Šaltai, tačiau sėkmingai pasiekėm Paryžių. Šaltai, nes mano vieta lėktuve buvo prie lango, nuo kurio velniškai dvelkė šalčiu. Truputį nervina, bet kai pagalvoji, kad lauke -55, tai ir pyktis atlyžta. Pirmasis vaizdas nusileidus – milžiniškas rūkas. Nežinočiau, kad čia tikrai Paryžius, būčiau susilažinęs iš 100Lt, jog esu D. Britanijoje.
Su laiku rūkai išsisklaidė ir išlindo saulutė. Apie 20 laipsnių. Pasaka: vaikštau lengvais ilgarankoviais markškinėliais ir nenoriu net prisimint kokį orą palikome Lietuvoje. Atvažiavome į viešbutį, numetėm daiktus ir išlėkėm ruoštis parodai MILIPOL. Apie parodą kadanors pakalbėsiu atskirai, nes ji tikrai įspūdinga. Tikrąja to žodžio prasme Europinio mąsto. Taigi, susiruošę ir biškį užkandę lietuviškos dešrytės (na jau ne, už keistą ir pasenusį ale prancūzišką sumuštinį 5 eurų nemokėsiu), išjudėjome į didingąjį miestą. Kas nustebino, tai efektyvi ir greita metro sistema - per pusvalandį pravažiavome kone pusę miesto. Visomis galūnėmis esu už tai, kad tokį dalyką įrengtų Vilniuje. Tegu gatves kasa kiek nori ir kokių nori, bet prašau padaryti taip, kad viešuoju transportu važinėčiau be įtampos ir nuovargio – metro važinėja kas 2-3min! Žmonių telpa tikrai labai labai daug. O ir bilietai nebrangūs (vienkartinis bilietas maždaug 3.50Lt). Susidėliojau maršrutą: pradėsiu žygį nuo Triumfo arkos, per Eliziejaus laukus iki Luvro, tada pro Notre Dame katedrą, palei pakrantę iki Eifelio. Skamba neblogai. Realybėje padarėme kitaip. Nuvažiavome iškart prie Eifelio bokšto ir galiu pasakyti nuoširdžiai – pirmas įspūdis buvo milžiniškas. Tikrąją pažintį su Paryžiumi pradėjau nuo turbūt įspūdingiausio objekto.
Esu jį matęs atvirukuose, nuotraukose, šimtus tūkstančių kartų, bet viskas pasikeičia stovint šalia. O spėkit, ar aš nepakilau į pačią jo viršūnę, pasižiūrėti, kaip atrodo Prancūzijos perlas iš aukštai.
Nesakysiu nieko. Gal tik pridursiu, kad verta nepagailėti 11 Eurų. Įspūdis liks ilgam.
Nusileidę, patraukėme link viešbučio, ieškoti kur pavalgyt. Žinoma, sugebėjome pasukti ne į tą gatvę. Čia pradėjau nekęsti grupinių sprendimų: vietoje žavios kavinės, kurioje dūzgė gyvenimas, pasirinkome vidutiniškai atrodantį restoranėlį. Patiko, kad prie durų pasitiko šefas. Valgiau kažkokią žuvies sriubą (po teisybei, žuvis nelabai jautėsi), ir anties kepenėles. Buvo nuostabiai skanu. Gal dėl to, kad beveik visą dieną nieko burnoj neturėjau. Grįždami į viešbutį, pastebėjome, kad tikrai pasirinkome ne itin vykusią vietą pavalgyt. Negaliu spręsti apie kitų cafe ar restoranų maisto kokybę, tačiau aplinka buvo kelis kartus mielesnė ir jaukesnė. Teisybės dėlei reiktų pastebėti, kad vakare man sutriko virškinimas, todėl, maitinimo įstaigos pasirinkimą vertinu ne itin teigiamai. Viešbutyje atsidūrėm vėlai vakare. Ir nors kiti grupės nariai jau traukė miegoti, aš, užsukau į nedidelę krautuvėję, pasiėmiau balto prancūziško vyno butelį ir patraukiau link Monmarto. Paklaidžiojęs pagaliau įsukau į gerai iš atvirukų ir piešinių žinomą parkelį.
Geras! Visur sukosi dailininkai karikatūristai, dailininkai piešiantys praeivių paveikslus, ūsuoti dėdės su beretėmis, tapantys ant molberto. Atmosfera fantastiška. O jau gatvelės, skersgatviai.. Visą pagrindinį Monmarto aikštelę supa daugybė užeigų. O jau žmonių.. Stilingi, besišypsantys. Negali palikti abejingų. Kadangi laiko neturėjau, o planavau čia lankytis beveik kas vakarą, todėl patraukiau ieškoti nuošalesnės apšviestos vietos. Juk meninio įkvėpimo čia tikrai netrūksta, o apsakymą pabaigti planavau seniai.. Atsikimšau vyną ir prisėdau įtemtoms porai valandų rašymo. Net stebėjausi produktyvumu, bet apsižvalgęs aplink puikiai supratau, kad ši vieta tiesiog skatina kurti. Nesvarbu, kokia ta kūryba bebūtų. Deja, kadangi buvau miegojęs lygiai 0 valandų, susiruošiau namo. Žinoma, kokia išvyka be nuotykių. Apturėjęs vieną, grįžau tik po dviejų valandų, ryškiai nekęsdamas prancūzų. Miegot buvo likusios 4.5h, bet tokiam mieste, šios kelios miego valandos prilygo fantastikai. Net keliausi beveik nesikeikdamas. Atrodo pradedu įsimylėti Paryžių.
Esu jį matęs atvirukuose, nuotraukose, šimtus tūkstančių kartų, bet viskas pasikeičia stovint šalia. O spėkit, ar aš nepakilau į pačią jo viršūnę, pasižiūrėti, kaip atrodo Prancūzijos perlas iš aukštai.
Nesakysiu nieko. Gal tik pridursiu, kad verta nepagailėti 11 Eurų. Įspūdis liks ilgam.
Nusileidę, patraukėme link viešbučio, ieškoti kur pavalgyt. Žinoma, sugebėjome pasukti ne į tą gatvę. Čia pradėjau nekęsti grupinių sprendimų: vietoje žavios kavinės, kurioje dūzgė gyvenimas, pasirinkome vidutiniškai atrodantį restoranėlį. Patiko, kad prie durų pasitiko šefas. Valgiau kažkokią žuvies sriubą (po teisybei, žuvis nelabai jautėsi), ir anties kepenėles. Buvo nuostabiai skanu. Gal dėl to, kad beveik visą dieną nieko burnoj neturėjau. Grįždami į viešbutį, pastebėjome, kad tikrai pasirinkome ne itin vykusią vietą pavalgyt. Negaliu spręsti apie kitų cafe ar restoranų maisto kokybę, tačiau aplinka buvo kelis kartus mielesnė ir jaukesnė. Teisybės dėlei reiktų pastebėti, kad vakare man sutriko virškinimas, todėl, maitinimo įstaigos pasirinkimą vertinu ne itin teigiamai. Viešbutyje atsidūrėm vėlai vakare. Ir nors kiti grupės nariai jau traukė miegoti, aš, užsukau į nedidelę krautuvėję, pasiėmiau balto prancūziško vyno butelį ir patraukiau link Monmarto. Paklaidžiojęs pagaliau įsukau į gerai iš atvirukų ir piešinių žinomą parkelį.
Geras! Visur sukosi dailininkai karikatūristai, dailininkai piešiantys praeivių paveikslus, ūsuoti dėdės su beretėmis, tapantys ant molberto. Atmosfera fantastiška. O jau gatvelės, skersgatviai.. Visą pagrindinį Monmarto aikštelę supa daugybė užeigų. O jau žmonių.. Stilingi, besišypsantys. Negali palikti abejingų. Kadangi laiko neturėjau, o planavau čia lankytis beveik kas vakarą, todėl patraukiau ieškoti nuošalesnės apšviestos vietos. Juk meninio įkvėpimo čia tikrai netrūksta, o apsakymą pabaigti planavau seniai.. Atsikimšau vyną ir prisėdau įtemtoms porai valandų rašymo. Net stebėjausi produktyvumu, bet apsižvalgęs aplink puikiai supratau, kad ši vieta tiesiog skatina kurti. Nesvarbu, kokia ta kūryba bebūtų. Deja, kadangi buvau miegojęs lygiai 0 valandų, susiruošiau namo. Žinoma, kokia išvyka be nuotykių. Apturėjęs vieną, grįžau tik po dviejų valandų, ryškiai nekęsdamas prancūzų. Miegot buvo likusios 4.5h, bet tokiam mieste, šios kelios miego valandos prilygo fantastikai. Net keliausi beveik nesikeikdamas. Atrodo pradedu įsimylėti Paryžių.
2 komentarai:
Tu man privaciai papasakosi kokiu budu i ta eifeli uzsikelei... Laiptais ar liftu? Jei liftu, tai kelinta valanda ten buvai:) Ir kiek laiko laukei eilej?:)
Em. Liftu:) Salyginai zmoniu nedaug buvo visai.. Eileje laukem gal 20 min. Gal truputi daugiau antram aukste, pries kylant i trecia. Bet vertejo palaukt ;)
Rašyti komentarą