2008 m. gruodžio 31 d., trečiadienis

Metų geriausi



Artėjant metų pabaigai, dauguma sudarinėja įvairiausius „Metų geriausius“, aš to kaip ir nedaryčiau, bet kadangi viskas buvo suplanuota jau prieš porą metų, pateikiu jums savo pačių pačiausių sąrašiuką. Gero skaitymo, geros šventės, gerų Naujųjų!


Geriausia metų technologija.

Tinklaraštis rašantis mokslo tematika negali pro pirštus žiūrėti į technologines naujoves. O šiais metais jų buvo kaip niekada daug.

Nominantai:

Grafenas. Nėra abejonių, kad šios technologijos atradimas sudrebino mokslo pasaulį. Tai – kiečiausia medžiaga žemėje. Gaminamas iš grafito, šis technologinis sprendimas prieinamas tik nanotechnologijų pagalba. Svarbiausias momentas – grafeno storis nėra centimetras, net ne milimetras.. Vienas atomas. Tačiau svarbiausia ne tai, svarbiausia, kad ši medžiaga nuo šiol galės būti gaminama masiniu būdu – tai ir buvo esminis lūžis.

Honda FCX Clarity automobilis. Ne, tai nėra dar viena siaubingos elektra maitinamos Toytos Prius analogija, tai visiškai naujas, vandeniliu varomas automobilis. Vandenilis – labiausiai Visatoje paplitęs elementas. Automobilyje vykstančios reakcijos galutinis produktas – vanduo, išeinantis pro duslintuvą. Ir užpildomas ne per parą, o per kelias minutes. Sakysite, kad perspektyvos jis neturi kol nebus atidirbtas vandenilio degalinių tinklas.. Bet jis jau yra.. JAV, Kalifornijoje. Aišku, ne be Terminatoriaus pagalbos.. :)

LHC (nemaišyti su LSD:) – didysis hadronų priešpriešinių srautų greitintuvas. Jo debiutas pasaulyje sulaukė daugiausiai dėmesio – apie jį rašė kas galėjo, televizijos kūrė dokumentinius filmus, specialias laidas, atsirado įvairių susibūrimų – vieni pranašavo Dievo grįžimą, kiti – juodosios skylės atsiradimą žemėje. Na nei viena, nei kita nepasitvirtino. Nors viskas užsibaigė ne ką mažiau eskaluojamu gedimu, ateitis šiam įrenginiui – šviesi.


Nugalėtojas: HONDA FCX Clarity. Net neabejokit. Pateikiu situacijos pavyzdį.
- Petrai, staigiai atvažiuokit! Jūsų dukra susižeidė!
- Velnias, o mano elektrinis Prius automobilis kaip tik krautis pradėjo.. Po 6 valandų būsiu.



Geriausias naujai atrastas blogas. Nominantai: Timo blogas, Simonos blogas, Deric Brownd‘s MindBlog.

Nugalėtojas: Niekaip negalėjau išsirinkti, nes jų tinklaraščiai panašūs bet skirtingi. Nebūtų brolis ir sesuo:) Taip, Timas ir Simona tapo geriausiu atradimu!


Geriausia metų knyga:

Nominantai:

James Clavell. Siogūnas. Nors „Shogun“ vertimas, mano manymu, turėjo būti Šogunas, o ne idiotiškai skambantis Siogunas (ištarkite žodį sviogunas. Jaučiate?:), knyga puiki. Nors nesu istorinių romanų gerbėjas, ši tikrai patiko. Iki jos nebuvau skaitęs nė vienos knygos apie Japoniją ir samurajus, galbūt todėl man ji padarė tokį įspūdį. Siužetas paremtas tikra William Adams, anglų kapitono istorija. Nesinori atskleisti siužeto, todėl pasakysiu tik tiek, kad knyga tikrai įtraukianti, užkabinanti, protinga ir su geru japonišku prieskoniu. Siekiantiem labiau susipažinti, puikiai tiks Riedančios uolos apžvalga.

Lian Hearn. Giedančios grindys. Tikėjausi kažko panašaus į „Siogūną“. Gal net geresnio. Gavau romaną apie Japoniją, parašytą skubotame stiliuje. Bet užkabina vienok:) Matyt šios šalies kultūra yra tokia įdomi, kad knygos apie ją automatiškai tampa skaitomomis. Atrodo jos yra keturios dalys, todėl skaitalo bus daug.

Haruki Murakami. Kafka pakrantėje. Sujaponėjau visai, bet šio autoriaus kūryboje kažkas yra. Man ji primena anime stiliaus multiką sumaišytą su Hitchkoko filmais. Pati knyga daug gilesnė, labiau „šizova“ lyginant su ankstesne kūryba. Patiko ir senovinio mito ikomponavimas šiuolaikiniame pasaulyje ir pats istorijos konstravimas.

Nugalėtojas: Siogūnas. Hai!



Metų greičiausi:

Nominantai:


Nugalėtojas:

Šio teksto autorius, per nepilnas 3 savaites išgimdęs magistrinį :)


Ačiū, kad skaitėte, kad buvote, iki pasimatymo kitąmet!

2008 m. gruodžio 20 d., šeštadienis

Šepardo tonas 2: Teorija


Jau pristačiau jums kaip skamba Šepardo tonas, dabar pabandysiu jį paaiškinti. Pabandysiu, nes viskas gana painu. Praėjusiame įraše buvo keletas nuorodų į tai, kaip skamba minėtas tonas ir minimaliai, bet paaiškinantys jį, filmukas su fortepionu.

Tai kaip gi viskas veikia? Paprastai garsai kuriuos girdime nėra vienalyčiai. Paspaustas fortepijono klavišas suvirpina stygą, kuri siunčia daugybę signalų turinčių įvairius dažnius. Jums dainuojant, pvz. "do" natą, garsas išėjęs iš Jūsų gerklės generuoja ne tik standartinę "do" natą (maždaug 260Hz), bet taip pat jos harmoninius dažnius - 520, 780, 1040 ir taip toliau, kurie sklinda kaip energija.

Mūsų klausa supranta tiek šiuos dažnius, tiek tarpus tarp jų. Įdomiausia tai, kad net jeigu iš balso ištrintumėm pagrindinį "do" dažnį - 260Hz, mes vistiek suvoktumėm, kad tai "do" nata. Šitoje vietoje neatsistebiu mūsų smegenų galimybėm.. Na, bet nenukrypkime nuo temos.

Šepardo tonas ir naudojasi tuo, kad garsas nėra vienalytis. Jie pagrindinės natos (pvz. Do) neturi, jie egzistuoja tik oktavose, kuriose natos turi dvigubai trumpesnius tarpus nei jau aptartam pavyzdy. Girdint visus šiuos dažnius, mes suvokiam, kad tai "Do", bet dėl kitokio dažnių tarpo, nesuvokiame kokios oktavos.

Čia nedidelė pauzė - ne muzikantai gali ir nežinoti, kas tos oktavos - paprastai kalbant, egzistuoja 7 pagrinės natos (do, re, mi, fa, sol, la, si), kurios gali būti įvairaus tembro - ta pati "Do" gali būti ir aukšta, kurią išdainuos tik moterys, ir itin žema, pasiekiama tik bosu dainuojančiam vyrui. Tie tebrai, grubiai ir vadinami oktavomis.

Dabar, škias, ramybės, tiktai ramybės (Kalrsonas). Čia viskas gana painu. Šepardo tono garsumas tam tikrame dažnyje yra aukštesnis, lyginant su išgaunama nata, tačiau jis yra kito dažnio - jei nata 260Hz, Šepardo tono atveju užgarsinamas 380Hz dažnis. Taip smegenys apsigauna - nors dainuojama "Do" nata, jos geriau girdi kitą dažnį.

Grojant, naudojami harmoniniai akordai, tarp kurių tarpas lygus vienai oktavai. Vienam pasibaigus, iškart prasideda kitas, todėl neįmanoma suvokti, kad natos aukščiui kylant keičiasi grojami akordai.

Tarkime groja trys instrumentai: tūba, trimitas ir valtorna. Jie kartu pradeda nuo "Do" ir kyla iki "Si". Nors groja tas pačias natas, kiekvieno instrumento tembras skiriasi. Jiem pasiekus natą "Sol", trimitas nukrenta viena oktava žemyn, o tūba ir valtorna kyla toliau. Instrumentai groja tas pačias natas, bet tonacijos jau skiriasi. Pasiekus natą "Si", oktava žemiau nusileidžia valtorna, o tūba ir trimitas kyla. Ties aukštesnės "Re", žemesne tonacija pradeda groti ir tūba. Nė vienas instrumentas neišgroja pilnos natų skalės, o kadangi du instrumentai maskuoja žemesne tonacija pradėjusį grot, atrodo kad natų skalė niekada nesibaigs. Šitas pavyzdys manau turėtų sudėlioti taškus ant i. 

Jei perskaitėt iki čia, bėkit pasidaryti sumuštinio - nusipelnėte :)

2008 m. gruodžio 17 d., trečiadienis

Šepardo tonas

Kažkada esu radęs neblogą iliuziją, tik ne vaizdo, o garso. Garso iliuzijų neturim tiek daug, todėl labai knietėjo ją išnagrinėti ir parodyti jums. Vadinasi ji - Shepard's Tone/Scale arba Šepardo tonas/skalė (nemaišyti, ne piemens tonas:) Tiesiog paklausykite žemiau esančio filmuko:

Dabar paklausykite kitokio tipo, bet to pačio principo. Būtinai pakartokite filmuką - galite ir keletą kartų.

Esmę turbūt supratote - garso tonas žemėja, bet niekada nesibaigia - taip galima tęsti iki begalybės. Kaip tai veikia? Va čia tikras riešutėlis. Palieku jį išgvildenti jums. Kad būtų lengviau, pridedu ir atsakymą, šiokį tokį:)

Kviečiu pasidalinti savo pastebėjimais ar mįslės įminimu [;

2008 m. gruodžio 9 d., antradienis

Paskutinės minutės



Nors dažniausiai įrašų nereguliarumo negaliu pateisinti, šį kartą priežastis yra. Ir net labai rimta! Kažkada užsimaniau tapti diplomuotu magistru. O dabar pradėjau jausti šio noro pasekmes – tenka užsidaryti nuo pasaulio, draugų, šeimos, net katino ir bandyti sukurti antrą svarbiausią gyvenime kūrinį – magistrinį darbą. Tikslas vertas keleto mėnesių tremties, bet čia iškyla viena mažytė detalė – neturiu tų poros mėnesių. Turiu kiek mažiau negu mėnesį, o jei atėmus laiką skiriamą darbui.. Kas kaltas? Žinoma, kad.. šio teksto autorius.

Visą gyvenimą buvau „paskutinės nakties“ atstovas ir dažnai susilaukdavau komentarų, apie tai, kad vieną kartą „prisižaisiu“. Net ne paskutinės nakties, labiau paskutinės sekundės. Aišku, kartais nusvildavau, bet dėl to nei savęs, nei kitų nekaltindavau. Tuo labiau, kad tokius paslydimus galiu suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Bet šiandien pagalvojau, kodėl negaliu būti doru piliečiu – spyrus sau į uodegą ramiai prisėsti ir viską susitvarkyti, užuot laksčius, lyg už kelnių būčiau susipylęs dūzgiantį avilio turinį.

Žinoma, daugeliu atveju prisiversti gali - „Where‘s the will, there‘s the way“. Tačiau kartais to daryti visai nebūtina. Kartais tas delsimo iššauktas žinojimas, kad užduočiai/darbui liko keletas valandų iššaukia pačią stipriausią motyvaciją – AŠ tai galiu.

Esu žmogus, mėgstantis varžytis, o tokios lenktynės su laiku dovanoja milžinišką emocijų puokštę. Niekad nejauti tokio atsakomybės jausmo, kaip dėliodamas paskutinius taškus „ant i“ likus sekundėm iki „dead line‘o“. Dažnai tokiais momentais sugebi save nustebinti sugebėjimais, kurių atrodė neturi.

Tarkim taip – galite iššokti su parašiutu iš lėktuvo, o jūsų parašiutas bus išskleistas automatiškai ir galite šokti nuo uolos, žinodami, kai būsite ore, parašiuto išskleidimui turėsite ne daugiau nei dvi sekundes.. Finale rezultatas bus tas pats – stovėsite ant žemės ir šypsositės, tačiau tik antru atveju ta šypsena liks dar dvi savaites.

2008 m. gruodžio 3 d., trečiadienis

Krizė. Kiek jau galima..


Nors tradicinės spaudos, išskyrus kai kuriuos žurnalus ir knygas, nebeskaitau, pastebėjau, kad teks atsisakyti ir internetinių žinių portalų. Nebeliko kantrybės. Atrodo, kad dabar svarbiausias dalykas kurį privalo žinoti visi – KRIZĖ. „Krizė jau čia! Kaip kovoti su krize! Kur eiti kai aplink krizė? Kokį tualetinį popierių pirkti kai siautėja krizė“ – tokiomis antraštėmis pasitinka kiekvienas save gerbiantis žinias skelbiantis tinklalapis.

Už.ten.ka! Kiekvieną kartą įsijungus puslapį dingsta nuotaika, nes ten skardžiausiu balsu drebiama, kaip gyventi bloga, kaip bus blogai gyventi ateity ir pan. Gal dabar madinga vartoti šitą žodį? Ar tikram lietuviui nuo to tik smagiau – yra dėl ko pergyvent?

Gal čia mūsų mentalitetas toks? Susirasti kokį nors žmogų / reiškinį ir apie jį rašyt, pasakot, kalbėt pusę metų kasdien. Buvo Einikis, dabar Valinskas ir krizė. Valinskas atsikirto žurnalistams, Valinskas pasirodė reklamoje, Valinskas augina karpius.. Atrodo, kad šiuo metu, svarbiausi visos šalies dalykai yra kriminalai, krizė ir Valinskas.

Suprantu, gyvenimo sąlygos keičiasi. Tai mato kiekvienas iš mūsų apsilankantis parduotuvėse, perkantis autobuso bilietus ar skaičiuojantis kaip reikės išsimokėti už šildymą. Bet manau nebūtina pilti žibalo į liepsną – juk viskas yra pakankamai akivaizdu. Kam gali padėti negatyvumo dozė? Niekam.

O kaip galvojate Jūs? Galbūt tai natūralus valstybės gyvenimas, kuriuo žmonės domisi? Ar tiesiog aklas pateikimas to, ko visiems reikia?