2007 m. gruodžio 4 d., antradienis

Bū, nuo žodžio baisu?

Kaip sureaguotumėte pabudę naktį ir pajutę, kad Jūsų veidu lėtai žirglioja 22 centimetrų voras? Tikėtina, kad pirmas jausmas užplūdęs kūną, bus baimė. Ši neitin maloni savijauta mus lydi nuo pat žmonijos atsiradimo - visais amžiais tai buvo vienas iš išgyvenimo garantų. Nėra žmogaus kuris kažko nebijotų, bijom mes visi, tik kiekvienas savaip ir dėl savitų priežasčių.

Baimę galima apibrėžti, kaip žmogaus emocijas susijusias su nerimą, ar susirūpinimą keliančiu objektu. Čia nesistengsiu literatūriškai 'madravoti', juk visi puikiai žinome, kas yra baimė. Tiesa norėčiau pridurti, kad šį jausmą galimą suskirstyti į keletą lygių. Pradedant nerimu, baigiant fobija ar paranoja. Jei pirmasis lygis geriausiu atveju padidina širdies ritmą ir nežymiai paspartina kvėpavimą, tai paskutiniai tiesiogiai veikia mūsų sveikatą ir jauseną.

Nors baimė yra įgimtas atsakas į tam tikrus veiksnius, jos priežastis galima įdentifikuoti. Dažniausiai mes bijome, kai jaučiame tiesioginį pavojų savo sveikatai (skausmo baimė, mirties baimė). Kitais atvejais baimė gali kilti dėl pačių įvairiausių priežasčių, pvz. vaikystėje patirtų išgyvenimų. Įdomu, kad mūsų baimės veikia pasąmonę, kuri jas atskleidžia miego metu, košmarų pavidalu.

Apskritai, šis jausmas keistas. Kažkada sugalvojau tokį pavyzdį: kapinės. Taip, šios vietos dažnas iš mūsų nepavadintų jaukia (na nebent Jūsų veidas baltutėlis, aprangoje nėra kitos spalvos kaip juoda, o ant peties ištatuiruota "Satan is my Nigga"). Kviekvienas ten jaučiasi vis kitaip, tačiau nemanau, kad dauguma mūsų bijo jose būti. Dieną. Bet užtenka iš dangaus pasitraukti šviečiančiam apskritimui ir viskas pasikeičia. Nors nereikia ir kapinių. Puikiai atsimenu, kad palyginus neseniai, prieš kokius keturis-penkis metus, vasarą leidau kaimo sodyboje. Šalia yra tik du kaimynų namai, o aplink juos kelių kilometrų spinduliu nerasime nė gyvos dvasios - vien laukai ir miškai. Vieną vakarą keliavau pasisvečiuoti pas kaimynus, kurių namas yra maždaug už 300 metrų. Kai grįžinėjau, buvo jau sutemę. Nors žinojau kiekvieną kelio namo centimetrą, o rankose dar turėjau žibintuvėlį, prisipažinsiu, jaučiausi.. nelabai jaukiai. Dabar puikiai suvokiu, kad ten buvau kelis kartus saugesnis negu eiliniame Vilniaus rajone. Kaip ten bebūtų manau, kad baimėje, kaip ir meilėje, griežtos logikos ieškoti tiesiog negalima.

Žinoma, ta mano nežinomybės baimė dažniausiai pasižymi tik nerimu. Bet viskas apsiverstų aukštyn kojom, jeigu ši baimė pavirstų fobija. Tai intensyvi, neracionali, pastovi ir pasikartojanti tam tikrų situacijų, objektų, įvykių ar žmonių, baimė. Fobija būna tokia stipri, kad žmonės praranda sugebėjimą judėti, alpsta ar net patiria širdies smūgį. Įdomu, kad įvairios fobijos laikoma dažniausia moterų psichikos liga. Dauguma fobijų kilo iš skausmingų ar traumuojančių vaikystės įvykių. Ne veltui savo rašinį pradėjau paminėdamas vorą. Arachnofobija, arba vorų baimė, yra pati dažniausia tarp visų fobijų. Taip pat dažnai pasitaiko klaustrofobija (mažų erdvių baimė), aerofobija (baimė skristi lėktuvu) ir socialinė fobija (baimė būti neigiamai įvertintu socialinėse situacijose). Šių fobijų yra šimtai. Internete tikrai nesunku rasti sąrašų, kuriuose rasim ir tikrai keistokų fobijų.

Galvojau galvojau, ir nusprendžiau, kad greičiausiai turėjau (gal dar nedideliu laipsniu ir turiu) socialinę fobiją. Nors, pavyzdžiui, viešai kalbėti moku ir mėgstu. Suprask dabar kaip čia kas čia..

O ko bijote Jūs?

2007 m. lapkričio 30 d., penktadienis

Žadintuvo autorystės teisės - Velniui ar Dievui?

Prisipažinsiu - mėgstu ilgai pamiegoti. Tikrai nesu vienas iš tų, kurie atsikėlę šeštą valandą ryto gali kibti į darbus ar nesustodami čiauškėti. Man kiekvienas ankstyvas rytas yra tarsi nedidelė tragedija. O tragedijos kaltininkas dažniausiai būna vienas - žadintuvas. Net rašant šį žodį, kūnu pereina nemalonus šiurpulys. Turbūt daugeliui Jūsų, kuriems tenka keltis anksti, o ilgas drybsojimas lovose neatrodo laiko švaistymas, žadintuvas yra tapęs asmeniniu priešu. O su priešais reikia kovoti. Manau, kad pavyko atrasti vieną pakankamai veiksmingą kovos strategiją..

Mums miegant sveiku, normaliu miegu, nedidelė smegenų dalis budi. Iškilus pavojui, ar neįprastai situacijai, mūsų kūnas bus nedelsiant pažadintas. Kadangi nebemiegam medžiuose ar olose (bent aš), tiesioginių pavojų retai pasitaiko, todėl dažniausiai mus prižadina vienokio ar kitokio pobūdžio triukšmas. Į triukšmo sąvoką šiame kontekste įeina tikrai nemažai: tai gali būti šlapia katino nosis, uošvienės kočėlas ar gyvenimo draugės,-o niuksas į šonkaulius. Tas kraupusis žodis - žadintuvas, irgi tam tikra triukšmo rūšis.

Beveik kiekvienu atveju, atsibusdami dėl triukšmo, patiriame stresą (būti prižadintam ir išvengti vėlavimo į darbą nesiskaito). Pradėti rytą stresu ne itin vykęs sprendimas. Tikėtina, kad šis nedidelis pyktis gali įtakoti būsimos dienos nuotaiką. O mes būti pikti ir dirglūs nenorim (gal kartais ir norim?), todėl iškyla poreikis atsibusti laiku, bet be streso.

Idealiausias sprendimo variantas - natūralus atsibudimas. Eidami miegoti kasdieną tuo pačiu metu ir keldamiesi tą pačią valandą, mes savo organizmą įpratiname prie miego ritmo. Gana greitai, jis pats 'jaučia', kada mes turime užmigti ir tam pradeda ruoštis iš anksto. Pvz. aš asmeniškai dažniausiai stengiuosi eiti miegoti 23h, o keltis 7h. Organizmas snausti pradeda gerokai anksčiau, beveik nuo 22h - tuo metu aš jau pradedu 'knapsėti', intensyviai žiovauju. O ryte - situacija panaši, organizmas mane pažadina truputėlį prieš septynias.

Deja, kartais tokia strategija tampa ne itin veiksminga: dėl tam tikrų priežasčių vėliau atsigulant ar keliantis, mūsų miego laikrodis išsibalansuoja. To pasekoje tikėtina, kad imsime pramiegoti kėlimosi laiką. Tai nėra gerai - jei dirbate, klientams ar viršininkui nepasakysite, kad "žinot, išsibalansavo mano vidinis miego mechanizmas, todėl vėluoju dvi valandas". Siekiant užkirsti kelią varginantiems pasiaiškinimams, tenka naudoti Velnio/Dievo išradimą (autorystės teisės priklauso nuo situacijos, bet ryto pačią pirmą sekundę ji dažniausiai priskiriama Velniui) - žadintuvą. Toks sprendimas yra pakankamai veiksmingas - šis prietaisas yra savotiškas planas B: jei netyčia neatsibustumėte natūraliai, jus vistiek prižadins. Žadintuvo buvimas taip pat duoda savotišką pasitikėjimą - Jūs žinote, kad nepramiegosite, todėl miegate kelis kartus ramiau.

Čia norėčiau truputį sustoti ir pakalbėti apie kitą svarbų atsibudimo momentą. Kokį garso signalą naudojate? Daugumą turbūt žadina standartiniai mobiliųjų telefonų signalai. Neteigiu, kad jie neveiksmingi. Beveik visi savo darbą atlieka gerai - garantuotai Jus pažadina. Bet ar po kurio laiko, vien išgirdus tą patį garso signalą Jūs nepajaučiate ne itin gero jausmo? Organizmas pripratęs reaguoti į šį garso dirgiklį kaip į signalą keltis, todėl jį išgirdus paprastu metu, apima keistoka nuotaika. Paprasti laikrodžiai irgi nėra idealiausias sprendimas. Atsimenu turėjau tokį, kurio skambėjimą turbūt girdėdavo pirmo aukšto kaimynai. Pabusdavau tarsi pačio Velnio su dvimetriniu bizūnu plakamas.. Nemalonu. Taigi nenuostabu, kad vieną rytą žadintuvas savo gyvenimą baigė skrydžiu per kambarį - tiesiai į sieną. Tokie skrydžiai sveikatos nei Jums, nei žadintuvui nepriduoda. Tačiau atrodo, kad radau sprendimą..

Žadintuvo signalu išsirenku kokią smagią ir optimistiškai nuteikiančią mobilaus telefono melodiją. Iš sapno atsibundu dažniausiai su keistu noru sužinoti kas skleidžia šią muzikėlę. To pasekoje, rytinio streso dozė sumažėjo iki minimumo. Panašiai sėkmingai veikia ir nustatytu laiku įsijungianti radija. Tiesa, prieš tai pasirinkite atitinkamą stotį (nebent jus vilioja bizūno perspektyva).

Pabudote, bet kelkitės su šypsena:)

2007 m. lapkričio 26 d., pirmadienis

Nauja šukuosena

Sveiki,

Pagaliau įvyko tai, kas buvo planuojama keletą mėnesių - Vienaragis pakeitė šukuoseną.

Ryškiausias pasikeitimas aišku yra blog'o išvaizda. Negaliu vienareikšmiškai sakyti, kad sena buvo bloga, tiesiog dabar dabartinis 'vaizdelis' man asmeniškai yra mielesnis, beto jis turėtų labiau atspindėti pačio puslapio koncepciją.

O toji koncepcija rutuliojosi jau nuo spalio mėnesio: supratau, kad norėčiau plėtoti tas temas, kurios atskleistų įstabaus mechanizmo - mūsų kūno ir proto procesus. Todėl nuo šiol visais straipsniais stengsiuosi Jus supažindinti, ar priminti apie mažuosius stebuklus vyksančius mumyse kasdien. Vienaragio senesnieji įrašai bus perkelti į visiškai atskirą kategoriją (kategorijos dešinėje pusėje:), o straipsniai atspindintys puslapio tematiką, bus perrūšiuoti ir pateikti vėlgi atskirose kategorijose.

Mano nuomone didžiausias privalumas nagrinėti mokslo temas blog'e, yra galimybė diskutuoti čia ir dabar. Ne kartą perskaičius įdomią medžiagą internete, turėdavau daugybę klausimų. Žinoma, galima siųsti autoriui elektroninį laišką, jame prisistatant, išdėstant dominančių klausimų sąrašą ir t.t. ir pan. Užima daug laiko, įpareigoja.. Brūkštelti komentarą greičiau ir patogiau. Todėl kaip visada lauksiu Jūsų komentarų, pastebėjimų, ypač iš tų žmonių, kurie straipsnio temas išmanys giliau negu jas pateikiantis šio blog'o autorius.

Nuoširdžiai,
ispaniškasis vienaragio gaudytojas

2007 m. lapkričio 21 d., trečiadienis

Įsiminkite lengviau: Loci metodas

Siekiant įsiminti didelės apimties informaciją, dar Antikos laikais buvo išrastas specialus metodas - loci. Ši technika remiasi vizualiniais objektais. Daugelį šimtmečių jos mokė mokyklose, universitetuose, todėl labai apmaudu, kad šiais informacijos amžiais, menas įsiminti, nebesulaukia tokio dėmesio. Bandydamas nors truputį ištaisyti šią klaidą, trumpai supažindinsiu su loci metodika ir kaip ją panaudoti realiame gyvenime. Nors ši metodika turi keletą variantų, pateiksiu patį dažniausią.

Pasak Cicerono, loci metodą atrado graikų poetas - Simonidas. Jis dalyvavo kviestiniuose pietuose, kurių metu trumpam išėjo į lauką. Tuo momentu sugriuvo pastato stogas, visi buvę pastate - žuvo. Simonidas buvo pakviestas atpažinti žuvusių kūnus. Jis sugebėjo prisiminti visus dalyvius pagal tai, kuriose vietose jie sėdėjo.

Loci remiasi mnemonika - t.y. įvairiais būdais, palengvinana įsiminimą ir papildomomis asociacijomis praplečia atmintį. Realybėje viskas pakankamai paprasta - objektui, kurį norime įsiminti mintyse surandama vieta gerai pažįstamoje, pagal tam tikrą principą padalytoje įsivaizduojamoje erdvėje.

Taigi pirmas žingsnis būtų susirasti gerai pažįstamą vietą - lauką, namą ar pan. Antikoje tam dažniausiai būdavo pasirenkamas turgus arba bažnyčia. Asmuo turi daug kartų apeitį tą vietą visada ta pačia tvarka. Svarbu kas kartą pradėti nuo tos pačios vietos ir baigti vėlgi ta pačia, kaip ir anksčiau. Taip žmogaus sąmonėje sudaromas idealus pasirinktos vietos atspindys.
Antras žingsnis. Jei, pavyzdžiui, norimą įsiminti ilgą tekstą, jis suskaidomas į daug smulkių dalių ir joms priskiriamas koks nors vaizdinis objektas ar simbolis (gėlė, knyga, automobilis, ateivis, alaus statinė). Kuo objektai įdomesni, neįprasti ir ryškesni, tuo geriau.
Trečias žingsnis. Mintyse einant per pasirinktą vietą (sakykime kambarį), šie objektai yra sudedami į kažkokias smulkias vietos nišas. Pavyzdžiu imant kambarį, visus sugalvotus objektus mintyse sudėkime ant sienų. Jei kambarį yra stalas - nepabijokime kažką sudėti į stalčius, jei kambaryje yra gėlių, pasodinkime ateivį ant kaktuso, o automobilį užkaskime į vazoną. Vaizduotės išlaisvinimas čia vaidina nepaprastai didelį vaidmenį.
Ketvirtas žingsnis. Sudėję pasirinktus objektus, keletą kartų mintyse apeikite per sugalvotą vietą (šiuo atveju kambarį). Eidami matykite tuos objektus, kuriuos sudėliojote. Kuo ryškesnį vaizdinį gausite, tuo geriau.
Penktas žingsnis. Pasikartokite, kokias teksto dalis kokiem objektam priskyrėte, bei dar kartą pereikite per kambarį.
Kai prireiks kanors atsiminti, tiesiog pradėkite savo kelionę po pasirinktą vietą žiūrėdami į išdėliotus objektus.

Patariama, kad objektų padėjimo vietos, nepaisant to, kad yra tik jūsų mintyse, būtų gerai matomos, o invervalai tarp šių vietų būtų kiek įmanoma vienodesni. Taip pat pastebima, kad kuo daugiau pasirinkta vieta turi įvairių nišų, praėjimų ir kambarių - tuo geriau.

Ta pati vieta gali būti panaudota ir kitam tekstui ar informacijai įsiminti. Tiesiog pakeiskite objektus. Dar vienas patarimas: labai gerai, jei pasirinkti objektai kelia kokias nors emocijas, todėl dažnai renkami juokingi, net absurdiški objektai.

Taigi vaikščiokit po savo oazes, talpinkit ateivius ant kaktusų ir galbūt būsit vienas iš tų, kurie galės mintinai išmokti visą knygą be didelių pastangų.

2007 m. lapkričio 19 d., pirmadienis

Atmintis (II dalis)

Beveik neabejoju, kad daugelis iš mūsų norėtų turėti puikią atmintį. Studentams ar moksleiviams - tai būtų puikus ramaus gyvenimo garantas, dirbantiesiems - gera atmintis pagelbėtų tikrai ne vienoje situacijoje. Bet ar ištikrųjų puiki, netgi tobula atmintis yra toks nuostabus dalykas?

JAV šiuo metu gyvena 41-ių metų moteris, kuri atsimena savo gyvenimą nuo 11 metų. Terminas 'atsimena' šiuo atveju yra daugiau negu netikslus. Ji tiksliai žino, ką ir kaip veikė kiekvieną dieną, net kiekvieną valandą, prabėgus ir keliom dešimtims metų. Šį fenomenalų sugebėjimą atradusi dar vaikystėje, moteris stengiasi gyveninti įprastą gyvenimą. Turbūt įdomu, iki kokių smulkmenų ji atsimena prabėgusius metus? Na, ji be problemų atsimena, kad pvz. 1981metais jai paskambino bendramokslis, atsimena taip pat, kad pokalbis tęsėsi 12 minučių, o tuo metu, kai jie kalbėjo, ji rankose laikė mėlynos spalvos pieštuką, kurį pametė kitų metų vasarą, birželio 27 dieną..

Norėtumėte ir Jūs tokios atminties? Aš - turbūt ne. Visų pirma, pagalvokite, kas būtų, jei atsimintumėte kiekvieną savo klaidą: tada taip pasielgiau, tada tą pasakiau, tą padariau. Šie blogi atsiminimai visada bus su Jumis. Ar susapnuotumėte košmarą, ar gyvenimas iškrėstų neitin linksmą pokštą - viso to pamiršti paprasčiausiai negalėsite. Antra - niekada nepamiršite ir kitų žmonių klaidų, bei blogų poelgių - bendravimas su jais taps komplikuotas. Žinoma, tobula atmintis turi ir neginčijamų pliusų.

O dabar pagalvokite, kaip pasikeistų gyvenimas, jeigu atsimintumėte tik paskutinę savo mintį, o ir ta išgaruotų po keletos minučių. Sunkiai suvokiama, tačiau vienam šešiasdešimtmečiui tai yra liūdna realybė. Prieš kelis dešimtmečius, liga pažeidė smegenis ir jos prarado sugebėjimą saugoti atsiminimus. Prisminimai, kuriuos jis turėjo savo mintyse prieš susergant, išliko. Tiesa, nors vyriškis gyvena sąlyginai normalų gyvenimą, jis neatsimena, nei kuri šiandien diena, nei kiek jam metų. Tikrasis jo ligos mąstas iškyla tada, kai supranti, kad jam neįmanoma pasakyti, jog jis serga ir kad jis nieko neatsimena - Jūsų žodžius pamirš po kelių minučių.. To pasekoje vyras gyvena aštuntajame dešimtmetyje: jis nesuvokia, kas yra Internetas, nesupranta mp3 formatų, nežino kas yra šalies prezidentas. Įdomu tai, kad pasąmonė visgi sugeba saugoti įgūdžius - kasdieną darydamas konkretų veiksmą - pvz. piešdamas, jis kiekvieną kartą tai daro vis geriau. Todėl prieš porą metų, žmona leido jam pačiam pradėti vaikščioti aplink rajoną, kuriame jie gyvena. Jeigu sustabdytum ir paklaustum, kur jis eina - žmogus nežinotų, tačiau visada sugebėtų grįžti į savo namus. Pakeliui kaskartą sutikdamas kaimynus, jis geranoriškai sveikinasi ir eina pasikalbėti, tarsi juos sutiktų pirmą kartą. Čia atsiskleidžia dar viena nepaprastai įdomi mūsų smegenų savybė - nors eidamas link žmonių, jis neatsimena, kad kanors būtų su juos matęs, tačiau savotiškas vidinis balsas jam sufleruoja, kad pokalbis turėtų teikti geras emocijas. Panašiai būna ir mums, kai susipažįstame su žmogumi - dažniausiai per keletą pirmų minučių nusprendžiame, ar mes su juo rasime bendrą kalbą.

Abu šie radikaliai skirtingi pavyzdžiai tik dar kartą parodo, kokį nuostabų mechanizmą nešiojame ant kaklų.

----
Pabaiga.

2007 m. lapkričio 16 d., penktadienis

Atmintis (I dalis)

Jei Jūsų stalas apklijuotas geltonais lapeliais, mobiliajame telefone krūva priminimų, o pažvelgus į veidrodį, pirmas į akį krentantis vaizdas - ant kaktos negrabiai užrašytos riebios raidės - tai ženklas, kad turite problemų su atmintim.

Dar senaisiais Graikų kultūros klestėjimo laikais, gera atmintis buvo laikoma vienu svarbiausių išsilavinusio žmogaus bruožų. Tokį nusistatymą išugdė ir tų laikų esminiai informacijos kaupimo bruožai - visa svarbiausia informacija buvo talpinama žmonių mintyse. Dabar mums tikrai sunku įsivaizduoti gyvenimą be mobilaus telefono, nešiojamo kompiuterio. O jei pagalvojus apie tai, kad net moderniosios tų laikų civilizacijos neturėjo nei tušinuko, nei popieriaus.. Natūralu, kad visos žinios turėjo būti galvoje. Tų laikų didieji protai turėjo nepaprastai išlavintą atmintį. Štai, pavyzdžiui, romėnų filosofas Seneka galėjo pakartoti 2000 jam išvardintų vardų, kitas romėnas - Simplicius, galėjo cituoti visus Vergilijaus kūrinius atbulai. Studentus akademijose mokindavo ne tik atsimint, bet ir kaip atsimint. Tam buvo sukurtos įvairios metodikos (pvz. loci).

Mus pasiekiantis žinių srautas, per pastaruosius kelis šimtus metų išaugo daugybę kartų. Taip sparčiai augant informacijos kiekiui, natūralu, kad pradedame visko nebeatsiminti. Tam į pagalbą ateina priminimai, lapeliai su užrašai, ar panašios priemonės. Toks sprendimas turi dvejopus rezultatus: jei vienaip ar kitaip pasižymėjome, kad reikia padaryti konkretų dalyką - tikėtina, kad jį padarysime. Tačiau tuo pačiu mūsų atmintis pradeda tinginiauti - mes ją atpratiname nuo krūvio, todėl laikui bėgant, ji silpnėja. Norint atmintį priversti dirbti pilnu pajėgumu, svarbu suprasti kaip ji veikia.

Atmintį galima skirstyti į darbinę, ilgalaikę, emocinę. Šalia šių pagrindinių grupių dar yra ir mūsų įpročiai, bei sugebėjimai. Kadangi mus pasiekia begalė informacinių signalų, smegenys juos tarsi perfiltruoja. Jums skaitant šį tekstą, smegenys gaudo akimis priimamus signalus - atpažįsta žinomus žodžius ir reaguoja į naujus, ar mažai žinomus. Pats "atsiminimas" priklauso nuo visų tarpusavyje veikiančių smegenų dalių. Pateikiu supaprastintą atminties veikimo variantą: jutiminių organų pagalba smegenys gavusios atitinkamos informacijos, ją patalpina darbinėje atmintyje. Čia ji yra prienama "čia ir dabar". Apie ką Jūs dabar skaitote? Teisingai, apie atmintį. Vėliau ilgalaikė atmintis tą informaciją praturtina emocijomis ir talpina ją ilgalaikės atminties kloduose. Kai reikia, ar kai to prašo emocijos, mūsų smegenys tą informaciją ištraukia ir pateikia darbinei atminčiai. Beto, mes negalime visko atsiminti, todėl gaunamą informaciją nejučia filtruojame - tam tikra informacijos dalis nesąmoningai bus padėta į ilgalaikės atminties "stalčius", kita - kurį laiką pabuvus darbinėje atmintyje - dings.

Apskritai, atmintis - fenomenalus dalykas. Aš, asmeniškai atsimenu beveik visų draugų telefonų numerius, gimimo dienas ir adresus, dviejų telefonų PIN kodus, trijų banko kortelių kodus, mažiausiai penkis kompiuterio slaptažodžius. Tačiau beveik kasdieną pasitaiko, kad išėjęs iš ofiso pamirštu - ko ir kur ėjau. Keista..

----
Tęsinys kitame straipsnyje.

2007 m. lapkričio 10 d., šeštadienis

Valia ir viltis

Nė karto nepagalvojote, kodėl vieniem žmonėm sekasi labiau? Na jei esate tikri lietuviai, apie tai turbūt susimąstote pakankamai dažnai. Apie tai pagalvodavau ir aš. Niekaip nesuprasdavau, ką darau ne taip. Kilo įvairių minčių: galbūt kiti yra kažkuom ypatingi, labiau verti gyventi taip, kaip gyvena, ar panašiai. Praėjo keletas metų ir supratau, kad visi šie mano svarstymai - visiškos nesąmonės. Bet visgi, o tai kur tada šuo pakastas? (Niekam nešovė mintis, iš kur gimė būtent toks pasakymas?) Galbūt mano puikioji idėja pasirodys daug kam gerai žinoma ir suprantama, bet, manau, nepakenks apie tai paskaityti dar kartą.

Neseniai teko skaityti porą straipsnių, kuriuose akcentuojama tikėjimo, vilties ir optimizmo galia. Ne, straipsniai nesivadino "Jahova jus išgelbės" ar "Išmok pats: Banko apiplėšimas". Tikslių pavadinimų neprisiminsiu, tačiau jie nagrinėjo minėtų faktorių įtaką vadybai. Viso turinio neatpasakosiu, bet norėčiau su Jumis pakalbėti apie viltį gyvenime, kaip vieną iš pagrindinių motyvacijų eiti į priekį.
Viltis psichologijoje dažnai apibūdinama kaip tikslų pasiekimo lūkesčiai. Aha. Būtent taip. Aš ilgai virškinau. Bet, manau, toks apibūdinamas - pakankamai taiklus. Pastarajį dešimtmetį kilo daug diskusijų, susijusių su vilties terminu. Buvo prieita prie išvados, kad viltis susideda iš dviejų dalių. Pirma - asmenys pradeda vykdyti savo užsibrėžtus tikslus, skatinami vidinės motyvacijos ar tam tikrų troškimų. Antra - ieškoma kitų kelių, kaip tuos tikslus įgyvendinti. Todėl teigiama, kad viltis susideda iš valios pastangų ir sugebėjimo rasti alternatyvas.
Galit nubėgt pasidaryt arbatos ir pabandyt sukrimst mano pateiktas teorijas. Aš tuo tarpu traukiu šokolado plytą iš specialaus 'šokolado stalčiaus' (turiu tokį darbe, paskirtas grynai šokoladams) ir bandau apsukti viską į gyvenimišką pusę.

Sakykime, žmogus nori pakeisti savo gyvenimą. Jis turi keletą būdų tą padaryti, tačiau neturėdamas pakankamai stiprios motyvacijos, jis gyvena šia diena ir nieko nedaro. Kita vertus, pavyzdžiu gali būti ir tas žmogus, kuris nori imti ir daryti permainas čia ir dabar, tačiau nežino nuo ko pradėti. Vienaip ar kitaip, rezultatas nesigaus toks, kokio norima. Tik žinant, kad nori keistis nuo šios sekundės (valia) ir galvoje turint konkrečius būdus (alternatyvos), kaip to pasiekti, galime būti tikri, kad mum pasiseks.

Sriūbtelnam arbatos (kavos, sulčių, spirito) ir važiuojam toliau. Prieš maždaug pusę metų, iškėliau sau tris pagrindinius tikslus. Susikūriau pusmečio planą. Dabar su šypsena galiu konstatuot, kad tikslai įgyvendinti. Sėkmė? Galbūt. O gal tikėjimas ir viltis? Kaip bebūtų planuoju toliau. Tik dabar dar labiau tikėdamas, kad esu teisingame kelyje.

Nors nepriklausau nė vienai religijai, pradedu suprasti, kad gyventi be tikėjimo ir vilties - neįmanoma. Nors sako, kad viltis - durnių motina. Bet taip pat sako, kad viltis - miršta paskutinė. Šiuo metu, galvoje sukasi viena keista idėja. Kaip žinia, visi mūsų įpročiai ir sugebėjimai, kaip kad važiavimas dviračiu, guli pasąmonėje. Galbūt, labai galbūt, tačiau kas, jei mūsų tikėjimas kažkuo irgi ten užsifiksuoja. Kaip mes nepamiršime sugebėjimo minti dviračio pedalus, gal mes nesugebėsim pamiršti ir tikėjimo objekto? Nors tai tik pasvarstymas, bet tikiu, kad taip ir yra.
Gyvenimas - mūsų rankose. Tiksliau - galvose.

Tiesa, prisiminiau straipsnio pavadinimą, gal kam bus įdomu. "The positive impact and development of hopeful leaders" / Suzanne J. Peterson, Fred Luthans.

Ramaus poilsio.

2007 m. lapkričio 8 d., ketvirtadienis

Prenumerata

Salve!

Siekdamas palengvinti savo blog'o prenumeravimą, užsiregistravau Feedburner'yje. Didelis dėkui vienastoks už pagalbą;) Visus nuolatinius savo skaitytojus kviečiu užsiregistruoti iš naujo, o to dar nepadariusius - tą padaryti jau dabar:) Pačiam viršuje, dešinėje pusėje tiesiog spustelkite ikoną - Noriu sugauti vienaragį.

Ačiū.

2007 m. spalio 29 d., pirmadienis

Kiek? O gal Kaip?

Kiek ar Kaip?

Manau, kad visos mūsų gyvenimo sferos vertinamos šiais dviem aspektais. Bet kas svarbiau? Kad ir kaip nemėgčiau kalbadėžės, turiu pripažinti, kad ir ten galima rasti pakankamai įdomių ir naudingų laidų. "Be pykčio", "Pinigų karta", "Požiūris" - tai tik keletas smulkių kruopelių milžiniškame cukraus fabrike. Taigi, net labiausiai bukinančioje priemonėje galima rasti kažką, kas būtų vertinamas kokybiniu požiūriu.

O gal to žmonėm nereikia? Gal jiem užtenka kasdieninio sukramtymo ir įdėjimo į burną šaukšteliu? Norint atsakyti į šį klausimą siūlyčiau prisiminti kino centrą "Skalvija". Pakeitęs savo koncepciją ir ėmęs rodyti netradicinius, įdomius, kokybiškus filmus, pradėjęs rengti įvairius festivalius, šis centras atgaivino tikrąjį kiną. Sausakimšos salės ir įmonės finansinė kreivė kalba pačios už save. Faktas - žmonės suinteresuoti kokybišku produktu.

Sutinku, kad kiekybė pati savaime yra populiaresnė, nes nukreipta į faktiškai didesnę auditoriją. To nepakeisi. Tačiau jei atsiras daugiau tokių sėkmingų pavyzdžių, kaip mano paminėtas auksčiau, ką gali žinoti..

Kiekybinis požiūris* bet kokiam procese pradeda figūruoti jo veikimo pradžioje. Vėliau jis labai sparčiai didėja iki tol, kol procesas pasiekia kritinį (lūžio) - apsisprendimo tašką. Čia galimi du variantai (faktiškai gali būti ir trys):

  1. Veikla ir toliau orientuojama į kiekybę, tik dar didesniais tempais
  2. Veikla pasiekusi lūžio tašką, pasirenka kokybinį požiūrį
  3. Gali būti bandoma sujungti kokybinius ir kiekybinius požiūrius


* Tekste ir diagramoje terminas kiekybinis/ė - nėra paprasta skaitinė reikšmė. Šiuo terminu vadinu veiklos rezultatą, kuris yra nukreiptas į plačią auditoriją. (pvz. pop muzika).

Viršuje esanti diagrama gana sėkmingai atspindi ir blog'ų vystimasi: pradžioje, kol renkama tikslinė auditorija, autoriai pateikia medžiagą, kuri dažniausiai būna tikrai įdomi. Auditorijos, komentarų, atsiliepimų skaičiui didėjant, autorius dažnai nežymiai padidina įrašų skaičių - stengiasi neapvilti skaitytojų. Po kurio laiko, beveik neišvengiamai ateina lūžio taškas (kartais jis sutampa su taip vadinama blog'o krize) - reikia pasirinkti, kaip toliau gyvuos tinklaraštis. Vieni blog'ai šį etapą pereina be didelių sukrėtimų, kiti praranda dalį skaitytojų. Tie kurie pasirenka kiekybinį požiūrį, skaitytojų skaičių padidina, tačiau rizikuoja prarasti pastovius senus lankytojus.

Panašią įvykių seką pastebėjau keletoje Lietuvos blog'ų. Vienus ištyniau iš savo skaitomų sąrašo, kiti sugebėjo kažkiek atsitiesti ir vėl grįžti prie ištakų. Tiesa, dabar juos paskaitau tik retkarčiais.

Permainų, tame tarpe ir kokybinių, varklis visais laikais buvo esama situacija nepatenkinti asmenys, tačiau neneigtinas ir tas faktas, kad būtent kiekybinis aspektas mums leidžia išplauti aukso grūdelius stiprioje upės srovėje. Tik turėdami iš ko rinktis, galima rasti tai, kas tiks būtent mum.

Todėl į klausimą "Kiek ar Kaip" galite atsakyti tik Jūs.

2007 m. spalio 26 d., penktadienis

Astralinė Projekcija

Straipsnio pradžia praėjusiame įraše.
-------

Jau bandote atsiminti sapnus? Gal kam netyčia pavyko sąmoningai sapnuoti? Gerai.. Tai buvo lengvoji dalis. Pereisime prie pačio įdomiausio momento - astralinės projekcijos. Šį terminą turbūt esate girdėję, tačiau retas kuris ištikrųjų žino, ką jis reiškia. Norėčiau perspėti - jei sąmoningas sapnavimas yra realus mūsų pasaulio reiškinys, astralinė projekcija - nepaprastai daug ginčų, svarstymų ir spėliojimų keliantis dalykas, todėl tik Jūs galite pasirinkti - tikėti tuo, ar ne.

Kaip jau rašiau, sąmoningas sapnavimas vyksta kai Jūs sapnuojate ir tai suvokiate. Kai tik tampate sąmoningu, pasaulis aplink Jus paklūsta norams. Tačiau svarbu suvokti, kad tai yra tik sapnas. Tuo tarpu astralinė projekcija yra kur kas daugiau.

Astralinė projekcija, arba "patirtis be kūno", įvyksta kai žmogaus siela/dvasia ar sąmonė palieka kūną ir įžengia sferą vadinama astraline sfera. Tai nėra sapnas! Tai visiškai kita vieta, tai nebėra įprastas mūsų pasaulėlis.

Palyginkime sąmoningą sapną su astraline projekcija:

Sąmoningai sapnuodami:

  • Jūs miegate
  • Patiriate sapną
  • Vieta kurioje esate, gali būti bet kur - dangus, žemė, po žeme, ateitis, praeitis
  • Sąmonė yra kūne
  • Jūs valdote aplinką ir žmones
  • Kai sąmoningas sapnas baigiasi, Jūs paprasčiausiai atsibundate
Astralinėje projekcijoje:
  • Jūs atsibundate, tada persikeliate
  • Patirtis yra tikra
  • Patirtis prasideda miegamajame kambaryje, ar kur yra Jūsų kūnas
  • !Sąmonė yra ne Jūsų kūne! Kūnas paliekamas be jos
  • Aplinką galite nežymiai keisti, tačiau negalite niekaip įtakoti astralinės sferos būtybių
  • Kai patyrimas baigias, Jūs grįžtate į savo kūną, o sąmonė su juo susilieja
Būdų, patekti į astalinę projekciją yra nemažai. Apie veiksmingumą negaliu nieko pasakyti, nes šioje sferoje man pabūvoti neteko.

Išėjęs iš savo kūno individas jaučiasi taip, kaip kaip jis jaučiasi kasdien. Tiesa, savo miegantį kūną jis mato iš šono, ar viršaus. "Patirtis be kūno" labai dažnai įvyksta per klinikinę mirtį ar panašius atsitikimus. Žmonės neretai pasakoja, kad jaučiasi kybantys ore, ir virš savo kūno matantys dirbančius medikus.

Bandantys išeiti iš savo kūno dažnai jaučia milžinišką baimę, kuri labai panaši į mirties. Todėl ši patirtis daugumai atrodo vengtina. Tiesa yra tokia, kad reguliariai treniruojantis, individai sėkmingai susitvarko su savo vidine baime ir sėkmingai atlieka astralines keliones.

Pateikiu vieną techniką, kurią bandžiau. Beveik suveikė. Todėl manau, kad ji turi būti veiksminga.

Norint įgyvendinti išėjimą iš savo kūno reikia:

  • 100% atsipalaiduoti
  • 100% išlaikyti budrią sąmonę
  • Nugalėti vidinę baimę
  • Treniruotis
Pirmiausi du dalykai yra patys svarbiausi. Bandant pradėti astralinę kelionę, rekomenduojama sėdėti, nes gulint 9 atvejais iš 10 - užmigsite. Atsisėsti reikia nepaprastai patogiai. Įtampos neturite jausti nė vienoje savo kūno vietoje. Siūlyčiau atsisėsti į patogų krėslą, turintį galvos atlošą. Rekomenduotina vilkėti laisvus drabužius, o temperatūrą palaikyti tokią, kokią paprastai naudojate miego metu.
Kvėpavimas. Įkvėpdami, skaičiuokite iki keturių, tada sulaikykite orą skaičiuodami iki trijų, iškvėpkite vėl suskaičiavę iki keturių, prieš įkvėpdami skaičiuokite iki trijų. Toks ciklas įgalina tolygų kvėpavimą ir skatina susikaupimą.
Atpalaiduokite kūną. Pradėkite nuo kojų pirštų: įtempkite, palaikykite porą sekundžių ir atpalaiduokite. Taip pereikite per visus kūno raumenis. Visus! Nepamirškite net veido raumenų. Pakartokite visą ciklą kelis kartus. (Atsipalaidavimo technikų yra tikrai nemažai, jei įdomu, pasiieškokite internete).
Toliau kvėpuokite pagal metodiką aprašytą viršuje. Po truputį atsikratykite visų minčių. Jei taip padaryti sudėtinga (o aš žinau, kad tikrai sudėtinga), bandykite įsivaizduoti kiekvieną skaičių, sakomą kvepavimo metu. Nematykite nieko kito, kaip tik skaičiaus formą. Stenkitės įžiūrėti kokio jis dydžio, kokia faktūra jis padengtas. Taip tęskite, kol galvoje neliks nė vienos kitos pašalinės minties.
Sunku pasakyti per kiek laiko, bet kūne pradėsite jausti virpulius, dar vadinamus vibracija. Nekreipkite į jas jokio dėmesio! Jokio! Toliau kvėpuokite. Vibracijos dažniausiai prasideda nuo kojų/rankų ir kyla iki galvos. Pradžioje jos gali pasirodyti tikrai baisios: atrodo kad jūsų kūną purto milžiniška elektros srovė, o širdis tuoj sprogs. Tačiau realybėje jums nejuda nė vienas raumuo. Kai vibracijos sustiprės ir jas pradėsite jausti visur, tikėtina kad kūną sukaustys paralyžius. Tai yra visiškai normalu, tas paralyžius kitaip dar vadinamas miego paralyžiumi, garantuoja, kad per sapnus nevaikščiosite.
Kai kūną sukaustys, o vibracijos pasieks epopėją, atėjo laikas pabandyti "keltis", tačiau ne fiziškai. Pradžioje bandykite pakelti galvą, paskui rankas, paskui visą kūną. Tikėtina, kad ausyse girdėsite keistus garsus, zyzimą, gal net žmonių balsus. Dėl to jaudintis nereiktų.



Na, būtent šitas momentas man neišėjo. Čia, žmonės patiria didžiausią baimės antplūdį. Tačiau labai svarbu suprasti, kad tai Jums nepakenks. Kas jūsų laukia toliau? Toliau atsiveria kitas pasaulis.

Neįmanomo nėra, yra tik per mažas tikėjimas.

-----
Pabaiga.

2007 m. spalio 22 d., pirmadienis

Sąmoningas sapnavimas: Sąmoningumas miegant

Tęsiamas straipsnis. Pradžia - ankstesniuose įrašuose.
-----

Turbūt nekantraujate teoriją paversti praktika. Taip ir padarykime. Šiame straipsnyje bandysiu praktiškai patarti kaip sapnuoti sąmoningai. Nors patarimų stengsiuos įdėti kaip įmanoma daugiau, atsiminkite, kad sapnavimas priklauso nuo konkretaus žmogaus. Kas tinka vienam individui, nebūtinai tiks kitam ir atvirkščiai.

Pirmas ir svarbiausias dalykas, ką turėtumėte pradėti daryti - didinti savo sąmoningumą. Negaliu net tiksliai išsireikšti, kokią įtaką sąmoningumas gyvenime daro Jums miegant. Truputis asmeninės patirties: perskaitęs apie sąmoningumą (awereness) užsienio literatūroje truputį sutrikau. Nors teoriškai suvokiau šito termino reikšmę, realiai nesupratau kaip man jį "imt ir didint". Su laiku pasidarė lengviau - palengva pradėjau suvokti, kad sąmoningumas - jutimas ir supratimas "čia ir dabar". Tikiu, kad daugeliui aiškiau nepasidarė, todėl bandysiu paaiškinti praktiškai. Gyvendamas įprastą gyvenimą, ėmiau stengtis pastebėti tas smulkmenas, kurios anksčiau praslysdavo pro akis. Atidžiai tyrinėdavau, kokia tikroji medžių lapų spalva; kaip vėjas judina žoles, į kurią pusę ir kokia maniera jos linksta; kaip kalba žmonės. Prieš atsakydamas į klausimus - stengdavausi pasverti kiekvieną žodį, kiekvieną sakinį. Pradžioje buvo gana keista ir sunku. Vėliau, su praktika, pasidarė įprasta. Šitaip sąmonė mokoma naujo įpročio: pastebėti reiškinius ir daiktus kaip neturinčius substancijos, greitai prabėgančius ir galiausiai suprojektuotus tik mūsų sąmonės. Sąmoningumo, mums prireiks sapnuojant - turime pastebėti, kad pasaulis aplink mus pasikeitęs.

Patarimas: man labai padėjo ir toks sąmoningumo kelimas: Atsigulęs ir prieš užmigdamas, aš mintyse prisimindavau visą savo dieną. Ką tiksliai veikiau, kur ėjau, ką mačiau, su kuo kalbėjau. Kuo daugiau detalių prisiminsite, tuo geriau.

Deja, vien pastebėti neatitikimų nuo tikrovės neužtenka. Dažnai sapnuose su medinėm rogėm lėkdamas per greitkelį kelių šimtų kilometrų per valandą greičiu, nesuprasdavau, jog sapnuoju. Tarsteldavau kažką panašaus į "nu ... geras". Tuo viskas ir užsibaigdavo. Kad taip neįvyktų, turime išsiugdyti įprotį tikrinti save - sapnuojame ar ne (beveik kaip Maironiškai surimuota). Gyvendami kasdienybėje, įpraskite savęs klausinėti "Ar aš sapnuoju?". Ypatingai, pamatę kažkokį neįprastą objektą ar reiškinį. Paklausę, pasižiūrėkite į savo rankas. Svarbu! Visi mano sapnuoti sąmoningi sapnai būtent taip ir prasidėdavo. Klausiate kas čia tokio ypatingo - pasižiūrėti į savo rankas. Mūsų rankos sapnuose turi savybę pasikeisti - dažnai jos išsitampo, sumažėja, susitraukia. Žiūrėdami į jas, mes matome, kad tai - ne tikras kūnas, t.y. suprantame, kad čia sapnas. Kaip jau minėjau, ši metodika man pasiteisino ir ją rekomenduoju visiems.

Patarimas: Sėkmingas patikros metodas yra pašokimas į orą. Sapnuodami Jūs nenusileisite ant žemės. Gravitacija gi neegzistuoja! Tiesa, ir čia, prieš šuolį turi eiti klausimas "Ar aš sapnuoju".

Ką domina moksliškesni metodai, pateikiu gerai žinomą S. Laberžė techniką:

1) Ryte, po spontaniško prabudimo, keletą kartų pabandykite atmintyje atkurti sapną, kol įstengsite prisiminti jį visą iki smulkmenų.
2) Pasistenkite vėl užsnūsti, kartodami „Aš noriu kitą kartą sapnuodamas prisiminti, kad sapnuoju“.
3) Pabandykite įsivaizduoti, kad vėl esate sapne, tik šįkart Jūs pilnai suvokiate, kad esate sapne ir sapnuojate.
4) Kartokite 2 ir 3 punktus tol, kol pajusite, kad tvirtai užfiksavote savo ketinimą arba - kol užmigsite.
5) Jei viskas vyks sklandžiai, Jūs greitai pajusite, kad matote sąmoningą sapną (jis nebūtinai sutaps su tuo, kurį prisiminėte).

Patarimas: Tvirtai tikėkite, kad Jum pavyks susapnuoti sąmoningą sapną. Aš sau kaliau į galvą, kad per dvi savaites man pavyks. Likus dviem dienom iki termino pabaigos, sapnavau sąmoningai. Nenuvertinkite saviįtaigos galimybių!

Taigi, metodų yra keletas. Jei jums nepatinka šie, internete yra begalės kitų, tačiau pasakyti apie jų veiksmingumą nieko negaliu.

-----
Tęsinys - kitame straipsnyje.

2007 m. spalio 19 d., penktadienis

Sąmoningas sapnavimas: Sapnų atsiminimas

Straipsnio pradžia praėjusiame įraše.
-------

Tęsdamas pradėtą temą, norėčiau apžvelgti jau trumpai paminėtą sapnavimo metodą - sąmoningą sapnavimą. Truputį apie jį jau rašiau, taip pat įdėjau ir rašytojo K. Kastanedos minčių. Tikiu, kad kolkas skamba sudėtingai ir galbūt futuristiškai, tačiau norėčiau pabrėžti, kad sąmoningas sapnavimas yra visiškai realus dalykas. Aš pabandysiu atskleisti paprastus medotus, kaip nededant milžiniškų pastangų, patiems jo pasiekti. (Truputėlį pasistengti visgi reikės..)

Literatūros šia tema yra tikrai nemažai, tačiau žinodamas, kad dauguma Jūsų neturime daug laisvo laiko, pabandysiu visą medžiagą susiteminti ir pateikti tik praktinius metodus sąmoningam sapnavimui pasiekti.

Pirmiausia, atsakykite į klausimą: "Jūs sapnuojate?" Tikėtina, kad atsakysite neigiamai. Na nebent jūs šį straipsnį skaitote vidurnaktį ant stogo. Jei taip nėra ir į klausimą atsakėte "Ne, aš nesapnuoju", pabandykite įrodyti, kodėl atsakėte būtent taip. Tai tikrai nėra paprasta - kad ir koks realus pasaulis atrodytų, sapnuose jis būna dar realesnis. Juose mes gyvename tokioje pačioje aplinkoje, kaip ir skaitydami šį tekstą. Mes priimame pasaulį, kad ir kokis keistas jis būtų, kaip natūralų, todėl nežinant ko ieškoti, mūsų mąstymas niekada nesupras, kad esame savo pačių sukurtoje iliuzijoje. Todėl, norėdami suvokti esant iliuzinėje aplinkoje reikia suprasti, kaip veikia sapnai.

Pirmas žingsnis, kurį turite padaryti, norėdami pasiekti sąmoningumo sapnuose - tai jų atsiminimas. Jei neatsiminsite savo sapnų, net ir sapnavę sąmoningai, to nesužinosite. Todėl sapnų atsiminimas yra vienas iš svarbiausių momentų sąmoningumo praktikoje. Pakankamas miego kiekis yra nepaprastai svarbus. Pirmasis nakties sapnas paprastai būna ne ilgesnis negu 10-15 minučių, tuo tarpu po aštuonių valandų miego, sapnas gali tęstis nuo 45 minučių, iki valandos. Nepaprastai svarbu, kad savo sapnus vienaip ar kitaip pasižymėtumėte, t.y. turėtumėte savo sapnų dienoraštį. Man šis metodamas labai padėjo. Sakysite, kad atsibudę neatsimenate nieko. Tam yra speciali technika: prieš užmigdami šalia lovos pasidėkite popieriaus lapą ir pieštuką (tušinuką, parkerį, žasies plunksną, šerno koją mirkyta tuše). Atsigulę kartokite sau, kad ryte atsiminsite ką sapnavote. Tai veikia panašiai, kaip ir atsibudimas konkrečiu laiku be žadintuvo. Įpratus, mūsų organizmas veikia kaip automatas. Svarbus momentas! Tik pramerkę akis, nedudėkite! Įtemptai galvokite, apie ką sapnavote. Jei atsimenate tik detales, bandykite jas sudėlioti kaip mozaiką ir tikėtina, kad atsiminsite jei ne visą, tai didžiają dalį sapno. Iš karto pasakysiu, kad pradžioje gali ir nepavykti. Nieko tokio. Viską, net ir smulkiausius momentus, užsirašykite. Jei neatsimenate konkrečių įvykių, pasižymėkitę nuotaiką, kokioje buvote sapne. Taip, po keletos dienų ar savaičių (labai priklauso nuo konkretaus individo ir dar labiau nuo noro) Jūs turite atsiminti bent po vieną-du sapnus per naktį. Pereikite prie detalesnio užrašymo. Atsibudę naktį ar ryte, pasižymėkite nors kelias detales apie tą sapną. Aš popieriaus lapą laikydavau šalia savęs, tad didelių pastangų norint jį pasiekti, nereikėdavo. Tikėtina, kad naktį nenorėsite rašyti "Karo ir taikos", todėl keletos detalių pilnai užteks. Taip stenkitės žymėtis kiekvieną, nors ir menkiausią sapno nuotrupą. Vėliau, kai jau turėsite šiokį tokį sapnų dienoraštėlį, prieš eidami miegoti jį paskaitykite. Šia technika vadovaudamasis teksto autorius pasiekė maždaug šešių-septynių sapnų atsiminimą per naktį. Žinoma, dažnai pabusdavau, tačiau išsimiegoti tai netrukdydavo nė kiek.

Jei pastebite, kad miegate labai giliai, galite užsistatyti žadintuvą. Kadangi REM periodas būna maždaug kas 90 minučių, žadintuvą galite nusistatyti po 4.5, 6, 7.5 valandų po to, kai nueinate miegoti. Bet kaip jau rašiau, labai svarbu, atsibudus nejudėti, o pirma mintis turi būti - "Ką aš sapnavau".

-----
Tęsinys kitame straipsnyje

2007 m. spalio 16 d., antradienis

Sapnai - neatrastas lobynas

Paruošti straipsnį šia tema planavau seniai, bet tik dabar atėjo įkvėpimas. Medžiaga, kurią pateiksiu bus tiek lietuvių autorių, tiek užsienio, tiek mano paties. Planuoju, kad tai bus keletos straipsnių ciklas, kuriuo stengsiuosi atskleisti galbūt kažkam dar nežinomus žmogaus sugebėjimus. Taigi, važiuojam..

Milžinišką savo gyvenimo laiko tarpą mes praleidžiame miegodami. Ir iš tiesų, miegas yra fenomenalus reiškinys. Jo pagalba mes pailsime tiek fiziškai, tiek protiškai. Miegas skirstomas į dvi stadijas, kurių pirma skirstoma į keturias smulkesnes:

I.
1. Žmogus lengvai snūduriuoja, gali būti lengvai pažadintas. Ši stadija trunka apie dešimt minučių. Akių judesiai lėti.
2. Lėtėja širdies ritmas, akys nebejuda, kūno temperatūra krinta, smegenų bangavimas tampa lėtesnis - smegenų biosrovės bangos keičiasi iš alfa į delta.
3, 4. Gilaus miego stadija. Vyrauja delta bangos, raumenys nebejuda, akys nebejuda. Pažadinti žmogų šioje stadijoje sunku, atsibudęs jis sunkiai susivokia aplinkoje, jaučiasi netvirtai.

II. REM (Rapid Eye Movement) stadija. Aktyvus miegas: greitėja kvėpavimas, prasideda aktyvus akių judesiai, kūną sukausto miego paralyžius. Žmonės sapnuoja.

Vidutiniška miego ciklo trukmė yra 90-110 minučių. Maždaug 50 procentų miego laiko yra praleidžiama antroje stadijoje, o apie 20-25 procentų – aktyvaus miego stadijoje. Likusius procentų pasidalija kitos miego stadijos. Vidutiniškai asmuo per aštuonių valandų periodą padarys visą ciklą per stadijas keturis arba penkis kartus. Kai žmogus užmiega, pirmasis aktyvaus miego periodas paprastai pasireiškia po 70-90 minučių. Pirmojo nakties ciklo metu aktyvaus miego periodas bus trumpesnis, gilaus miego – ilgesnis. Nakčiai slenkant tai krypsta priešingai. Vėlesni ciklai turi ilgesnius aktyvaus miego periodus ir trumpesnius gilaus miego periodus.

Pereikime prie sapnavimo ir sapnų atsiminimo. Sapnai - neatskiriama miego dalis. Ištikrųjų, sapnuojame mes visi ir visada, tačiau atsimename sapnus nedažnai. Jų atsiminimas yra tiek fiziologinis, tiek psichologinis momentas. Sapnų atsiminimas labai tiesiogiai susijęs su tuo, kada mes pabundame. Beto, standartiškai mes geriausiai atsimename rytinius sapnus. Kyla klausimas kodėl? Ryte aktyvaus miego stadija būna ilgesnė ir atsibundame rytais dažniau - to pasekoje didėja galimybė atsibusti REM stadijoje ar iš kart po jos. Laiku nubudus, didelė tikimybė, kad sapną atsiminsime. Tačiau jei miegame toliau, beveik garantuotai sapnas užmirštamas. Dažniausiai žmonės atsimena du-tris sapnus, tačiau šis skaičius priklauso nuo konkretaus individo.

Įdomu, kad galime lavinti savo sapnų atsiminimą. Treniruodamasis, per maždaug tris savaites buvau pasiekęs ~ septynių ir daugiau sapnų per naktį atsiminimą. Klausiate, kam to reikia? Na pirmiausiai, sapnus atsiminti smagu. Paskui tarsi išgyveni tuos nuotykius, tik dienos metu. Bet ši priežastis manęs tiesą sakant nedomino. Labiausiai domino galimybė sąmoningai sapnuoti.

Sąmoningas sapnavimas gali būti apibrėžtas kaip sąmoningas mąstymas REM stadijoje. T.y. žmogus supranta, kad jis yra sapne. Tai yra viena iš sapnavimo formų, pakankamai ištirta laboratorijose ir ęsanti visiškai saugi. Sąmoningo sapno metu sapnuotojo sąmonė prasiplečia: jis suvokia, kad sapnuoja, regi savo kūną, atsimena savo vardą bei savo gyvenimą būdraujant ir tuo pat metu regi, kaip sąmonė "rodo sapnų kiną". Sąmoningą sapnavimą jau ne vieną tūkstantį metų praktikuoja Tibeto jogai, kinų daosai, toltekų magai. Sąmoningo sapnavimo praktika nėra savitikslis dalykas, bet naudojama sąmoningumui plėsti, sąmonei valdyti bei dvasiniams tikslams pasiekti. Kartais jis pasireiškia spontaniškai, net netreniruojant proto, nemedituojant. Sąmoningai sapnuojantis individas gali susikurti savo sapnų pasaulį, skraidyti, išpildyti savo seksualines fantazijas. Įmanoma viskas, ką gali sugalvoti žmogaus fantazija.Vaikščiodamas ir kalbėdamas su žmonėm sapnuose, užduodamas jiems klausimus, asmuo dažniausiai kalbasi pats su savim, taip pažvelgdamas į savo pasąmonę. Sąmoningi sapnai atveria galimybę lengviau patekti į Astralinę Projekciją (apie ją bus atskiras straipsnis), geriau pažinti save, išpildyti neįmonomus dalykus - pvz. skraidymą, gal net įgalinti nuspėti ateitį, remiantis sapnų ženklais. Galimybės yra beribės.

Apie sąmoningą sapnavimą modernioji visuomenė sužinojo iš JAV rašytojo Karloso Kastanedos knygų apie indėnų toltekų magiją. Pasak rašytojo, sąmoningas sapnas būna tada, kai sapnuotojas susikoncentruoja į "antrąjį dėmesį", t.y. mato ir jaučia astraliniame lygmenyje. Sapno valdymas - svarbus momentas asmeninės galios įvaldymo kelyje.

Kalbėdamas apie sapnų programavimą K. Kastaneda išskiria esminį momentą: jeigu sapne pamatomos rankos, tai sutartinis ženklas, jog individas sapnuoja. Tuo metu sapnų kūne įsijungia sąmonė. Sapnų kūnas ir sąmonė pereina tarsi į "kito" pasaulio kontrolę, į kitą dimensiją. Miegančiajam šis įprastas fizinis pasaulis tampa kitu. Netreniruotas sapnuotojas pamiršta miegantį save ir įprasto fizinio pasaulio taisykles. Sapnuojantysis pasineria į nežinomybės sferą. Paprasta realybė sapnuojančiajam nesuvokiama, ji tampa nereali kaip sapno pasaulis būdraujančiam. Miegantysis ir sapnuojantysis atsiduria tarsi dviejuose paraleliuose nesusikertančiuose pasauliuose. Sapnuojančiajam fizinis pasaulis - kita realybė, jis užmiršta savo fizinį Aš, o būdraudamas mano, kad sapnas - iliuzija. Visiškai kitaip nutinka sąmoningam sapnuotojui, jam visa tikrovė - iliuzinė. Jis žino, kad tiek fizinis pasaulis sukurtas ir projektuojamas jo sąmonės, tiek sapnų pasaulis - nerealūs. Todėl žmogus gali valdyti ir dienos, ir nakties sapnus.

-----
Tęsinys kitame straipsnyje.

2007 m. spalio 14 d., sekmadienis

Tour de France: Finalité

Kodėl viskas kas gera, turi baigtis? Šias eilutes rašau iš savo šalto kambario Lietuvėlėje. Kadangi truputį nekokia nuotaika, sakykim depresija, todėl daug rašyt nėra noro. Paskutinę dieną praleidome turbūt nuostabiausioje Paryžiaus dalyje - Mont Marte. Nors per tą savaitę čia buvau daugybę kartų, diena viskas kitaip. Nors vakare man smagiau..




















---------------
J'aime cette ville merveilleuse. Je t'aime - Paris.



Jis išskrido. Bet pažadėjo sugrįžti.

Tour de France: Etape V

Supratau vieną dalyką – nėra ramesnio miego už tą, kai pamatai, kad ryte šefas negirdi žadintuvo. Aišku to pasekoje pavėlavome, bet nieko neatsitiko. Žinoma, jei diena prasideda nuotykiu, tai žinok – tai tikrai ne paskutinis linksmas atsitikimas. Biški priešistorės. Turiu taip vadinamus „kostiuminius“ batus. Visai neblogi, tik turi vieną trūkumą – po poros vaikščiojimo valandų, kojas nutrina iki mėsų. Kadangi pačią pirmą dieną, pėsčiom praėjome neblogą atsumą, kojos pavirto nuvarytais mėsgaliais, todėl batukus pasiimdavau tik į parodą. Šiaip visur eidavau su kedais. Taigi, grįžtant prie linksmojo ryto: vėlavome į parodą, bėgome kaip akis išdegę, todėl manau visai natūralu, kad „kojų trintukukus“ pamiršau namuose. Lyg tyčia, ryte laukė svarbus susitikimas su užsakovų firmos direktorium, todėl pasidėjau daiktus ir atgal į viešbutį. Po tokių masinių užtrukimų, parodai liko netiek jau ir daug laiko. Nepykstu.. Tikrai! Su didžiausiu nekantrumu laukiau vakaro. Laukė išvyka, apie kurią svajojau ilgai - gotikos šedevras - Notre Dame katedra. Iš toli ji atrodo dar gana paprastai, bet viskas pasikeičia priėjus artyn.



Tokios detalių gausos ir smulkmeniškumo nebuvau matęs. Grupės nariai nusprendė užeiti į vidų, bet aš gi žinojau, kad gotikos bažnyčiose vidaus grožis yra antraeilis, todėl patraukiau aplink nuostabiąją katedrą.



Nors pilno vaizdo neįmanoma susidaryti dėl pakankamai didelių bažnyčios gabaritų, įspūdis lieka ir net sustiprėja, priėjus prie vienos iš sienų ir pamačius puošybos detales. Vien ko verti lietvamzdžiai – šunų skulptūros, iš kurių nasrų išbėga vanduo. Apėjęs pastatą pabandžiau užeiti vidun.



Surprise surprise. Bažnyčia užsidaro, nieko vidun nebeįleidžia.. Kol visi pasakojo apie nuostabius vitražus, beliko guostis, „taigi vidus gotikoje nesvarbus“. Vėliau nusprendėm pamatyti ir Panteoną. Visi aikščiojo, aš nesupratau kas ten tokio ypatingo. Na tiesiog gal po Notre Dame katedros, kiti pastatai niekada neatrodys kaip anksčiau. Na gal išskyrus Florencijos katedrą. Kol apėjome ratą, sutemo. Grįžome prie Senos krantinės, nuo kurios matėsi puikiai apšviesta katedra. Nusileidome prie pat upės. Supratau, kad tai – vienas iš gražiausių mano matytų naktinio miesto vaizdų. Gal net ir pats gražiausias.. Grupelė prancūzų turbūt manė panašiai, todėl susėdo ratu ant pačios krantinės, išsitraukė vyno ir šnekučiuodamiesi leido laiką. Apmaudu, kad nuotraukos negali perteikti to įspūdžio.




Grįžome namo ir kaip visada išėjome vakarieniauti. Mūsų grupelė niekaip nesugalvojo kur reiktų pavalgyti, todėl blaškėmės iš vietos į vietą. Kai visiems nusibodo, užėjome į graikų restoranėlį. Aplinka priminė valgyklą, bet žinodamas tokių vietų dėsnius, nusprendžiau palaukti, kol atneš maistą. Ir buvau teisus. Patiekalai buvo niekuo neypatingi, bet prieskoniai ir paruošimas – nuostabūs. Gaila tik, kad baltas vynas matomai buvo laikytas supelijusioje statinėje, tad ir skonis buvo – pelėsių. Kai paprašėme paragauti, pasakė, kad skonis puikus, bet atnešė kitą butelį. Žinoma beveik trigubai brangesnį, tačiau bent keturgubai skanesnį. Gaila, kad nėra labai pigus. Bet gal paskutinę dieną sugrieš ir pasiimsiu į Lietuvą. Jei atvirai – jis man pasirodė skanesniu už visus prancūziškus. Pagalvojau, kad Paryžiuje man liko truputį daugiau negu para...

2007 m. spalio 12 d., penktadienis

Tour de France: Etape IV

Parodoje žaisdamas žaidimus – „Surask skaniausių saldainių ir prisikrauk kiek telpa“ ir „Surask didžiausią ginklą, ir pabandyt pamosuoti“, šiaip ne taip praleidau visą dieną. Mūsų grupė nusprendė po to aplankyti Luvrą. Pradžioje tikrai nenorėjau. Žinojau iš patirties Sankt Peterburgo Ermitaže, kad tokio dydžio muziejams reikia bent dienos ir tai, praeiti tik užmetant akį į eksponatus. O jei detaliai apžiūrint kiekvieną, neužtektų ir savaitės. O čia buvo planuojamos dvi valandos. Na, bet įlipęs į metro pagalvojau: gal Luvre daugiau nepavyks apsilankyti ir nusprendžiau nuvykti į vieną didžiausių ir įspūdingiausių pasaulio muziejų. Nuo pat pradžių nudžiugino sąžininga bilieto kaina – 6 eurai. O įžengęs į patalpą, ant kurios pastatyta garsioji stiklinė piramidė supratau, kad sprendimas čia apsilankyti buvo teisingas.

Kadangi laiko buvo itin mažai, pasiėmiau Luvro planą, kuriame sužymėti svarbiausieji objektai, pridėjau mane dominčius autorius ir pradėjau žygį. Patys rūmai, kuriuose yra muziejus – įspūdingi. Ne veltui čia, prieš perkeliant į Versalį, buvo karalių rezidencija. Pačioje pradžioje pasitiko pirmasis eksponatas La Victoire de Samothrace (Sparnuota Samothrace pergalė. Ai, žinokit, nesąmonė verst pavadinimus, todėl neversiu).

Toliau sekė galerija, kurioje buvo ir Da Vinčio darbai. Gaila, kad beveik visi dengti apsauginiu stiklu, todėl nifiga nieko nesimato. Pyktis apėmė net. Na, bet reikia saugoti šedevrus.. Pasukau į atskirą salę. Dar nepamatęs, kas joje eksponuojama, iš žmonių skaičiaus supratau, kad čia privalo būti „La Joconde“, geriau žinoma kaip „Mona Liza“. Nusivylimui ribų nebuvo. Prieiti prie paveikslo galima ne arčiau kaip per kokius 5is metrus. Jį žinoma dengia storiausias apsauginis stiklas, todėl mačiau lygiai apskritą nulį. Visiems, kurie galbūt eis į Luvrą, specialiai pamatyti šį paveikslą, galiu rekomenduoti geriau tą laiką praleisti kitur.. Toliau sekė tikrai įdomesni paveikslai. Nustebau pamatęs, kokio dydžio yra „Laisvė, vedantį tautą per barikadas“, tačiau pamatęs „Les noces de Cana“ net sustingau – tai pats didžiausias mano matytas paveikslas.

Nepaprastai sužavėjo vienas Rafaelio piešinys, kurio lietuviško atitikmes net nežinau, nes pamačiau jį pirmą kartą.

Nuo paveikslų jau susisuko galva, todėl patraukiau link skulptūrų. Puikiai visiems žinoma „Venus de Milo“ nepaliko anei jokio įspūdžio, bet Mikelandželo „Les Esclaves“ atrodo puikiai.

Labai norėjau išvysti senovės Egipto ir Mesopotamijos darbus. Jiems buvau paskyręs lygiai valandą, bet po žygio per paveikslus, visi regimieji receptoriai buvo atbukę, o kojos vos vilkosi. Taip. Tokiam muziejui reikia skirti žymiai daugiau laiko. Pamatęs pirmą sarkofagą puoliau jį fotografuoti, bet lyg tyčia užėjus į kitą kambarį, ten laukė bent dvi dešimtys pačių įvairiausių sarkofagų. Iš ankstyvųjų Mesopotamijos darbų labiausiai į akį krito daug kartų įvairiuose istorijos vadovėliuose matytas darbelis.

Iš paskutinių jėgų užlipęs į aukščiausią aukštą, beveik bėgte perlėkęs galerijas, sustojau pasižiūrėti į vieną paveikslą ir patraukiau prie išėjimo. Kokų nebejaučiau, galva sukosi. Brr. Grįžtant užsukome pavalgyti į šalia viešbučio esantį indų restoraną. Kadangi meniu buvo tik prancūziškas, išsirinkt nepataikiau, o maistas buvo labai vidutiniškas. Bet užtat leido atsinešt savo vyno, tai vakaras nebuvo sugadintas. Pakilios nuotaikos patraukėme iki žymiojo „Moulin Rouge“. Su sąlyga, kad bilietai kainuoja 90 eurų, o vietų nebuvo dvi savaites į priekį, pabuvom tik šalia pastato.

Tiesą sakant, nežinojau, kad šis „teatras“? yra Raudonųjų žibintų kvartale, todėl grįždamas bandžiau suskaičiuoti, kelis kartus gatvių iškabose yra paminėtas žodis „sex“.

Pamečiau skaičių. Kupini įspūdžių grįžome namo. Baigėsi trečioji diena Paryžiuje.

2007 m. spalio 11 d., ketvirtadienis

Tour de France: Etape III

Antra diena Prancūzijoje. Reikia pripažinti, kad viešbutį gavome tikrai prastą. Nelogiškumo ir liapsusų, kurie būtų natūralūs Italijoje, čia pateisinami tik tuo, kad viešbutis yra labai geroje vietoje, o kainuoja sąlyginai nedaug. Na, bet nesinorėjo labai niurnėti, todėl susikrovėme daiktus ir išjudėjome į parodą. Smagiausia, kad vyko atidarymas su tikru šampanu, prancūziškais vieno kąsnio sumuštinukais. Viskas buvo šluote nušluota per 15 minučių, na bet atgal į savo stendus grįžome linksmai. Po parodos draugiškai patraukėme į garsiuosius Eliziejaus laukus, ieškoti kur pavalgyti.

Vienas mūsiškių žinojo puikų restoraną, tad pradėjome jo paieškas. Turėjau vieną problemėlę – bjauriai trynė batai, todėl po kelių kilometrų pradėjau judėti kaip klipata. Eliziejaus laukuose puikiai atsiskleidžia Prancūzų vairavimo stilius. Nors atrodo viskas vyksta chaotiškai, spėkit ar mačiau nors vieną avariją? Ne. Kiek Paryžiuje gyvena žmonių? Grubiai – penkis kartus daugiau negu visoje Lietuvoje. Išvados peršasi pačios.. Tiesa, buvau girdėjęs, kad paryžiečiai įdomiai parkuoja automobilius ir išvažinėja iš parkavimo vietų. Žinokit, bet kai pamačiau realybę, pradėjau juoktis. Turbūt kas šeštas automobilis važinėja sulankstytais šonais, bamperiais ir panašiai. Kai reikia išvažiuoti iš sustojimo vietos, jie nesiceremonija: badach į vieną mašiną, badach į kitą. Galvojau, kad jie tiesiog atsiremia į buferius. Oi ne. Pas mus turbūt policiją kviestų, o jiem normalu. Juokingiausia, kad tokį vaizdą mačiau, kai išvažiuojančiai mašinai komandavo žmogus. Po smūgio į kito automobilio priekį, jis iškėlė nykštį. Daug skirtumų tarp mūsų tautų. Keliaudami, visada priekyje matėme Triumfo arką. Atrodo tuoj ją prieisim, bet po pusvalandžio supranti, kad tai arka tikrai labai toli. Netrukus įžengėm į pačių Eliziejaus laukų centrą.

Žmonių kiekis.. Automobilių prabanga.. Parduotuvės. Bet tikrai labai gražu. Štai ir mūsų belgiškas restoranėlis. (Kurį tarp kitko rekomenduoju).

Stebėtinai nereikėjo laukt nė minutės, o atsiminkit, juk mes pačiame centre. Kai visada, pasitiko restorano savininkas ir nuvedė prie staliuko. Šį kartą supratau, kad pataikiau ten, kur man labiausiai patinka. Daug prancūziško bruzdesio, pastelinė aplinka papildyta puikiais akcentais.

Tikėjausi pamatyti mažų mažiausiai didžiules kainas, bet ne. Viskas gana nebrangu. Restoranas specializuojasi moliuskų patiekaluose, todėl ilgai nelaukėm ir užsisakėm. Išsirinkau midijas su pomidoru, alyvuogėm, baziliku, alyvų aliejumi ir dar su kažkuo. Atnešė ne lėkštę, o visą puodą.

Įnikau taip, kad net nespėdavau vyno atsigert. Skanu beprotiškai. 10 iš 10. Skanesnių moliuskų tikrai nesu valgęs. Vos vos sugebėjau įveikti midijų puodą, o dar atnešė desertą - Creme Bruile. Vėl, nieko negaliu prikišt.

Už viską sumokėjau tik 20 eurų. Su vynu – 30. Nuostabu. Pagalvojau, kad vakarykštė vakarienė buvo labai brangi ir tikrai nelabai vykusi. Kai išeidinėjom, pradėjo lyti. Padvelkė visiška romantika. Sotus ir tikrai laimingas grįžau į savo buveinę ir pagalvojau: „ Man čia patinka. Tikrai patinka.“

2007 m. spalio 10 d., trečiadienis

Tour de France: Etape II

Šaltai, tačiau sėkmingai pasiekėm Paryžių. Šaltai, nes mano vieta lėktuve buvo prie lango, nuo kurio velniškai dvelkė šalčiu. Truputį nervina, bet kai pagalvoji, kad lauke -55, tai ir pyktis atlyžta. Pirmasis vaizdas nusileidus – milžiniškas rūkas. Nežinočiau, kad čia tikrai Paryžius, būčiau susilažinęs iš 100Lt, jog esu D. Britanijoje.
Su laiku rūkai išsisklaidė ir išlindo saulutė. Apie 20 laipsnių. Pasaka: vaikštau lengvais ilgarankoviais markškinėliais ir nenoriu net prisimint kokį orą palikome Lietuvoje. Atvažiavome į viešbutį, numetėm daiktus ir išlėkėm ruoštis parodai MILIPOL. Apie parodą kadanors pakalbėsiu atskirai, nes ji tikrai įspūdinga. Tikrąja to žodžio prasme Europinio mąsto. Taigi, susiruošę ir biškį užkandę lietuviškos dešrytės (na jau ne, už keistą ir pasenusį ale prancūzišką sumuštinį 5 eurų nemokėsiu), išjudėjome į didingąjį miestą. Kas nustebino, tai efektyvi ir greita metro sistema - per pusvalandį pravažiavome kone pusę miesto. Visomis galūnėmis esu už tai, kad tokį dalyką įrengtų Vilniuje. Tegu gatves kasa kiek nori ir kokių nori, bet prašau padaryti taip, kad viešuoju transportu važinėčiau be įtampos ir nuovargio – metro važinėja kas 2-3min! Žmonių telpa tikrai labai labai daug. O ir bilietai nebrangūs (vienkartinis bilietas maždaug 3.50Lt). Susidėliojau maršrutą: pradėsiu žygį nuo Triumfo arkos, per Eliziejaus laukus iki Luvro, tada pro Notre Dame katedrą, palei pakrantę iki Eifelio. Skamba neblogai. Realybėje padarėme kitaip. Nuvažiavome iškart prie Eifelio bokšto ir galiu pasakyti nuoširdžiai – pirmas įspūdis buvo milžiniškas. Tikrąją pažintį su Paryžiumi pradėjau nuo turbūt įspūdingiausio objekto.



Esu jį matęs atvirukuose, nuotraukose, šimtus tūkstančių kartų, bet viskas pasikeičia stovint šalia. O spėkit, ar aš nepakilau į pačią jo viršūnę, pasižiūrėti, kaip atrodo Prancūzijos perlas iš aukštai.



Nesakysiu nieko. Gal tik pridursiu, kad verta nepagailėti 11 Eurų. Įspūdis liks ilgam.



Nusileidę, patraukėme link viešbučio, ieškoti kur pavalgyt. Žinoma, sugebėjome pasukti ne į tą gatvę. Čia pradėjau nekęsti grupinių sprendimų: vietoje žavios kavinės, kurioje dūzgė gyvenimas, pasirinkome vidutiniškai atrodantį restoranėlį. Patiko, kad prie durų pasitiko šefas. Valgiau kažkokią žuvies sriubą (po teisybei, žuvis nelabai jautėsi), ir anties kepenėles. Buvo nuostabiai skanu. Gal dėl to, kad beveik visą dieną nieko burnoj neturėjau. Grįždami į viešbutį, pastebėjome, kad tikrai pasirinkome ne itin vykusią vietą pavalgyt. Negaliu spręsti apie kitų cafe ar restoranų maisto kokybę, tačiau aplinka buvo kelis kartus mielesnė ir jaukesnė. Teisybės dėlei reiktų pastebėti, kad vakare man sutriko virškinimas, todėl, maitinimo įstaigos pasirinkimą vertinu ne itin teigiamai. Viešbutyje atsidūrėm vėlai vakare. Ir nors kiti grupės nariai jau traukė miegoti, aš, užsukau į nedidelę krautuvėję, pasiėmiau balto prancūziško vyno butelį ir patraukiau link Monmarto. Paklaidžiojęs pagaliau įsukau į gerai iš atvirukų ir piešinių žinomą parkelį.



Geras! Visur sukosi dailininkai karikatūristai, dailininkai piešiantys praeivių paveikslus, ūsuoti dėdės su beretėmis, tapantys ant molberto. Atmosfera fantastiška. O jau gatvelės, skersgatviai.. Visą pagrindinį Monmarto aikštelę supa daugybė užeigų. O jau žmonių.. Stilingi, besišypsantys. Negali palikti abejingų. Kadangi laiko neturėjau, o planavau čia lankytis beveik kas vakarą, todėl patraukiau ieškoti nuošalesnės apšviestos vietos. Juk meninio įkvėpimo čia tikrai netrūksta, o apsakymą pabaigti planavau seniai.. Atsikimšau vyną ir prisėdau įtemtoms porai valandų rašymo. Net stebėjausi produktyvumu, bet apsižvalgęs aplink puikiai supratau, kad ši vieta tiesiog skatina kurti. Nesvarbu, kokia ta kūryba bebūtų. Deja, kadangi buvau miegojęs lygiai 0 valandų, susiruošiau namo. Žinoma, kokia išvyka be nuotykių. Apturėjęs vieną, grįžau tik po dviejų valandų, ryškiai nekęsdamas prancūzų. Miegot buvo likusios 4.5h, bet tokiam mieste, šios kelios miego valandos prilygo fantastikai. Net keliausi beveik nesikeikdamas. Atrodo pradedu įsimylėti Paryžių.

2007 m. spalio 8 d., pirmadienis

Tour de France: Etape I

Taigi sėdžiu jau Vilniaus oro uoste, iki skrydžio liko pusantros valandos. Blogiausia, kad mano organizmas prieš panašias keliones, ar šiaip įvykius reikalaujančius truputuką pasinervinti, linkęs nemiegoti, kas yra ne ypač gerai. Taigi, nemiegojau nė valandos, todėl šiuo metu jaučiuosi biški apsvaigęs. Bet tikiuosi skrydžio metu nusnūsti. Žinoma taip teigti yra gana optimistiška, nes man kelionės lėktuvu, kaip ir apskritai lėktuvai, yra vienas didžiausių gyvenimo malonumų, tad greičiausiai laiką praleisiu spoksodamas pro iliuminatorių ir klausydamasis reaktyvinės melodijos.

Wohoo, registruodamasis pastebėjau puikų dalyką, skrendam verslo klase. Mmm.. nice. Taigi, tiek šiam kartui. Reik keliaut po truputį link ponų purtytojų aka muitininkų. Susitiksime Paryžiuje. Aur Revoir!

P.S. Pasirodo dezinformacija su ta verslo klase. Et.

2007 m. spalio 5 d., penktadienis

Beveik atostogos

Vieną dieną pagalvojau, o kuom aš prastesnis už nezinau.lt ir zudykreklama.lt ir nusprendžiau išvažiuoti atostogauti į Paryžių. Na, jei sąžiningai kalbant, tai ne aš nusprendžiau, o firma kurioje dirbu. O jei dar labiau sąžiningai, tai ne atostogauti, o dalyvauti parodoje.. Bet visgi Paryžiuje! Kadangi Prancūzijoje dar nesu buvęs, kelionės laukiu nesulaukiu. Blogai, kad kalbos aš jų visiškai nemoku, o kaip žinia jie ten gana užsispyrusiai atsisako kalbėt angliškai. Bet tikiuosi kaip nors susimojuoti. Ar kažkaip.

Šia linksma proga norėčiau paprašyti patarimų kas jau svečiavosi šiame nuostabiame mieste. Faktiškai turėsiu tik dvi apylaisves dienas, tai sužiūrėti visko nespėsiu. Turiu tikslą pamatyti žymiąją 'bašnę', Notredamo katedrą, Monmartą ir tą kažkokį modernių pastatų rajoną, kad ir kaip jis besivadintų. Tačiau, mane labiau domina pajausti tikrąją miesto dvasią kokioje nors užkištoje 'franzūziškoje' kavinėje, ar prie kokios krantinės pasedėti su vyno buteliu. Gal kas žino panašių viečikių?

Labai laukiu jūsų pasiūlymų. Kadangi viešbutyje nusimato interneto buvimas, pažadu šiokį tokį reportažą :) Tiesa, gyvensiu va štai čia.


2007 m. rugsėjo 30 d., sekmadienis

Bėgti atsigręžiant atgal

(Myself) Welcome back. Nežinau kaip čia buvo: ar aš užkrėčiau, ar buvau užsikrėstas 'Krizės sindromu'. Anyway viskas turbūt baigėsi, nes vėl atėjo noras rašyt. Ye! Deja intensyviai dirbu, dar bandau šalia darbo studijuoti, tad laisvo laiko beveik nebeturiu. Visgi pagalvojau, kad referato rašymas palauks, o tuo tarpu pasinaudosiu laisvom minutėm ir įkalsiu post'ą :)

Skelbiu boikotą kalbadėžei. Nuo šiol sau prisiekiau nebeskirti tam daiktui nė vienos laisvos minutės. Užteks. Vienintelis dalykas, kuris trukdė tą padaryti anksčiau buvo Europos krepšinio čempionatas. Dabar jis baigėsi, dabar televizijai tariu ate.

XXI amžius. Progreso amžius? Man panašiau į kapitalinį regresą. Toks vaizdas, kad civilizacijos pasiekimų ir laimėjimų kreivė leidžiasi žemyn. Kasdieniniai kalbadėžės brukalai, bulvarinės spaudos spiegimas apie vienokius ar kitokius nužudymus. Apie muzikos prastėjimą jau rašiau... Kyla natūralus klausimas - "Kodėl?" Kodėl mes ritamės žemyn, nors teoriškai atrodo, kad modernėjam, technologiškai tobulėjam? Galbūt todėl, kad per daug stengiamės bėgti į priekį. Bėgame aklai, į šonus nesidairome. Ką jau kalbėti apie atsigręžimą atgal. Jūs paklausitte: na koks gali būti progresas žiūrint atgal? Čia norėčiau truputį sustoti.

Kai tik gausiu atlyginimą, lėksiu į Skalviją nusipirkti Kino klubo kortelę. Gal vadinasi ji netaip, bet esmės nekeičia - kino filmus bus galima žiūrėti pigiau. Kam man to reikia? Atsisakius kalbadėžės, poreikis geram kinui tik dar labiau išaugo. Pats žiūrėjimo procesas kine nėra tuščias spoksojimas, kaip kad dažnai būna namie, gulint ant sofos ir kažką valgant. Norint pamatyti trokštamą filmą, reikia planuotis iš anksto, specialiai važiuoti į konkrečią vietą, konkrečiam tikslui. Emocijų gaunu kelis kartus daugiau.. Beto mane žavi pats laukimas.

Nors buvau įpratęs skaityti prieš miegą, dabar stengiuosi keist įpročius. Juk atsirado laisvo laiko kurį skirdavau kalbadėžėi. Turbūt nuskambės gana archajiškai, bet malonu pasiimti įdomią knygą ir tiesiog skaityti tylumoje.

Neseniai kažkur radau fantazavimus apie tai, kad po 5-10 metų nebeturėsime kompaktinių diskų. Mano durna galva čia yra mažų mažiausiai nesąmonė. Dar paprastų plokštelių eroje tą patį sakė. O plokštelės vis dar egzistuoja. Ir gana sėkmingai. Žinoma, mp3 patogu, nėra ką ir pridurt. Tačiau asmeniškai man nueiti į muzikinių CD parduotuvę, išsirinkti diską, o grįžus namo tiesiog klausytis muzikos, yra kelis kartus maloniau. Visų pirma - turi apčiuopiamą daiktą, antra - turi kokybišką muziką. mp3 formatas skirtas muzikos suspaudimui prarandant dalį kokybės. Kam to reikia? Dabartiniai interneto greičiai ir kietųjų diskų apimtys įgalina tuose pačiuose kompiuteriuose laikyti geros kokybės muzikinius formatus.

Kaip matote, nors atsigręžiu į praeitį, bet manau, kad kaip niekad greitai judu į ateitį. Bėgu, tačiau dairausi į šalis.

---
Ta proga nusprendžiau patalpinti Interneto platybės savo tepliones (piešt nemoku, tad piešiniais jų nevadinu). Kažkada jas dariau sąlyginai intensyviai. Ir nors buvau visa tai užmetęs, dabar vėl po truputį kažką pakonstruoju.. Nepasididžiuokite ir užsukite:

http://picasaweb.google.com/tim.00.seren/

2007 m. rugsėjo 5 d., trečiadienis

Raudonoji planeta

Jau keletą metų žiniasklaida nušviečia super valstybių kosminius užmojus - išsilaipinimą Mėnulyje, pilotuojamą kelionę į Marsą. Šie įspūdingai skambantys planai kaitina ne vieno žmogaus vaizduotę. Ir iš tiesų, savo gyvenimo "privaloma padaryti/privaloma pamatyti" sąraše gana aukštu punktu įrašiau žmogaus išsilaipinimą Marse. Pamačius didžiausią visų laikų žmonijos pasiekimą, gyvenimas taptų prasmingesnis. Bet ar tai yra realu? Nejaugi čia tik skambios priešrinkiminės kalbos?
Pirmasis išsilaipinimas Mėnulyje įvyko 1969 metais, beveik prieš keturiasdešimt metų. Nors apie šio išsilaipinimo tikrumą iki šiol verda ginčai, mes apie tai nekalbėsime. Po šio įvykio prabėgo vos ne pusšimtis metų, kas žvelgiant iš technologijų perspektyvos yra nepaprastai daug. Senų kosminių aparatų kompiuteriai buvo ne galingesni už dabartinę skaičiavimo mašinėlę. Natūralu, kad šiuolaikiškai sukonstruotas erdvėlaivis taptų daug pranašesniu už tuos aparatus, kurie atliko savo misijas septintajame dešimtmetyje. Jeigu technika tobulesnė, kas trukdo mum jau dabar statyti būsimą "Marso užkariautoją"? O trukdžių yra nemažai. Pirmiausia - tokios misijos piniginė išraiška būtų daugiau negu didelė, grubiais skaičiavimais ji kainuotų nuo 120 milijardų JAV dolerių. Antra - skrydis iki Marso užtruktų beveik metus (250 dienų + mėnesis nusileidimui). Kaip žmonės ištvertų šį laiką uždaryti mažoje erdvėje - nėra žinoma, tačiau Rusijoje, jau po poros metų vyks eksperimentas, kuriuo bus bandoma tai išsiaiškinti. Šeši žmonės apsigyvens erdvėlaivio modelyje, kuriame atliks viską, ką turėtų atlikti kelionės į Marsą metu: gamins sau maistą, atliks įvairius mokslinius bandymus, tvarkys erdvėlaivį, rengs mokslines konferencijas, kurių signalas vėluos ~20 minučių, taip siekiant imituoti signalo vėlavimą tikrame skrydyje.
Taigi, su ilgos kelionės problemomis bus bandomo susitvarkyti dar žemėje, o kaip dėl milžiniškos skrydžio kainos? Čia grįžkime prie jau paminėto išsilaipinimo Mėnulyje. Brangiausia skrydžio į Marsą dalis - išsiveržimas iš Žemės atmosferos, todėl norint jos išvengti, reiktų Mėnulyje įkurti kosminę bazę. Skamba futuristiškai? Man irgi, tačiau jeigu išsilaipinimas šiame Žemės palydove prognozuojamas po 15-20 metų, manau kad ir gyvenamą bazę įkurti įmanoma. Rodos visos problemos išsprendžiamos? Tikrai taip. Tačiau kai kam iš Jūsų gali kilti klausimas - kam mum viso to? Neturim kur pinigų dėt ar ką? Geriau jau skirtų juos vaistų nuo nepagydomų ligų išradimui, ar galų gale man asmeniškai tų milijardų dalį atseikėtų... Sunku į šį klausimą atsakyti vienareikšmiškai. Kosmoso užkariavimas nėra pinigų investicija, bet tai nėra ir bereikšmis jų iššvaistymas. Mokslo tyrimai, kurių naudos mes negalime aiškiai užčiuopti ir atrodo ne tokie svarbūs. Bet pagalvokime apie ką svajojo senovės išminčiai, rašytojai? Jų svajonės dažniausiai krypdavo į žvaigždėtą nakties dangų, ten, kur atstumai buvo sunkiai suvokiami protu. Mano nuomone, tikroji žmonijos evoliucija įmanoma tik žengiant tolyn ir aukštyn, plečiant suvokimo ribas ir jas stumiant toliau. Kosmoso užkariavimas ištisus amžius žavėjo žmonių protus, tad pradėti šį procesą yra tikrai prasminga. Mes nuo pat išlipimo iš medžių tobulėjome, bet pasiekėme tokią ribą, kad tobulėjame tik savo viduje. Turime technologijas ir galimybes, todėl reikia jas panaudoti didingiems atradimams. Jei man pasiūlytų vietą pirmojoje ekspedicijoje į Marsą, tikrai mesčiau dėl to viską, netgi žinodamas, kad iš jos galiu nebegrįžti. Kokie menki yra žmogaus, netgi valstybės siekiai, lyginant su visos žmonijos.
Kažkada, geriausias kada nors turėtas mokytojas pasakė: "Žinau, kad aš jau nebesulauksiu, bet jūs tikrai pamatysite išsilaipinimą Marse". Tikiu. Tikiu ir laukiu, kada žmonija žengs pirmąjį žingsnį Raudonojoje planetoje.

2007 m. rugsėjo 4 d., antradienis

Upė, žmogus ir laumžirgis

Su sąlyga, kad visą kūrybinį potencialą dabar skiriu būsimam apsakymui, kurį laiką įrašų čia gali ir nebūti. Na, o kad jūs nenuobodžiautumėte, įdedu savo pirmą mistinį apsakymą "Upė, žmogus ir laumžirgis".


Miško taku ėjo žmogus. Nors žinojo, kad galutiniame jo siekiamybės taške civilizacija nustoja egzistuoti, tačiau įtempęs akis žvelgė į priekį ir ieškojo nors menkiausio nenatūralaus medžio šakų judesio. Ėjo tyliai ir atsargiai, stengdamasis nenulaužti nė vienos šakos. Po poros minučių jo susikaupęs veidas nušvito – žmogus pasiekė savo kelionės tikslą. Jis atėjo ten, kur eidavo kai apimdavo nežinia, kai gyvenimo paveikslo spalvos tapdavo juodai baltos; kartais jis čia ateidavo ir be jokios priežasties. Tai būdavo savotiškas ritualas, kuriuo apvalydavo savo mintis ir kūną.
Žmogus atsisėdo ir su šypsena, su kokia tik tėvai žvelgia į savo naujagimį, apsidairė. Pagaliau! Prieš akis stūksojo ženklas su užrašu: „Upė “Gyvenimas”. Pašaliniams vaikščioti griežtai draudžiama“. Ši keistu pavadinimu pakrikštyta upė buvo nedidelė, kelių metrų pločio ir srauni tik vietomis. Atsistojęs žmogus apėjo pakrantę. Po paskutinio apsilankymo nedaug kas ir tepasikeitė. Smėlėti krantai tankiai apaugę žaluma, vietomis priminė tikrų tikriausias džiungles. Aplink nebuvo girdėti nė garselio, nesimatė nė vienos gyvos būtybės. Su ta pačia neišblėstančia šypsena žmogus nusimetė drabužius ir lėtai, vos juntamais žingsneliais pradėjo bristi į vandenį. Šis buvo vėsus. Šalčio adatėlės lengvai badė kojų pirštus, kilo pėdom, pasiekė kelius, o vėliau ir juosmenį. Kurį laiką pastovėjęs žmogus nubrido į patį upės vidurį. Šioje vietoje buvo pakankamai negilu, vanduo tesiekė krūtinės apačią. Įbridęs jis pažvelgė į rusvą, skaidrų vandenį lyg kažko ieškodamas.
Kurį laiką patyrinėjęs upės vagą, išsitiesė ir sustingo. Upės pasaulis buvęs aplink jį, palengva atgijo. Žmogaus ausis pasiekė čiurlenančio vandens garsai, pėdos pradėjo justi vandenį banguojančias žoles ir upės nešamą smėlį. Nors žmogus stovėjo nejudėdamas ir atrodydamas taip, tarsi akmeniu jį būtų pavertusi pati Medūza, akys pagavo menkus gyvybės žingsnelius, pradėjusius ryškėti aplink. Nors upės vagoje kur stovėjo žmogus vėjo nebuvo, tolumoje vėjo gūsis suvirpino drebulės lapus. Dangumi nusklendė laukinis karvelis, o vandenį sujudino iššokęs upėtakis. Kairėje upės pusėje žmogaus žvilgsnis užfiksavo skraidančius vabzdžius. Tai buvo laumžirgiai. Pačiam toliausiam kairiajame upės vagos gale, skraidė šimtai nedidelės sąvaržėlės dydžio laumžirgių. Jie pašėlusiai lakstė aplink upės kraštuose augančius meldus ir būriais gaudė vienas kitą. Dešiniau, arčiau žmogaus sukosi kelis kartus didesni laumės žirgai. Šie nebuvo tokie aktyvūs – dažniausiai lėtai skraidydavo tarp mažųjų karts nuo karto nutūpdami ant vandenyje augančių lūgnių. Būdavo, kad stambesnieji laumžirgiai staigiai palikdavo savo vietas, mesdavosi į būrį ir skriedavo palei srovę. Keletas jų, taip bemarširuojančių, puldavo į aršias dvikovas ir kaudavosi tol, kol vienas krisdavo į vandenį. Nugalėtojas grįždavo į būrį ir sukdamas virtuoziškus ratus, kviesdavo pateles į meilės žaidimą. Arčiausiai žmogaus, ant nulinkusių į vandenį medžio šakų, šildėsi ir išdidžiai suposi patys stambiausi laumžirgiai. Jie tarytum su pašaipa žvilgčiodavo į aktyviuosius mažylius ir iš savo vietos pakildavo tik tada, kai reikdavo pagauti pro juos skrendantį grobį. Iš pirmo žvilgsnio galėtų pasirodyti, kad tai – įprasta gamtos idilė, tačiau laumžirgiai buvo nepaprasti. Jie buvo su veidais. Žmonių veidais. Bet tai, tylaus silueto stovinčio upėje ir akimis stebinčio aplinką, nenustebino.


Skaitėte tik ištrauką. Norinčius perskaityti visą kūrinį (nebijokite, nėra jis tokios apimties, kaip "Karas ir taika"), kviečiu spausti čia... (pdf formatas)

2007 m. rugsėjo 3 d., pirmadienis

Be pavadinimo (ateitis - dabartis)

Pasiūlęs skaitytojams išsakyti savo nuomonę apie "Vienaragį", sulaukiau poros atsakymų. kurie buvo tikrai labai naudingi. Kokia kryptim nušoliuos dienraštis šiuo metu tikrai nežinau, bet idėjų turiu. Vieną iš jų trumpai pristatysiu: faktiškai bandysiu apjungti mane dominančius dalykus: literatūrą ir kulinariją. Nors panašių dalykų radau keletoje blog'ų, man norėtusi šia temą išplėtoti. Klausiate kaip aš žadu tai padaryti? Viskas gana paprasta - apsilankęs kokioje nors Vilniaus kavinėje, bare ar restorane, padaryčiau pilną jo įvertinimą: nuo aptarnavimo, aplinkos, iki pateikiamo maisto. Ši idėja turbūt bus "Vienaragio" atšaka, kuri ateityje galbūt pereis į atskirą blog'ą. Taigi, tiek apie ateitį. Dabar peršokime į dabartį.
O dabar ruduo. Temperatūra krinta žemyn, kartu su ja ir nuotaika. Pastebėjau, kad dažnai šaltomis ir nejaukiomis dienomis, mintys tampa tokios pačios. Vakar sėdėdamas tamsiame kambaryje savęs paklausiau, nejaugi visiems būna tos vadinamos "sezoninės depresijos". Jei tai nutinka visiems, tai kodėl vieni žmonės ima kovoti su problemomis, kurių nėra, o kiti, gyvena ir problemų nedaro? Taip, skiriasi požiūris, skiriasi ir žmogaus būdas. Tikri optimistai ir juodoje spalvoje gali įžvelgti baltos lopinėlį. Galbūt čia ir yra problemos sprendimas - į viską žiūrint šviesiau ir paprasčiau, problemos irgi taptų paprastesnėmis. Tai kodėl tada yra pesimistiškai mąstančių žmonių? Įdomu, pesimistais gimstama ar tampama?
Dar visai neseniai turėjau įdomų lapą, kuriame išvardinta 10 tikrų profesionalo taisyklių. Viena iš jų - dažniau šypsokis. Juk šypsena prideda optimizmo, kurio kartais taip trūksta. Atrodo sprendimas rastas, belieka jį įgyvendinti. Čia ir susiduriama su barjeru - save pakeisti nėra paprasta. O ar išvis verta? Mano manymu realistiškai, ar net šiek tiek pesimistiškai mąstantys žmonės tam tikrus dalykus supranta labiau, nes jų pats gyvenimo būdas skatina į viską gilintis, kažko ieškoti. Įrašą šiuo atviru klausimu ir užbaigsiu.
Žinau, kad daugelis šį tekstą skaitančių, tokių pseudo filosofinių svaičiojimų nesitikėjote, tačiau dabar man kitaip neišeina. Rašymo krizė, ar kažkas tokio. Pats nežinau. Su laiku susitvarkys vienok.

P.S. Planuoju čia įmesti vieną savo apsakymą. Gal kas žinote kokį nemokamą serverį, kuriame galima būtų patalpinti ~400kb sveriantį .pdf? Norėtųsi, kad serveryje jis išbūtų kiek įmanoma ilgiau..

2007 m. rugpjūčio 31 d., penktadienis

Blogatonas

Sveikinimai visiems blog'eriams!

Blog Day 2007

Taigi, penketukas pastaruoju metu patenkantis į mano akiratį:

1. www.nezinau.lt <-> Dėl daugybės priežasčių :)

2. www.tio.lt <-> Aviacija, slapti projektai, kokybiškai dėstomos mintys. Who needs more?

3. www.blogas.lt/eat_me/ <-> Nežinai ar skani sriuba Ibish Lounge, nežinai kur rast madingų salotų? Eat_me žino

4. www.blogas.lt/forelle/ <-> Kai skrandis urzgia, piniginė tuščia, o pavalgyt norisi skaniai, visada lieka alternatyva kažką paruošti namuose.

5. http://www.blogas.lt/autoblog <-> Nes man V8 dainuoja

2007 m. rugpjūčio 30 d., ketvirtadienis

Viešas apmėtymas pomidorais arba ko norite Jūs?

Taigi pagaliau išaušo tautos diena, diena kurioje Jūs - skaitytojai, esat pagrindiniai šios Vienaragio operetės veikėjai.

Atėjo momentas, kai šis dienraštis išlipo iš ankstyviausiųjų vystyklų stadijos, todėl reikia apsispręsti kokia linkme jis turi judėti toliau. Kolkas daugiausia didžiausią turinio dalį sudarė "ale" publicistika, kurioje stengdavausi pateikti tai, kad "Really grinds my gears" (atsiprašau, bet lietuviško atitikmens šiam pasakymui neradau..) Daugelis turbūt jau spėjo pagalvoti - "Ai jau tas ispanas, burba ir burba. Tai vienas dalykas jam negerai, tai kitas". Jei taip pagalvojote, esate iš esmės teisūs. Dalykai kuriais aš nusivylęs ar nepatenkintas, mintis skatina išreikšti labiau. Bet pažadu taisytis:)

Eidamas prie minties, išsakytos pavadinime noriu, Jūsų paklausti. Kas šiame tinklaraštyje jums nepatinka, ko pasigendate, kas galėtų būti labiau akcentuojama, ko trūksta apskritai? Skelbiu viešą pomidorų mėtymo akciją: Sviesk pomidorą, padėk autoriui!

Iš tikrųjų, mano kuklia nuomone, bet kokia rašliava, kaip ir bet kokia kūryba negali egzistuoti be atsako. Atsakas, mums, rašantiem ar bet ką kuriantiems yra nepaprastai svarbus. Todėl išsakydami savo idėjas nepaprastai padėsite. Galbūt matydamas jūsų mintis, aš pats lengviau susivoksiu, kaip ateityje turi atrodyti šita minčių degalinė.

Svieskit pomidorą! :)

2007 m. rugpjūčio 27 d., pirmadienis

www.vienaragis.com

Sveikut sveikutėliai,

Pagaliau susitvarkiau domeno reikalus, tad nuo šiol mano tinklaraštis pasiekiamas nauju (tikiuosi žymiai patogesniu ir n kartų labiau įsimenamu adresu) - www.vienaragis.com
RSS ir senasis adresas taip pat lieka galiot.

Tiek naujienų, stand by for new article..:)

2007 m. rugpjūčio 22 d., trečiadienis

Vilniaus būdos ir kaladės

Turbūt nuskambės šališkai, tačiau man Vilnius - gražiausias Lietuvos miestas. Kad ir kiek metų čia gyvenčiau, manau kaskartą vaikščiodamas juo, vis atrasiu kažką naujo. Architektūrinis paminklas - senamiestis, nuostabi aplinkinė gamta, modernūs pastatai, stilingi, gražūs žmonės, jaukios užeigos, triukšmingi barai - galima būtų vardinti ir vardinti. Tačiau pastaruoju metu pastebėjau, kad vienas punktas iš šio sąrašo ima bjauroti nepaprastą miesto paveikslą. Taip, tai jau nemažai kritikos ir neigiamų pastebėjimų sulaukusi naujoji Vilniaus architektūra. Architektūra mane traukė seniai, tiesa megėjiškame lygmenyje. Dabar, ja pradėjus domėtis giliau, negaliu nepastebėti aplinkui esančių keistų architektūrinių sprendimų.
Idilė, jog sostinėje puikiai derės senasis paveldas su šiuolaikiniu modernumu, deja yra tik teorija. Nors aš būtent taip įsivaizduoju šiuolaikinę architektūrą, miesto planuotojai ir valdininkai matomai yra kitos nuomonės. Taip, nors jie naudoja dabar ypač madingas medžiagas: daug stiklo, spalvų, lengvų konstrukcijų, rezultatas švelniai tariant nekoks. Nejaugi neturim gerų architektų? Galvą guldau, kad turim ir ne vieną. Problema yra tikrai ne čia.
Nusikelkime į gūdų tarybmetį, kurio aš beveik neprisimenu. Na nieko, gal jūs man padėsite. Pabandykim prisiminti kokį nors gražų, modernų, nedvelkiantį sovietizacija pastatą. Galvą laužiau keletą dienų, tačiau nieko įdomaus nesugalvojau. Na turbūt tik Mokslininkų rūmai (tie prie Baltojo tilto), bei Operos ir Baleto teatras. Iš bėdos gal Sporto rūmai, ar Lietuvos viešbutis. Taigi nieko ypatingo neturėjom, tačiau ir sąlygų nebuvo. Dabar situacija radikaliai pasikeitusi, mes laisvi ir nepriklausomi, turime finansines galimybes, turime puikius pavyzdžius vakarų šalyjese, turime gerus architektus, tačiau neturime pačio svarbiausio - rezultato.
Mano kritiškas žvilgsnis pirmiausiai kliūva už žymiosios "Europos" pastatų grupės. Na, tas "Hanner" vamzdis tai dar dar, tik spalvinė gama man jo kliūna. Kažkaip mistiškai tos juostos eina. Bet čia tikrų tikriausias paminklas, palyginus jį su gretimu savivaldybės pastatu. Plastmasinė būda. Tik aukšta. Matomai auštiem šunim.. Na atleiskit, bet nerandu ten nė vieno gražaus bruožo. Velgi, spalvinės plokštės sudėtos bet kokia tvarka, tas savotiškas balkonas atrodo, lyg kirvio įkirtis malkoje. Juokingiausia tai, kad apačioje, pačiam pirmam aukšte, šonuose sudėtos granitinės ar marmurinės plokštės. Nesuprasi paskirties. Ai bendriau ką čia suprast, darbų vykdytojai jas rodo, kai reikia paaiškinti kur tiek daug pinigų dingo statant šį pastatą. Sąlyginai neblogai atrodo gyvenamasis pastatas šalia "Europos" prekybos centro, kuris, man asmeniškai patinka. Ne, ne išore. Vidumi, savo dvasia. Bet čia jau nuklydimas nuo temos. Taigi jei gyvenamasis pastatas atrodo neblogai, tai apie jo vidaus "kokybišką" įrengimą galite pasiskaityti šios dienos "LRyte". Pastatai vizualiai atrodo blogai, įrengti nepaprastai atmestinai, bet gi turi būti nors vienas pliusas. O kaip su vienu iš esminių architektūros principų - derėjimu prie aplinkos? Čia situacija yra apverktina. Beveik 99% naujų pastatų visiškai, nedera prie aplinkos. Siaubingai nedera. Pažvelgus į Vilniaus panoramą mane net nupurto. Kažkokios kaladės kyšo ir tiek. Visiškai nekalbu apie vietoj komplekso "Delfinas" pastatytą gyvenamąjį namą ir ypač apie gyvenamąjį pastatą šalia Mindaugo tilto. Abu yra fantastiškose vietose, o atrodo kaip žalios būdos. Teisybės dėlei, tokių pastatų yra daugybė, bet neverta tiesiog rašyt apie tai, kad jie blogi, negražūs, nederantys prie aplinkos. Svarbu pabandyti pasvarstyti, kas įtakoja dabartinę situaciją.
Kaip jau anksčiau rašiau, netikiu, kad nėra gerų architektų. Netikiu ir tuo, kad nesigauna pastatyti gražų šiuolaikinį pastatą. Verslo centras šalia taip vadinamo "Vaikų pasaulio" yra nuostabus pavyzdys, kuriame įgyvendinti visi mano nuomone svarbiausi naujos architektūros bruožai. Vėl atsimušame į sieną - reiškias įmanoma sukurti gražią šiuolaikinę architektūrą, bet kodėl tada jos nekuriame? Šauna vienintelė mintis, kuri atrodo pakankamai reali. Dabartinių pastatų projektų nugalėtojais tampa tie, kurie daugiausiai įdeda pinigėlių į kažkieno kišenę. Liūdna, kad mūsų demokratija taip išsigimsta. Apmaudu, kad nekuriame gražesnio, patrauklesnio Vilniaus.
Manau, dabartiniai "modernūs" pastatai, jau po dešimties metų atrodys apgailėtinai. Lieka tikėtis. Tikėtis, kad atsiras kompanijų kurios išdrįs pasiūlyti kokybišką, gražų produktą, pamindama milžinišką pelno siekimą.

2007 m. rugpjūčio 21 d., antradienis

Įvaizdis dar ne viskas. O troškulio nėra

Nutiko viskas vakar vakare. Grįžtu iš miesto apie dešimtą valandą, nuotaika puiki. Troleibusu atlingavau iki reikiamos stotelės, ten išlipęs pažiūrėjau tvarkaraštį. Mda, autobusas bus tik po 15 minučių. Neitin gerai. Kągi.. reikia užmušinėt laiką. Maluosi aplink ir tiek. Staiga akis užkliuvo už nepaprastai gražios merginos. Ooo.. Reikia kažkaip pasirodyti gi, ale prieit baisoka. Išsitiesęs kaip styga lėtai žingsniuoju pro šalį. Nežiūri. Netvarka. Vaikštau toliau, kažką švilpauju, išsiemęs telefoną maigau žinutę. Išgirstu kaip kažkas pašaukė vardu. Ai kaimynė. Irgi žavi mergina. Kažką kalbam, o aš vis žvilgčioju į stotelėje sėdinčią mūzą. Vistiek nežiūri. Staiga prie stotelės privažiavo mašina ir sustojo: pasirodo kaimynės tėtis pro šalį lėkė. Ou jė, nuveš iki namų! Na čia tai pasirodysiu - autobusai nelygis, mašinos manes atvažiuoja pasiimt! Persimetu per petį kuprinę su krūva daiktų, laptopu ir bandau sėst. Kapyst! Man besėdant su triuškmu plyšo užtrauktukas ir viskas pakankamai skambiai pažiro ant kelio. Ačiū Dievui dešine ranka kažkaip stebuklingai spėjau pagaut laptopą..

Skubiai susirenku šmutkes, sumetu viską į mašiną, pats irgi įšoku. Ant kelio plėvena kažkokie iškritę lapai, bet who cares. Reik varyt iš čia kuo greičiau. Susimoviau kai reikalas. Atsisuku pro langą - mano gražuolė juokiasi.

Va ir po įvaizdžio. Pagalvoju, kad iš šono viską stebint turėjo būti tikrai juokinga.

2007 m. rugpjūčio 17 d., penktadienis

Skaitykit ką dėvit

Prieš prasidedant šiai vasarai, orų prognozės buvo ypač optimistiškos. Žiniasklaida mirgėte mirgėjo pranešimais "Karščiausia šimtmečio vasarą", "Laukiame rekordinių karščių". Tačiau su orų spėjimais baigėsi kaip visada. Tiesa, nepasakyčiau kad buvo labai šalta. Dienomis, kai saulė nepašykštėdavo spindulių, įsitaisydavau kur nors pavėsyje ir gurkšnodamas šaltą arbatą stebėdavau miesto gyvenimą. Taip atradau naują stebėjimo objektą - praeivių marškinėlius su užrašais.
Tokie marškinėliai, angliškai vadinami T-Shirts, paprastai yra berankoviai, vienspalviai ir su kokiu nors užrašu, dažniausiai priekyje. Šie užrašai būna patys įvairiausi: nuo juokingų frazių, iki filosofinių apmąstymų. Tokų marškinėlių yra begalo daug, vieni juos perka, kiti pasidaro patys. Bet kokiu atveju tokie marškinėliai yra vienas iš saviraiškos būdų, o saviraišką aš visada palaikau. Čia reiktų padaryti pauzę ir pasvarstyti - ar yra kokios nors savęs išreiškimo ribos, bei normos? Atsakyti gana keblu, tad norėčiau pasidalinti su vienu saviraiškos pavyzdžiu: pankas su ryškia žalia skiautere ir tokia pat šukuoseną propaguojantis valdininkas. Abiem atvejais šie du žaliaplaukiai tik bando išreikšt save, bet sutikite, su tokia šukuosena valdininkas atrodytų kvailokai. Grįžkime prie idėjinių marškinėlių ir pritaikykime tą pačią mintį. Vienoks užrašas gali puikuotis pas panką, kitoks pas solidų biurokratą.
Deja, ši mano teorija duždavo į šipulius stebint idėjinių marškinėlių savininkus. Susidarė įspūdis, kad dauguma net nesupranta kas ten užrašyta, o juos dėvi vien dėl to, kad užrašas įmantrus, angliškas - suprask madingas. Po ilgo spoksojimo, sudariau labiausiai nevykusių marškinėlių trejetuką.

1. Užrašas ant keturiolikmečio marškinėlių "Pasileidęs ir tuo patenkintas". Įdomu, ar savininkas bent galėtų paaiškinti ką tie žodžiai reiškia.
2. Užrašas ant gerokai apkūnios merginos su leopardo rašto mini sijonu. Marškinėliai aptemti, po jais matosi gražiosios riebalų rinkės. Užrašas ant priekio "I didn't ask to be the princess". Užrašas ant nugaros "But if the crown fits..." Net sunku kažką pakomentuoti. Gal aš kažko nesuprantu?
3. Užrašas ant pageriančio dėdės marškinėlių "F*CK". Žvaigždutę padėjau aš, originaliai jos ten nebuvo. Čia vėl nesuprantu, keiksmažodis užrašytas angliškai jau savaime idėja?

Beveik visi šie marškinėliai kitame kontekste (ant kitokių žmonių) žiūrėtųsi įdomiai. Beskonybė? Pernelyg didelis noras būti madingu ir originaliu? Reiks ir man pasigaminti marškinėlius su kuriais eisiu į susitikimus su klientais: "Nerūkau. Kavos negeriu. Tiesiog mėgstu kokainą"