Prietarai

Išties, prietarai - keistas reiškinys mūsų gyvenime. Ilgą laiką iš šalies stebėjęs žmones, pamačiau, kad mes gyvename prietarų pasaulyje. Aišku nėra taip, kad kiekvienas spjaudosi pamatęs juodus katinus, tačiau savotiškus 'ritualus' atlieka daugelis.

Dažniausiai, pabrėžtinai prietaringais būna vyresnio amžiaus žmonės: negerai sveikintis tarpdury, negerai valgant laikyti šaukštą vienaip, šakutę kitaip, duoną ne ta puse padėjai ant stalo, nešvilpauk.. Keista. Rodos užtenka į piniginę įdėti kinišką monetą su raudonu siūlu - ir turtingi metai garantuoti, prieš išeinant pasižiūrėti į veidrodį ir kelionė bus sėkminga. Paprasta kaip du kart du. Bet kažkodėl, kiek kartų bandžiau, nei turtingesniu tapau, nei labiau sektis ėmė.

Kas lemia, kad prietarais taip pasitikima? Manau, mes pernelyg nuvertiname saviįtaigos galią. Nutikus kokiam nors įvykiui, mes linkę jį labiau sieti su per kelią perbėgusia juoda kate, negu su savimi. Ypač prietaringi žmonės dėl automobilio avarijos kaltina penktadienį, 13 dieną, bet ne vietoje stabdžio, iki dugno nuspaustą akseleratoriaus pedalą. Neretai tokiomis 'lemtingomis' dienomis mes būname susikaustę, įsitempę, todėl visai nenuostabu, jei iš rankų iškrenta puodelis, ar druskinė.. Tačiau dažnas pagalvoja: "Viskas. Gi penktadienis ir dar trylikta.. Man šakės (grėbliai, kirviai, p%$$&ts)".

Tiesa, keistai pasitvirtinančių prietarų turėjau ir aš. Turbūt įdomiausias jų yra susijęs su egzamino klausimų traukimu. Atsimenu, dar pačiame pirmame bakalauro studijų semestre, egzaminams ruošiausi ypač skrupulingai. Deja, klausimų traukimas nenusisekė: išsitraukiau būtent tuos klausimus, kuriuos mokėjau prasčiausiai. Tas pats pasikartojo ir kitame egzamine. "Nesėkminga ranka ir tiek..", pagalvojau ir nuo tos akimirkos pats klausimų nebetraukdavau, juos ištraukdavo krizenantys dėstytojai (išgirdę mano teoriją), arba kursiokai. Rezultatais nesiskųsdavau: nors dažniausiai klausimai nebūdavo patys idealiausi, tokia nesekmė kaip pirmame kurse, nepasikartojo. Tiesa, atsirado du dėstytojai, kurie griežtai atsisakė ištraukti ir liepė tai daryti man pačiam. Abu kartus gavau 10. "Likimas ne kitaip.."

Profesorius Richard Wiseman iš Hardfortšyro universiteto paaiškino aistrą prietarams, "žmonių noru susikurti iliuziją, esą įmanoma kontroliuoti savo gyvenimą". Profesoriaus nuomone, dažnai šis noras būna toks stiprus, kad skatina juos tikėti prietarais nepaisant visų mokslo ir technikos pasiekimų.

Tiesa, vakar, galvodamas apie šį straipsnį, surizikavau ir egzamino bilietą traukiau pats. Gavau gražų devynetą. Taip paskutinis mano prietaras sudužo į šipulius.

O Jūs ar tikite prietarais? Kokius keisčiausius prietarus esate girdėję?