ar keistai ūbaudama slankioti po kambarius.

"Kas neturi daugiau kuo tikėti - tegul tiki vaiduokliais".

Prietarai

Išties, prietarai - keistas reiškinys mūsų gyvenime. Ilgą laiką iš šalies stebėjęs žmones, pamačiau, kad mes gyvename prietarų pasaulyje. Aišku nėra taip, kad kiekvienas spjaudosi pamatęs juodus katinus, tačiau savotiškus 'ritualus' atlieka daugelis.

Dažniausiai, pabrėžtinai prietaringais būna vyresnio amžiaus žmonės: negerai sveikintis tarpdury, negerai valgant laikyti šaukštą vienaip, šakutę kitaip, duoną ne ta puse padėjai ant stalo, nešvilpauk.. Keista. Rodos užtenka į piniginę įdėti kinišką monetą su raudonu siūlu - ir turtingi metai garantuoti, prieš išeinant pasižiūrėti į veidrodį ir kelionė bus sėkminga. Paprasta kaip du kart du. Bet kažkodėl, kiek kartų bandžiau, nei turtingesniu tapau, nei labiau sektis ėmė.

Kas lemia, kad prietarais taip pasitikima? Manau, mes pernelyg nuvertiname saviįtaigos galią. Nutikus kokiam nors įvykiui, mes linkę jį labiau sieti su per kelią perbėgusia juoda kate, negu su savimi. Ypač prietaringi žmonės dėl automobilio avarijos kaltina penktadienį, 13 dieną, bet ne vietoje stabdžio, iki dugno nuspaustą akseleratoriaus pedalą. Neretai tokiomis 'lemtingomis' dienomis mes būname susikaustę, įsitempę, todėl visai nenuostabu, jei iš rankų iškrenta puodelis, ar druskinė.. Tačiau dažnas pagalvoja: "Viskas. Gi penktadienis ir dar trylikta.. Man šakės (grėbliai, kirviai, p%$$&ts)".

Tiesa, keistai pasitvirtinančių prietarų turėjau ir aš. Turbūt įdomiausias jų yra susijęs su egzamino klausimų traukimu. Atsimenu, dar pačiame pirmame bakalauro studijų semestre, egzaminams ruošiausi ypač skrupulingai. Deja, klausimų traukimas nenusisekė: išsitraukiau būtent tuos klausimus, kuriuos mokėjau prasčiausiai. Tas pats pasikartojo ir kitame egzamine. "Nesėkminga ranka ir tiek..", pagalvojau ir nuo tos akimirkos pats klausimų nebetraukdavau, juos ištraukdavo krizenantys dėstytojai (išgirdę mano teoriją), arba kursiokai. Rezultatais nesiskųsdavau: nors dažniausiai klausimai nebūdavo patys idealiausi, tokia nesekmė kaip pirmame kurse, nepasikartojo. Tiesa, atsirado du dėstytojai, kurie griežtai atsisakė ištraukti ir liepė tai daryti man pačiam. Abu kartus gavau 10. "Likimas ne kitaip.."

Profesorius Richard Wiseman iš Hardfortšyro universiteto paaiškino aistrą prietarams, "žmonių noru susikurti iliuziją, esą įmanoma kontroliuoti savo gyvenimą". Profesoriaus nuomone, dažnai šis noras būna toks stiprus, kad skatina juos tikėti prietarais nepaisant visų mokslo ir technikos pasiekimų.

Tiesa, vakar, galvodamas apie šį straipsnį, surizikavau ir egzamino bilietą traukiau pats. Gavau gražų devynetą. Taip paskutinis mano prietaras sudužo į šipulius.

O Jūs ar tikite prietarais? Kokius keisčiausius prietarus esate girdėję?

Nepaprastai.. gamtiška?

Prabėgo jau pora dienų, o mano pusiau retorinis klausimas apie grožį, kaba ore. Per tą laiką, skaičiau Jūsų komentarus, kalbėjausi su įvairiais žmonėmis: net su profesorium universitete susėdom prie vieno stalo, aptarti šią dilemą.. Ir nors labai tvirtų išvadų nepadariau, situacija tapo truputėlį aiškesnė.

Norėčiau pakalbėti apie apklausą, nedidelį balsavimą, kurį Jūs sąžiningai vykdėte pastarąsias dienas (nesitikėjau, kad bus toks nuomonę norinčių pareikšti skaičius). Taigi. Apklausos tikslas buvo bandymas patvirtinti, kad nepaisant skirtingų skonių, egzistuoja bendrinė sąvoka - grožis. Jūsų teismui parinkti paveikslai buvo neatsitiktiniai - visi jie nutapyti garsių dailininkų, savo srities lyderių. Stengiausi parinkti kuo įvairesnės manieros, nuotaikos ir technikos pavyzdžius.

Apie kiekvieną trumpai:

1. Paveikslas nutapytas garsiausio peizažisto, prancūzo Claude Lourrain (Klodė Loreno). Šis dailininkas pirmasis pradėjo tapyti gamtos peizažus, kuriuose svarbiausias objektas buvo ne žmogus, o gamta. Jam galime būti dėkingi už tai, kad pamatę nuostabų gamtos vaizdą, ištariame "tapybiškas". Lorenu rėmėsi anglų architektai, kurdami dvarų ir rūmų sodus, tvenkinius, komponuodami savo parkus.

2. Šis modernus darbas nutapytas turbūt garsiausio JAV abstrakcionisto, Jackson Pollock (Džeksono Poloko). Jis buvo pirmasis, atsižadėjęs tradicinių tapymo metodų. Padėjęs drobę ant grindų, jis dažus tiesiog pildavo, ar varvindavo taip gaudamas įvairiausių konfigūracijų.

3. Šis piešinys nežymiai iškrenta iš konteksto. Tačiau to negalime pasakyti apie jo autorių. Tai pats garsiausias tarp šioje nedidelėje apklausoje dalyvavusių dailininkų. Daugeliui jo vardas mene tiesogiai asocijuojasi su terminu 'gražu'. Tai Rafaelis. Kodėl pasirinkau būtent šį jo darbą? Tam buvo keletas priežasčių - bijojau, kad matytas didžiojo dailininko paveikslas paveiks balsuotojų sąmonę, kaip veikia garsiausi prekių ženklai: vien pamačius prekę su garsiu gamintojo logotipu (pvz. Nike, Sony), automatiškai peršasi išvada, kad šis daiktas geras. Kita priežastis paprasta - tiesiog man šis piešinys patinka :>

4. Modernizmo tevu vadinamo Paul Cézanne (Polio Sezano) paveikslas. Turbūt pirmasis dailininkas, pamynęs dar nuo Rafaelio laikų puoselėjamo grožio idealus ir pradėjęs tapyti sava technika. Jo darbuose (ypač peizažuose) galutinis vaizdo variantas paliekamas Jūsų vaizduotei, todėl jo darbai įtraukia, sudomina.

5. Sero Joshua Raynolds (Džošua Reinoldso) piešinys. Studijavo senųjų meistrų, ypač Rafaelio darbus, todėl neretai jo paveikslai apibūdinami kaip mieli ir gražūs. Nuo kitų to meto portretistų skyrėsi tuo, kad visada stengdavosi parinkti įdomią aplinką, atskleisti portretuojamo asmens vaidmenį visuomenėje.

Toks buvo mano paveikslų pasirinkimas. Jau pačioje pradžioje galvojau, kad gražiausiu bus išrinkti pirmas ir penktas paveikslai. Jei dėl pirmo nė kiek nesuklydau, nedidelis penktojo paveikslo procentas mane nustebino, tačiau drauge ir padėjo padaryti keletą išvadų:

Grožis - per mūsų jutiminius kanalus (regėjimą, klausą) suvoktas objektas, kuris mus sudomina, įtraukia, pozityviai nuteikia, ir pan., kiekvienas iš mūsų šį sąrašą galime tęsti pagal save. Gražiu, nagrinėjamas objektas tampa tuo atveju, jei pliusų šiame sąraše yra daugiau negu minusų.

Terminas 'gražu' labiausiai tinka apibūdinant gamtą. Gamta - natūraliausias objektas, kurį matome kasdien. Ji nėra kieno nors pagaminta, nėra sukurta veikiama stilių ar madų.

Taigi, rodos, kad viskas atsistoja į savo vėžes - dažniausiai mes vieningai sutarsime, kad žmogaus bruožai, saulėlydis, net paprastas medžio kamienas yra gražūs. Tuo tarpu metalinė konstrukcija, kūrėjo išdidžiai vadinama paminklu, sukels vienokių ar kitokių abejonių.

Nepaprastai.. gražu?

Vieną dieną laukdamas autobuso ir iš sniego lipdydamas keistus padarus, prisiminiau savo pirmuosius apsilankymus meno galerijose ir muziejuose. Keliaudamas per salę, stabtelėjau šalia keistos formos daikto, pagaminto iš stiklo. Vadinu daiktu, nes jį kitaip pavadinti man tiesiog nesiverčia liežuvis (nerašo klaviatūra). Iš toli jis priminė nevėkšliškai sukonstruotą senio galvą. Šalia skulptūros stovėjo keletas žmonių, kurie ją aptarinėjo. Žmonės apie tą keistą stiklinį darinį taip karštai kalbėjo, kad aš sustojau ir nuėjau skulptūrą apžiūrėti iš arčiau. Prisipažinsiu, jų terminais kalbant, nieko "nepaprasto, rafinuoto ar drąsaus" neįžiūrėjau. Pirmos mintys, kilusios mano galvoje tam dariniui apibūdinti, buvo "kažkokia nesąmonė. stiklinis mėšlas".. Tačiau tada dar buvau labai jaunas, o apie meną, tuo labiau modernųjį žinojau, hm, absoliučiai nieko. Dabar, praėjus nemažai laiko, į keistąjį stiklinį objektą žiūrėčiau kitaip. Bet jau tada supratau kaip skiriasi mūsų grožio suvokimas.

Prieš porą metų sau iškėliau klausimą, į kurį atsakymo ieškau iki šiol: "Ar gali egzistuoti terminas "gražu"? Manau, kad daugelis Jūsų pirmiausia atsakytų teigiamai. Bet pabandykime pažvelgti į šią dilemą vienragiškai © (giliau).

Kas vienam patinka, nebūtinai patiks kitam ir atvirkščiai. Kiekvienas iš mūsų turi savus vertinimo kriterijus. Jie galioja viskam: menui, maistui, gėrimams, žmonėms. Kad ir kaip Jus žavėtų, pvz. Vivaldžio "Metų laikai", mažai tikėtina, kad šis kūrinys patiks tūlam lietuvaičiui, kuris nuoširdžiai žavisi "radžiais", "yvomis" ir panašiais tautiškosios estrados "perlais". Kita vertus, jei esate didelis žalių austrių mėgėjas, aplinkiams pasirodysite keistokas (aš jas mėgstu).Taigi, situacija kebli. Bet pasikalbėkite su muzikologu, ar kulinaru ekspertu - Jus užtikrins, kad Vivaldžio net negalima lygint su dabartine estrada, o austrės yra daugelyje šalių mėgstamas delikatesas..

Tačiau ir šiuos argumentus dar kartą peržvelgus sunku teigti, kad mano nagrinėjamos savokos vienareikšmiškai egzistuoja. Beveik visais atvejais objektas vertinamas pagal pasirinktus kriterijus: išraiškingumą, originalumą ar pan. Ir jei tų kriterijų kiekis peržengia ekspertų nustatytą ribą, produktas laikomas pavykusiu. Tačiau tai nereiškia, kad automatiškai jį galime laikyti gražiu, skaniu ar panašiai. O gal aš klystu? Juk žmonių fizinę išvaizdą vertinti beveik visada galima..

Įdomumo dėlei, Jums pateikiu keletą paveikslų ir prašau Jūsų išrinkti patį gražiausią. Ne įdomiausią, ne mieliausią, bet gražiausią. Galbūt atsakymai parodys, ar "grožio sąvoka egzistuoja. Paveikslų pavadinimų ir autorių nerašau specialiai.

Dėl skonio nesiginčyjama, bet pasimušt visada galima :)

Paveikslas Nr. 1



Paveikslas Nr. 2



Paveikslas Nr. 3



Paveikslas Nr. 4



Paveikslas Nr. 5




Balsuoti prašau dešinėje pusėje. Ačiū =]

Bū, nuo žodžio baisu?

Kaip sureaguotumėte pabudę naktį ir pajutę, kad Jūsų veidu lėtai žirglioja 22 centimetrų voras? Tikėtina, kad pirmas jausmas užplūdęs kūną, bus baimė. Ši neitin maloni savijauta mus lydi nuo pat žmonijos atsiradimo - visais amžiais tai buvo vienas iš išgyvenimo garantų. Nėra žmogaus kuris kažko nebijotų, bijom mes visi, tik kiekvienas savaip ir dėl savitų priežasčių.

Baimę galima apibrėžti, kaip žmogaus emocijas susijusias su nerimą, ar susirūpinimą keliančiu objektu. Čia nesistengsiu literatūriškai 'madravoti', juk visi puikiai žinome, kas yra baimė. Tiesa norėčiau pridurti, kad šį jausmą galimą suskirstyti į keletą lygių. Pradedant nerimu, baigiant fobija ar paranoja. Jei pirmasis lygis geriausiu atveju padidina širdies ritmą ir nežymiai paspartina kvėpavimą, tai paskutiniai tiesiogiai veikia mūsų sveikatą ir jauseną.

Nors baimė yra įgimtas atsakas į tam tikrus veiksnius, jos priežastis galima įdentifikuoti. Dažniausiai mes bijome, kai jaučiame tiesioginį pavojų savo sveikatai (skausmo baimė, mirties baimė). Kitais atvejais baimė gali kilti dėl pačių įvairiausių priežasčių, pvz. vaikystėje patirtų išgyvenimų. Įdomu, kad mūsų baimės veikia pasąmonę, kuri jas atskleidžia miego metu, košmarų pavidalu.

Apskritai, šis jausmas keistas. Kažkada sugalvojau tokį pavyzdį: kapinės. Taip, šios vietos dažnas iš mūsų nepavadintų jaukia (na nebent Jūsų veidas baltutėlis, aprangoje nėra kitos spalvos kaip juoda, o ant peties ištatuiruota "Satan is my Nigga"). Kviekvienas ten jaučiasi vis kitaip, tačiau nemanau, kad dauguma mūsų bijo jose būti. Dieną. Bet užtenka iš dangaus pasitraukti šviečiančiam apskritimui ir viskas pasikeičia. Nors nereikia ir kapinių. Puikiai atsimenu, kad palyginus neseniai, prieš kokius keturis-penkis metus, vasarą leidau kaimo sodyboje. Šalia yra tik du kaimynų namai, o aplink juos kelių kilometrų spinduliu nerasime nė gyvos dvasios - vien laukai ir miškai. Vieną vakarą keliavau pasisvečiuoti pas kaimynus, kurių namas yra maždaug už 300 metrų. Kai grįžinėjau, buvo jau sutemę. Nors žinojau kiekvieną kelio namo centimetrą, o rankose dar turėjau žibintuvėlį, prisipažinsiu, jaučiausi.. nelabai jaukiai. Dabar puikiai suvokiu, kad ten buvau kelis kartus saugesnis negu eiliniame Vilniaus rajone. Kaip ten bebūtų manau, kad baimėje, kaip ir meilėje, griežtos logikos ieškoti tiesiog negalima.

Žinoma, ta mano nežinomybės baimė dažniausiai pasižymi tik nerimu. Bet viskas apsiverstų aukštyn kojom, jeigu ši baimė pavirstų fobija. Tai intensyvi, neracionali, pastovi ir pasikartojanti tam tikrų situacijų, objektų, įvykių ar žmonių, baimė. Fobija būna tokia stipri, kad žmonės praranda sugebėjimą judėti, alpsta ar net patiria širdies smūgį. Įdomu, kad įvairios fobijos laikoma dažniausia moterų psichikos liga. Dauguma fobijų kilo iš skausmingų ar traumuojančių vaikystės įvykių. Ne veltui savo rašinį pradėjau paminėdamas vorą. Arachnofobija, arba vorų baimė, yra pati dažniausia tarp visų fobijų. Taip pat dažnai pasitaiko klaustrofobija (mažų erdvių baimė), aerofobija (baimė skristi lėktuvu) ir socialinė fobija (baimė būti neigiamai įvertintu socialinėse situacijose). Šių fobijų yra šimtai. Internete tikrai nesunku rasti sąrašų, kuriuose rasim ir tikrai keistokų fobijų.

Galvojau galvojau, ir nusprendžiau, kad greičiausiai turėjau (gal dar nedideliu laipsniu ir turiu) socialinę fobiją. Nors, pavyzdžiui, viešai kalbėti moku ir mėgstu. Suprask dabar kaip čia kas čia..

O ko bijote Jūs?