Žadintuvo autorystės teisės - Velniui ar Dievui?

Prisipažinsiu - mėgstu ilgai pamiegoti. Tikrai nesu vienas iš tų, kurie atsikėlę šeštą valandą ryto gali kibti į darbus ar nesustodami čiauškėti. Man kiekvienas ankstyvas rytas yra tarsi nedidelė tragedija. O tragedijos kaltininkas dažniausiai būna vienas - žadintuvas. Net rašant šį žodį, kūnu pereina nemalonus šiurpulys. Turbūt daugeliui Jūsų, kuriems tenka keltis anksti, o ilgas drybsojimas lovose neatrodo laiko švaistymas, žadintuvas yra tapęs asmeniniu priešu. O su priešais reikia kovoti. Manau, kad pavyko atrasti vieną pakankamai veiksmingą kovos strategiją..

Mums miegant sveiku, normaliu miegu, nedidelė smegenų dalis budi. Iškilus pavojui, ar neįprastai situacijai, mūsų kūnas bus nedelsiant pažadintas. Kadangi nebemiegam medžiuose ar olose (bent aš), tiesioginių pavojų retai pasitaiko, todėl dažniausiai mus prižadina vienokio ar kitokio pobūdžio triukšmas. Į triukšmo sąvoką šiame kontekste įeina tikrai nemažai: tai gali būti šlapia katino nosis, uošvienės kočėlas ar gyvenimo draugės,-o niuksas į šonkaulius. Tas kraupusis žodis - žadintuvas, irgi tam tikra triukšmo rūšis.

Beveik kiekvienu atveju, atsibusdami dėl triukšmo, patiriame stresą (būti prižadintam ir išvengti vėlavimo į darbą nesiskaito). Pradėti rytą stresu ne itin vykęs sprendimas. Tikėtina, kad šis nedidelis pyktis gali įtakoti būsimos dienos nuotaiką. O mes būti pikti ir dirglūs nenorim (gal kartais ir norim?), todėl iškyla poreikis atsibusti laiku, bet be streso.

Idealiausias sprendimo variantas - natūralus atsibudimas. Eidami miegoti kasdieną tuo pačiu metu ir keldamiesi tą pačią valandą, mes savo organizmą įpratiname prie miego ritmo. Gana greitai, jis pats 'jaučia', kada mes turime užmigti ir tam pradeda ruoštis iš anksto. Pvz. aš asmeniškai dažniausiai stengiuosi eiti miegoti 23h, o keltis 7h. Organizmas snausti pradeda gerokai anksčiau, beveik nuo 22h - tuo metu aš jau pradedu 'knapsėti', intensyviai žiovauju. O ryte - situacija panaši, organizmas mane pažadina truputėlį prieš septynias.

Deja, kartais tokia strategija tampa ne itin veiksminga: dėl tam tikrų priežasčių vėliau atsigulant ar keliantis, mūsų miego laikrodis išsibalansuoja. To pasekoje tikėtina, kad imsime pramiegoti kėlimosi laiką. Tai nėra gerai - jei dirbate, klientams ar viršininkui nepasakysite, kad "žinot, išsibalansavo mano vidinis miego mechanizmas, todėl vėluoju dvi valandas". Siekiant užkirsti kelią varginantiems pasiaiškinimams, tenka naudoti Velnio/Dievo išradimą (autorystės teisės priklauso nuo situacijos, bet ryto pačią pirmą sekundę ji dažniausiai priskiriama Velniui) - žadintuvą. Toks sprendimas yra pakankamai veiksmingas - šis prietaisas yra savotiškas planas B: jei netyčia neatsibustumėte natūraliai, jus vistiek prižadins. Žadintuvo buvimas taip pat duoda savotišką pasitikėjimą - Jūs žinote, kad nepramiegosite, todėl miegate kelis kartus ramiau.

Čia norėčiau truputį sustoti ir pakalbėti apie kitą svarbų atsibudimo momentą. Kokį garso signalą naudojate? Daugumą turbūt žadina standartiniai mobiliųjų telefonų signalai. Neteigiu, kad jie neveiksmingi. Beveik visi savo darbą atlieka gerai - garantuotai Jus pažadina. Bet ar po kurio laiko, vien išgirdus tą patį garso signalą Jūs nepajaučiate ne itin gero jausmo? Organizmas pripratęs reaguoti į šį garso dirgiklį kaip į signalą keltis, todėl jį išgirdus paprastu metu, apima keistoka nuotaika. Paprasti laikrodžiai irgi nėra idealiausias sprendimas. Atsimenu turėjau tokį, kurio skambėjimą turbūt girdėdavo pirmo aukšto kaimynai. Pabusdavau tarsi pačio Velnio su dvimetriniu bizūnu plakamas.. Nemalonu. Taigi nenuostabu, kad vieną rytą žadintuvas savo gyvenimą baigė skrydžiu per kambarį - tiesiai į sieną. Tokie skrydžiai sveikatos nei Jums, nei žadintuvui nepriduoda. Tačiau atrodo, kad radau sprendimą..

Žadintuvo signalu išsirenku kokią smagią ir optimistiškai nuteikiančią mobilaus telefono melodiją. Iš sapno atsibundu dažniausiai su keistu noru sužinoti kas skleidžia šią muzikėlę. To pasekoje, rytinio streso dozė sumažėjo iki minimumo. Panašiai sėkmingai veikia ir nustatytu laiku įsijungianti radija. Tiesa, prieš tai pasirinkite atitinkamą stotį (nebent jus vilioja bizūno perspektyva).

Pabudote, bet kelkitės su šypsena:)

Nauja šukuosena

Sveiki,

Pagaliau įvyko tai, kas buvo planuojama keletą mėnesių - Vienaragis pakeitė šukuoseną.

Ryškiausias pasikeitimas aišku yra blog'o išvaizda. Negaliu vienareikšmiškai sakyti, kad sena buvo bloga, tiesiog dabar dabartinis 'vaizdelis' man asmeniškai yra mielesnis, beto jis turėtų labiau atspindėti pačio puslapio koncepciją.

O toji koncepcija rutuliojosi jau nuo spalio mėnesio: supratau, kad norėčiau plėtoti tas temas, kurios atskleistų įstabaus mechanizmo - mūsų kūno ir proto procesus. Todėl nuo šiol visais straipsniais stengsiuosi Jus supažindinti, ar priminti apie mažuosius stebuklus vyksančius mumyse kasdien. Vienaragio senesnieji įrašai bus perkelti į visiškai atskirą kategoriją (kategorijos dešinėje pusėje:), o straipsniai atspindintys puslapio tematiką, bus perrūšiuoti ir pateikti vėlgi atskirose kategorijose.

Mano nuomone didžiausias privalumas nagrinėti mokslo temas blog'e, yra galimybė diskutuoti čia ir dabar. Ne kartą perskaičius įdomią medžiagą internete, turėdavau daugybę klausimų. Žinoma, galima siųsti autoriui elektroninį laišką, jame prisistatant, išdėstant dominančių klausimų sąrašą ir t.t. ir pan. Užima daug laiko, įpareigoja.. Brūkštelti komentarą greičiau ir patogiau. Todėl kaip visada lauksiu Jūsų komentarų, pastebėjimų, ypač iš tų žmonių, kurie straipsnio temas išmanys giliau negu jas pateikiantis šio blog'o autorius.

Nuoširdžiai,
ispaniškasis vienaragio gaudytojas

Įsiminkite lengviau: Loci metodas

Siekiant įsiminti didelės apimties informaciją, dar Antikos laikais buvo išrastas specialus metodas - loci. Ši technika remiasi vizualiniais objektais. Daugelį šimtmečių jos mokė mokyklose, universitetuose, todėl labai apmaudu, kad šiais informacijos amžiais, menas įsiminti, nebesulaukia tokio dėmesio. Bandydamas nors truputį ištaisyti šią klaidą, trumpai supažindinsiu su loci metodika ir kaip ją panaudoti realiame gyvenime. Nors ši metodika turi keletą variantų, pateiksiu patį dažniausią.

Pasak Cicerono, loci metodą atrado graikų poetas - Simonidas. Jis dalyvavo kviestiniuose pietuose, kurių metu trumpam išėjo į lauką. Tuo momentu sugriuvo pastato stogas, visi buvę pastate - žuvo. Simonidas buvo pakviestas atpažinti žuvusių kūnus. Jis sugebėjo prisiminti visus dalyvius pagal tai, kuriose vietose jie sėdėjo.

Loci remiasi mnemonika - t.y. įvairiais būdais, palengvinana įsiminimą ir papildomomis asociacijomis praplečia atmintį. Realybėje viskas pakankamai paprasta - objektui, kurį norime įsiminti mintyse surandama vieta gerai pažįstamoje, pagal tam tikrą principą padalytoje įsivaizduojamoje erdvėje.

Taigi pirmas žingsnis būtų susirasti gerai pažįstamą vietą - lauką, namą ar pan. Antikoje tam dažniausiai būdavo pasirenkamas turgus arba bažnyčia. Asmuo turi daug kartų apeitį tą vietą visada ta pačia tvarka. Svarbu kas kartą pradėti nuo tos pačios vietos ir baigti vėlgi ta pačia, kaip ir anksčiau. Taip žmogaus sąmonėje sudaromas idealus pasirinktos vietos atspindys.
Antras žingsnis. Jei, pavyzdžiui, norimą įsiminti ilgą tekstą, jis suskaidomas į daug smulkių dalių ir joms priskiriamas koks nors vaizdinis objektas ar simbolis (gėlė, knyga, automobilis, ateivis, alaus statinė). Kuo objektai įdomesni, neįprasti ir ryškesni, tuo geriau.
Trečias žingsnis. Mintyse einant per pasirinktą vietą (sakykime kambarį), šie objektai yra sudedami į kažkokias smulkias vietos nišas. Pavyzdžiu imant kambarį, visus sugalvotus objektus mintyse sudėkime ant sienų. Jei kambarį yra stalas - nepabijokime kažką sudėti į stalčius, jei kambaryje yra gėlių, pasodinkime ateivį ant kaktuso, o automobilį užkaskime į vazoną. Vaizduotės išlaisvinimas čia vaidina nepaprastai didelį vaidmenį.
Ketvirtas žingsnis. Sudėję pasirinktus objektus, keletą kartų mintyse apeikite per sugalvotą vietą (šiuo atveju kambarį). Eidami matykite tuos objektus, kuriuos sudėliojote. Kuo ryškesnį vaizdinį gausite, tuo geriau.
Penktas žingsnis. Pasikartokite, kokias teksto dalis kokiem objektam priskyrėte, bei dar kartą pereikite per kambarį.
Kai prireiks kanors atsiminti, tiesiog pradėkite savo kelionę po pasirinktą vietą žiūrėdami į išdėliotus objektus.

Patariama, kad objektų padėjimo vietos, nepaisant to, kad yra tik jūsų mintyse, būtų gerai matomos, o invervalai tarp šių vietų būtų kiek įmanoma vienodesni. Taip pat pastebima, kad kuo daugiau pasirinkta vieta turi įvairių nišų, praėjimų ir kambarių - tuo geriau.

Ta pati vieta gali būti panaudota ir kitam tekstui ar informacijai įsiminti. Tiesiog pakeiskite objektus. Dar vienas patarimas: labai gerai, jei pasirinkti objektai kelia kokias nors emocijas, todėl dažnai renkami juokingi, net absurdiški objektai.

Taigi vaikščiokit po savo oazes, talpinkit ateivius ant kaktusų ir galbūt būsit vienas iš tų, kurie galės mintinai išmokti visą knygą be didelių pastangų.

Atmintis (II dalis)

Beveik neabejoju, kad daugelis iš mūsų norėtų turėti puikią atmintį. Studentams ar moksleiviams - tai būtų puikus ramaus gyvenimo garantas, dirbantiesiems - gera atmintis pagelbėtų tikrai ne vienoje situacijoje. Bet ar ištikrųjų puiki, netgi tobula atmintis yra toks nuostabus dalykas?

JAV šiuo metu gyvena 41-ių metų moteris, kuri atsimena savo gyvenimą nuo 11 metų. Terminas 'atsimena' šiuo atveju yra daugiau negu netikslus. Ji tiksliai žino, ką ir kaip veikė kiekvieną dieną, net kiekvieną valandą, prabėgus ir keliom dešimtims metų. Šį fenomenalų sugebėjimą atradusi dar vaikystėje, moteris stengiasi gyveninti įprastą gyvenimą. Turbūt įdomu, iki kokių smulkmenų ji atsimena prabėgusius metus? Na, ji be problemų atsimena, kad pvz. 1981metais jai paskambino bendramokslis, atsimena taip pat, kad pokalbis tęsėsi 12 minučių, o tuo metu, kai jie kalbėjo, ji rankose laikė mėlynos spalvos pieštuką, kurį pametė kitų metų vasarą, birželio 27 dieną..

Norėtumėte ir Jūs tokios atminties? Aš - turbūt ne. Visų pirma, pagalvokite, kas būtų, jei atsimintumėte kiekvieną savo klaidą: tada taip pasielgiau, tada tą pasakiau, tą padariau. Šie blogi atsiminimai visada bus su Jumis. Ar susapnuotumėte košmarą, ar gyvenimas iškrėstų neitin linksmą pokštą - viso to pamiršti paprasčiausiai negalėsite. Antra - niekada nepamiršite ir kitų žmonių klaidų, bei blogų poelgių - bendravimas su jais taps komplikuotas. Žinoma, tobula atmintis turi ir neginčijamų pliusų.

O dabar pagalvokite, kaip pasikeistų gyvenimas, jeigu atsimintumėte tik paskutinę savo mintį, o ir ta išgaruotų po keletos minučių. Sunkiai suvokiama, tačiau vienam šešiasdešimtmečiui tai yra liūdna realybė. Prieš kelis dešimtmečius, liga pažeidė smegenis ir jos prarado sugebėjimą saugoti atsiminimus. Prisminimai, kuriuos jis turėjo savo mintyse prieš susergant, išliko. Tiesa, nors vyriškis gyvena sąlyginai normalų gyvenimą, jis neatsimena, nei kuri šiandien diena, nei kiek jam metų. Tikrasis jo ligos mąstas iškyla tada, kai supranti, kad jam neįmanoma pasakyti, jog jis serga ir kad jis nieko neatsimena - Jūsų žodžius pamirš po kelių minučių.. To pasekoje vyras gyvena aštuntajame dešimtmetyje: jis nesuvokia, kas yra Internetas, nesupranta mp3 formatų, nežino kas yra šalies prezidentas. Įdomu tai, kad pasąmonė visgi sugeba saugoti įgūdžius - kasdieną darydamas konkretų veiksmą - pvz. piešdamas, jis kiekvieną kartą tai daro vis geriau. Todėl prieš porą metų, žmona leido jam pačiam pradėti vaikščioti aplink rajoną, kuriame jie gyvena. Jeigu sustabdytum ir paklaustum, kur jis eina - žmogus nežinotų, tačiau visada sugebėtų grįžti į savo namus. Pakeliui kaskartą sutikdamas kaimynus, jis geranoriškai sveikinasi ir eina pasikalbėti, tarsi juos sutiktų pirmą kartą. Čia atsiskleidžia dar viena nepaprastai įdomi mūsų smegenų savybė - nors eidamas link žmonių, jis neatsimena, kad kanors būtų su juos matęs, tačiau savotiškas vidinis balsas jam sufleruoja, kad pokalbis turėtų teikti geras emocijas. Panašiai būna ir mums, kai susipažįstame su žmogumi - dažniausiai per keletą pirmų minučių nusprendžiame, ar mes su juo rasime bendrą kalbą.

Abu šie radikaliai skirtingi pavyzdžiai tik dar kartą parodo, kokį nuostabų mechanizmą nešiojame ant kaklų.

----
Pabaiga.

Atmintis (I dalis)

Jei Jūsų stalas apklijuotas geltonais lapeliais, mobiliajame telefone krūva priminimų, o pažvelgus į veidrodį, pirmas į akį krentantis vaizdas - ant kaktos negrabiai užrašytos riebios raidės - tai ženklas, kad turite problemų su atmintim.

Dar senaisiais Graikų kultūros klestėjimo laikais, gera atmintis buvo laikoma vienu svarbiausių išsilavinusio žmogaus bruožų. Tokį nusistatymą išugdė ir tų laikų esminiai informacijos kaupimo bruožai - visa svarbiausia informacija buvo talpinama žmonių mintyse. Dabar mums tikrai sunku įsivaizduoti gyvenimą be mobilaus telefono, nešiojamo kompiuterio. O jei pagalvojus apie tai, kad net moderniosios tų laikų civilizacijos neturėjo nei tušinuko, nei popieriaus.. Natūralu, kad visos žinios turėjo būti galvoje. Tų laikų didieji protai turėjo nepaprastai išlavintą atmintį. Štai, pavyzdžiui, romėnų filosofas Seneka galėjo pakartoti 2000 jam išvardintų vardų, kitas romėnas - Simplicius, galėjo cituoti visus Vergilijaus kūrinius atbulai. Studentus akademijose mokindavo ne tik ką atsimint, bet ir kaip atsimint. Tam buvo sukurtos įvairios metodikos (pvz. loci).

Mus pasiekiantis žinių srautas, per pastaruosius kelis šimtus metų išaugo daugybę kartų. Taip sparčiai augant informacijos kiekiui, natūralu, kad pradedame visko nebeatsiminti. Tam į pagalbą ateina priminimai, lapeliai su užrašai, ar panašios priemonės. Toks sprendimas turi dvejopus rezultatus: jei vienaip ar kitaip pasižymėjome, kad reikia padaryti konkretų dalyką - tikėtina, kad jį padarysime. Tačiau tuo pačiu mūsų atmintis pradeda tinginiauti - mes ją atpratiname nuo krūvio, todėl laikui bėgant, ji silpnėja. Norint atmintį priversti dirbti pilnu pajėgumu, svarbu suprasti kaip ji veikia.

Atmintį galima skirstyti į darbinę, ilgalaikę, emocinę. Šalia šių pagrindinių grupių dar yra ir mūsų įpročiai, bei sugebėjimai. Kadangi mus pasiekia begalė informacinių signalų, smegenys juos tarsi perfiltruoja. Jums skaitant šį tekstą, smegenys gaudo akimis priimamus signalus - atpažįsta žinomus žodžius ir reaguoja į naujus, ar mažai žinomus. Pats "atsiminimas" priklauso nuo visų tarpusavyje veikiančių smegenų dalių. Pateikiu supaprastintą atminties veikimo variantą: jutiminių organų pagalba smegenys gavusios atitinkamos informacijos, ją patalpina darbinėje atmintyje. Čia ji yra prienama "čia ir dabar". Apie ką Jūs dabar skaitote? Teisingai, apie atmintį. Vėliau ilgalaikė atmintis tą informaciją praturtina emocijomis ir talpina ją ilgalaikės atminties kloduose. Kai reikia, ar kai to prašo emocijos, mūsų smegenys tą informaciją ištraukia ir pateikia darbinei atminčiai. Beto, mes negalime visko atsiminti, todėl gaunamą informaciją nejučia filtruojame - tam tikra informacijos dalis nesąmoningai bus padėta į ilgalaikės atminties "stalčius", kita - kurį laiką pabuvus darbinėje atmintyje - dings.

Apskritai, atmintis - fenomenalus dalykas. Aš, asmeniškai atsimenu beveik visų draugų telefonų numerius, gimimo dienas ir adresus, dviejų telefonų PIN kodus, trijų banko kortelių kodus, mažiausiai penkis kompiuterio slaptažodžius. Tačiau beveik kasdieną pasitaiko, kad išėjęs iš ofiso pamirštu - ko ir kur ėjau. Keista..

----
Tęsinys kitame straipsnyje.

Valia ir viltis

Nė karto nepagalvojote, kodėl vieniem žmonėm sekasi labiau? Na jei esate tikri lietuviai, apie tai turbūt susimąstote pakankamai dažnai. Apie tai pagalvodavau ir aš. Niekaip nesuprasdavau, ką darau ne taip. Kilo įvairių minčių: galbūt kiti yra kažkuom ypatingi, labiau verti gyventi taip, kaip gyvena, ar panašiai. Praėjo keletas metų ir supratau, kad visi šie mano svarstymai - visiškos nesąmonės. Bet visgi, o tai kur tada šuo pakastas? (Niekam nešovė mintis, iš kur gimė būtent toks pasakymas?) Galbūt mano puikioji idėja pasirodys daug kam gerai žinoma ir suprantama, bet, manau, nepakenks apie tai paskaityti dar kartą.

Neseniai teko skaityti porą straipsnių, kuriuose akcentuojama tikėjimo, vilties ir optimizmo galia. Ne, straipsniai nesivadino "Jahova jus išgelbės" ar "Išmok pats: Banko apiplėšimas". Tikslių pavadinimų neprisiminsiu, tačiau jie nagrinėjo minėtų faktorių įtaką vadybai. Viso turinio neatpasakosiu, bet norėčiau su Jumis pakalbėti apie viltį gyvenime, kaip vieną iš pagrindinių motyvacijų eiti į priekį.
Viltis psichologijoje dažnai apibūdinama kaip tikslų pasiekimo lūkesčiai. Aha. Būtent taip. Aš ilgai virškinau. Bet, manau, toks apibūdinamas - pakankamai taiklus. Pastarajį dešimtmetį kilo daug diskusijų, susijusių su vilties terminu. Buvo prieita prie išvados, kad viltis susideda iš dviejų dalių. Pirma - asmenys pradeda vykdyti savo užsibrėžtus tikslus, skatinami vidinės motyvacijos ar tam tikrų troškimų. Antra - ieškoma kitų kelių, kaip tuos tikslus įgyvendinti. Todėl teigiama, kad viltis susideda iš valios pastangų ir sugebėjimo rasti alternatyvas.
Galit nubėgt pasidaryt arbatos ir pabandyt sukrimst mano pateiktas teorijas. Aš tuo tarpu traukiu šokolado plytą iš specialaus 'šokolado stalčiaus' (turiu tokį darbe, paskirtas grynai šokoladams) ir bandau apsukti viską į gyvenimišką pusę.

Sakykime, žmogus nori pakeisti savo gyvenimą. Jis turi keletą būdų tą padaryti, tačiau neturėdamas pakankamai stiprios motyvacijos, jis gyvena šia diena ir nieko nedaro. Kita vertus, pavyzdžiu gali būti ir tas žmogus, kuris nori imti ir daryti permainas čia ir dabar, tačiau nežino nuo ko pradėti. Vienaip ar kitaip, rezultatas nesigaus toks, kokio norima. Tik žinant, kad nori keistis nuo šios sekundės (valia) ir galvoje turint konkrečius būdus (alternatyvos), kaip to pasiekti, galime būti tikri, kad mum pasiseks.

Sriūbtelnam arbatos (kavos, sulčių, spirito) ir važiuojam toliau. Prieš maždaug pusę metų, iškėliau sau tris pagrindinius tikslus. Susikūriau pusmečio planą. Dabar su šypsena galiu konstatuot, kad tikslai įgyvendinti. Sėkmė? Galbūt. O gal tikėjimas ir viltis? Kaip bebūtų planuoju toliau. Tik dabar dar labiau tikėdamas, kad esu teisingame kelyje.

Nors nepriklausau nė vienai religijai, pradedu suprasti, kad gyventi be tikėjimo ir vilties - neįmanoma. Nors sako, kad viltis - durnių motina. Bet taip pat sako, kad viltis - miršta paskutinė. Šiuo metu, galvoje sukasi viena keista idėja. Kaip žinia, visi mūsų įpročiai ir sugebėjimai, kaip kad važiavimas dviračiu, guli pasąmonėje. Galbūt, labai galbūt, tačiau kas, jei mūsų tikėjimas kažkuo irgi ten užsifiksuoja. Kaip mes nepamiršime sugebėjimo minti dviračio pedalus, gal mes nesugebėsim pamiršti ir tikėjimo objekto? Nors tai tik pasvarstymas, bet tikiu, kad taip ir yra.
Gyvenimas - mūsų rankose. Tiksliau - galvose.

Tiesa, prisiminiau straipsnio pavadinimą, gal kam bus įdomu. "The positive impact and development of hopeful leaders" / Suzanne J. Peterson, Fred Luthans.

Ramaus poilsio.

Prenumerata

Salve!

Siekdamas palengvinti savo blog'o prenumeravimą, užsiregistravau Feedburner'yje. Didelis dėkui vienastoks už pagalbą;) Visus nuolatinius savo skaitytojus kviečiu užsiregistruoti iš naujo, o to dar nepadariusius - tą padaryti jau dabar:) Pačiam viršuje, dešinėje pusėje tiesiog spustelkite ikoną - Noriu sugauti vienaragį.

Ačiū.