2007 m. rugpjūčio 31 d., penktadienis

Blogatonas

Sveikinimai visiems blog'eriams!

Blog Day 2007

Taigi, penketukas pastaruoju metu patenkantis į mano akiratį:

1. www.nezinau.lt <-> Dėl daugybės priežasčių :)

2. www.tio.lt <-> Aviacija, slapti projektai, kokybiškai dėstomos mintys. Who needs more?

3. www.blogas.lt/eat_me/ <-> Nežinai ar skani sriuba Ibish Lounge, nežinai kur rast madingų salotų? Eat_me žino

4. www.blogas.lt/forelle/ <-> Kai skrandis urzgia, piniginė tuščia, o pavalgyt norisi skaniai, visada lieka alternatyva kažką paruošti namuose.

5. http://www.blogas.lt/autoblog <-> Nes man V8 dainuoja

2007 m. rugpjūčio 30 d., ketvirtadienis

Viešas apmėtymas pomidorais arba ko norite Jūs?

Taigi pagaliau išaušo tautos diena, diena kurioje Jūs - skaitytojai, esat pagrindiniai šios Vienaragio operetės veikėjai.

Atėjo momentas, kai šis dienraštis išlipo iš ankstyviausiųjų vystyklų stadijos, todėl reikia apsispręsti kokia linkme jis turi judėti toliau. Kolkas daugiausia didžiausią turinio dalį sudarė "ale" publicistika, kurioje stengdavausi pateikti tai, kad "Really grinds my gears" (atsiprašau, bet lietuviško atitikmens šiam pasakymui neradau..) Daugelis turbūt jau spėjo pagalvoti - "Ai jau tas ispanas, burba ir burba. Tai vienas dalykas jam negerai, tai kitas". Jei taip pagalvojote, esate iš esmės teisūs. Dalykai kuriais aš nusivylęs ar nepatenkintas, mintis skatina išreikšti labiau. Bet pažadu taisytis:)

Eidamas prie minties, išsakytos pavadinime noriu, Jūsų paklausti. Kas šiame tinklaraštyje jums nepatinka, ko pasigendate, kas galėtų būti labiau akcentuojama, ko trūksta apskritai? Skelbiu viešą pomidorų mėtymo akciją: Sviesk pomidorą, padėk autoriui!

Iš tikrųjų, mano kuklia nuomone, bet kokia rašliava, kaip ir bet kokia kūryba negali egzistuoti be atsako. Atsakas, mums, rašantiem ar bet ką kuriantiems yra nepaprastai svarbus. Todėl išsakydami savo idėjas nepaprastai padėsite. Galbūt matydamas jūsų mintis, aš pats lengviau susivoksiu, kaip ateityje turi atrodyti šita minčių degalinė.

Svieskit pomidorą! :)

2007 m. rugpjūčio 27 d., pirmadienis

www.vienaragis.com

Sveikut sveikutėliai,

Pagaliau susitvarkiau domeno reikalus, tad nuo šiol mano tinklaraštis pasiekiamas nauju (tikiuosi žymiai patogesniu ir n kartų labiau įsimenamu adresu) - www.vienaragis.com
RSS ir senasis adresas taip pat lieka galiot.

Tiek naujienų, stand by for new article..:)

2007 m. rugpjūčio 22 d., trečiadienis

Vilniaus būdos ir kaladės

Turbūt nuskambės šališkai, tačiau man Vilnius - gražiausias Lietuvos miestas. Kad ir kiek metų čia gyvenčiau, manau kaskartą vaikščiodamas juo, vis atrasiu kažką naujo. Architektūrinis paminklas - senamiestis, nuostabi aplinkinė gamta, modernūs pastatai, stilingi, gražūs žmonės, jaukios užeigos, triukšmingi barai - galima būtų vardinti ir vardinti. Tačiau pastaruoju metu pastebėjau, kad vienas punktas iš šio sąrašo ima bjauroti nepaprastą miesto paveikslą. Taip, tai jau nemažai kritikos ir neigiamų pastebėjimų sulaukusi naujoji Vilniaus architektūra. Architektūra mane traukė seniai, tiesa megėjiškame lygmenyje. Dabar, ja pradėjus domėtis giliau, negaliu nepastebėti aplinkui esančių keistų architektūrinių sprendimų.
Idilė, jog sostinėje puikiai derės senasis paveldas su šiuolaikiniu modernumu, deja yra tik teorija. Nors aš būtent taip įsivaizduoju šiuolaikinę architektūrą, miesto planuotojai ir valdininkai matomai yra kitos nuomonės. Taip, nors jie naudoja dabar ypač madingas medžiagas: daug stiklo, spalvų, lengvų konstrukcijų, rezultatas švelniai tariant nekoks. Nejaugi neturim gerų architektų? Galvą guldau, kad turim ir ne vieną. Problema yra tikrai ne čia.
Nusikelkime į gūdų tarybmetį, kurio aš beveik neprisimenu. Na nieko, gal jūs man padėsite. Pabandykim prisiminti kokį nors gražų, modernų, nedvelkiantį sovietizacija pastatą. Galvą laužiau keletą dienų, tačiau nieko įdomaus nesugalvojau. Na turbūt tik Mokslininkų rūmai (tie prie Baltojo tilto), bei Operos ir Baleto teatras. Iš bėdos gal Sporto rūmai, ar Lietuvos viešbutis. Taigi nieko ypatingo neturėjom, tačiau ir sąlygų nebuvo. Dabar situacija radikaliai pasikeitusi, mes laisvi ir nepriklausomi, turime finansines galimybes, turime puikius pavyzdžius vakarų šalyjese, turime gerus architektus, tačiau neturime pačio svarbiausio - rezultato.
Mano kritiškas žvilgsnis pirmiausiai kliūva už žymiosios "Europos" pastatų grupės. Na, tas "Hanner" vamzdis tai dar dar, tik spalvinė gama man jo kliūna. Kažkaip mistiškai tos juostos eina. Bet čia tikrų tikriausias paminklas, palyginus jį su gretimu savivaldybės pastatu. Plastmasinė būda. Tik aukšta. Matomai auštiem šunim.. Na atleiskit, bet nerandu ten nė vieno gražaus bruožo. Velgi, spalvinės plokštės sudėtos bet kokia tvarka, tas savotiškas balkonas atrodo, lyg kirvio įkirtis malkoje. Juokingiausia tai, kad apačioje, pačiam pirmam aukšte, šonuose sudėtos granitinės ar marmurinės plokštės. Nesuprasi paskirties. Ai bendriau ką čia suprast, darbų vykdytojai jas rodo, kai reikia paaiškinti kur tiek daug pinigų dingo statant šį pastatą. Sąlyginai neblogai atrodo gyvenamasis pastatas šalia "Europos" prekybos centro, kuris, man asmeniškai patinka. Ne, ne išore. Vidumi, savo dvasia. Bet čia jau nuklydimas nuo temos. Taigi jei gyvenamasis pastatas atrodo neblogai, tai apie jo vidaus "kokybišką" įrengimą galite pasiskaityti šios dienos "LRyte". Pastatai vizualiai atrodo blogai, įrengti nepaprastai atmestinai, bet gi turi būti nors vienas pliusas. O kaip su vienu iš esminių architektūros principų - derėjimu prie aplinkos? Čia situacija yra apverktina. Beveik 99% naujų pastatų visiškai, nedera prie aplinkos. Siaubingai nedera. Pažvelgus į Vilniaus panoramą mane net nupurto. Kažkokios kaladės kyšo ir tiek. Visiškai nekalbu apie vietoj komplekso "Delfinas" pastatytą gyvenamąjį namą ir ypač apie gyvenamąjį pastatą šalia Mindaugo tilto. Abu yra fantastiškose vietose, o atrodo kaip žalios būdos. Teisybės dėlei, tokių pastatų yra daugybė, bet neverta tiesiog rašyt apie tai, kad jie blogi, negražūs, nederantys prie aplinkos. Svarbu pabandyti pasvarstyti, kas įtakoja dabartinę situaciją.
Kaip jau anksčiau rašiau, netikiu, kad nėra gerų architektų. Netikiu ir tuo, kad nesigauna pastatyti gražų šiuolaikinį pastatą. Verslo centras šalia taip vadinamo "Vaikų pasaulio" yra nuostabus pavyzdys, kuriame įgyvendinti visi mano nuomone svarbiausi naujos architektūros bruožai. Vėl atsimušame į sieną - reiškias įmanoma sukurti gražią šiuolaikinę architektūrą, bet kodėl tada jos nekuriame? Šauna vienintelė mintis, kuri atrodo pakankamai reali. Dabartinių pastatų projektų nugalėtojais tampa tie, kurie daugiausiai įdeda pinigėlių į kažkieno kišenę. Liūdna, kad mūsų demokratija taip išsigimsta. Apmaudu, kad nekuriame gražesnio, patrauklesnio Vilniaus.
Manau, dabartiniai "modernūs" pastatai, jau po dešimties metų atrodys apgailėtinai. Lieka tikėtis. Tikėtis, kad atsiras kompanijų kurios išdrįs pasiūlyti kokybišką, gražų produktą, pamindama milžinišką pelno siekimą.

2007 m. rugpjūčio 21 d., antradienis

Įvaizdis dar ne viskas. O troškulio nėra

Nutiko viskas vakar vakare. Grįžtu iš miesto apie dešimtą valandą, nuotaika puiki. Troleibusu atlingavau iki reikiamos stotelės, ten išlipęs pažiūrėjau tvarkaraštį. Mda, autobusas bus tik po 15 minučių. Neitin gerai. Kągi.. reikia užmušinėt laiką. Maluosi aplink ir tiek. Staiga akis užkliuvo už nepaprastai gražios merginos. Ooo.. Reikia kažkaip pasirodyti gi, ale prieit baisoka. Išsitiesęs kaip styga lėtai žingsniuoju pro šalį. Nežiūri. Netvarka. Vaikštau toliau, kažką švilpauju, išsiemęs telefoną maigau žinutę. Išgirstu kaip kažkas pašaukė vardu. Ai kaimynė. Irgi žavi mergina. Kažką kalbam, o aš vis žvilgčioju į stotelėje sėdinčią mūzą. Vistiek nežiūri. Staiga prie stotelės privažiavo mašina ir sustojo: pasirodo kaimynės tėtis pro šalį lėkė. Ou jė, nuveš iki namų! Na čia tai pasirodysiu - autobusai nelygis, mašinos manes atvažiuoja pasiimt! Persimetu per petį kuprinę su krūva daiktų, laptopu ir bandau sėst. Kapyst! Man besėdant su triuškmu plyšo užtrauktukas ir viskas pakankamai skambiai pažiro ant kelio. Ačiū Dievui dešine ranka kažkaip stebuklingai spėjau pagaut laptopą..

Skubiai susirenku šmutkes, sumetu viską į mašiną, pats irgi įšoku. Ant kelio plėvena kažkokie iškritę lapai, bet who cares. Reik varyt iš čia kuo greičiau. Susimoviau kai reikalas. Atsisuku pro langą - mano gražuolė juokiasi.

Va ir po įvaizdžio. Pagalvoju, kad iš šono viską stebint turėjo būti tikrai juokinga.

2007 m. rugpjūčio 17 d., penktadienis

Skaitykit ką dėvit

Prieš prasidedant šiai vasarai, orų prognozės buvo ypač optimistiškos. Žiniasklaida mirgėte mirgėjo pranešimais "Karščiausia šimtmečio vasarą", "Laukiame rekordinių karščių". Tačiau su orų spėjimais baigėsi kaip visada. Tiesa, nepasakyčiau kad buvo labai šalta. Dienomis, kai saulė nepašykštėdavo spindulių, įsitaisydavau kur nors pavėsyje ir gurkšnodamas šaltą arbatą stebėdavau miesto gyvenimą. Taip atradau naują stebėjimo objektą - praeivių marškinėlius su užrašais.
Tokie marškinėliai, angliškai vadinami T-Shirts, paprastai yra berankoviai, vienspalviai ir su kokiu nors užrašu, dažniausiai priekyje. Šie užrašai būna patys įvairiausi: nuo juokingų frazių, iki filosofinių apmąstymų. Tokų marškinėlių yra begalo daug, vieni juos perka, kiti pasidaro patys. Bet kokiu atveju tokie marškinėliai yra vienas iš saviraiškos būdų, o saviraišką aš visada palaikau. Čia reiktų padaryti pauzę ir pasvarstyti - ar yra kokios nors savęs išreiškimo ribos, bei normos? Atsakyti gana keblu, tad norėčiau pasidalinti su vienu saviraiškos pavyzdžiu: pankas su ryškia žalia skiautere ir tokia pat šukuoseną propaguojantis valdininkas. Abiem atvejais šie du žaliaplaukiai tik bando išreikšt save, bet sutikite, su tokia šukuosena valdininkas atrodytų kvailokai. Grįžkime prie idėjinių marškinėlių ir pritaikykime tą pačią mintį. Vienoks užrašas gali puikuotis pas panką, kitoks pas solidų biurokratą.
Deja, ši mano teorija duždavo į šipulius stebint idėjinių marškinėlių savininkus. Susidarė įspūdis, kad dauguma net nesupranta kas ten užrašyta, o juos dėvi vien dėl to, kad užrašas įmantrus, angliškas - suprask madingas. Po ilgo spoksojimo, sudariau labiausiai nevykusių marškinėlių trejetuką.

1. Užrašas ant keturiolikmečio marškinėlių "Pasileidęs ir tuo patenkintas". Įdomu, ar savininkas bent galėtų paaiškinti ką tie žodžiai reiškia.
2. Užrašas ant gerokai apkūnios merginos su leopardo rašto mini sijonu. Marškinėliai aptemti, po jais matosi gražiosios riebalų rinkės. Užrašas ant priekio "I didn't ask to be the princess". Užrašas ant nugaros "But if the crown fits..." Net sunku kažką pakomentuoti. Gal aš kažko nesuprantu?
3. Užrašas ant pageriančio dėdės marškinėlių "F*CK". Žvaigždutę padėjau aš, originaliai jos ten nebuvo. Čia vėl nesuprantu, keiksmažodis užrašytas angliškai jau savaime idėja?

Beveik visi šie marškinėliai kitame kontekste (ant kitokių žmonių) žiūrėtųsi įdomiai. Beskonybė? Pernelyg didelis noras būti madingu ir originaliu? Reiks ir man pasigaminti marškinėlius su kuriais eisiu į susitikimus su klientais: "Nerūkau. Kavos negeriu. Tiesiog mėgstu kokainą"

2007 m. rugpjūčio 14 d., antradienis

Kažkaip nežinojau, kad default'iškai komentuot gali tik registruoti nariai. Suteikiau žodžio laisvę visiems! :) Anonimai, svečiai, nariai - komentuokit, išreiškit savo poziciją, kritikuokit, peikit, girkit :)

IRC pokalbiai: praeities šlovė ir dabartinis sąstingis

IRC, kaip teigia Wikipedia, yra ryšio protokolas ir interneto paslauga, skirti gyvam bendravimui Internete (operatyviam apsikeitimui trumpomis tekstinėmis žinutėmis). Atsiradęs Suomijoje 1988 metais, Lietuvoje įsikūrė kažkur 1995ais metais.
Jau nuo pačios Interneto atsiradimo pradžios, žmonėms rūpėjo tarpusavio komunikacijos galimybė. Prasidėjusi elektroninio pašto forma, kuri, tiesa sėkmingai išliko iki šių dienų, vėliau ji smarkiai plėtėsi. Atsirado įvairių "chatų". Vienam jų buvo lemta patekti į istoriją. IRC pokalbių populiarumą aplenkė nebent Skype programa. (tikslių duomenų neturiu, o būtų velniškai įdomu..)
Atsimenu, jog kažkur apie 1997 metus atradau IRC pokalbius. Nuo tos dienos sąskaitos už telefoną nebebus mažos niekada.. IRC su mIRC programa priešakyje, man buvo tikrų tikriausias narkotikas. Tuo metu interneto greitis nebuvo dabartinių standartų, tad pokalbiai buvo pagrindinis užsiėmimas. Žinoma užkibau ir ant "internete tavęs niekas nemato, tad gali būti bet kuom". Būdavo išties smagu. Pamatę telefono sąskaitą tėvai pareiškė arba užraukiu visą šį reikalą, arba "lauk iš trobos". Bet kaip jau minėjau, IRC buvo narkotikas, todėl ilgai neužtrukau ieškodamas sprendimo kaip bendrauti nemokant nė cento - vakarais keliaudavau į tėvų darbus, kur prie kompiuterio prabėgdavo to meto smagiausios valandos. Merginų paieškos (taip man 19 metų, taip aš turiu BMW, o dabar atsiųsk nuotrauką), pokalbių kanalų karai, bendrų interesų turinčių žmonių suradimas, viskas tada buvo nauja, nepatirta ir tiesiog "vežė". #baras, #girls, napster, audiogalaxy, ech, nostalgija. Vėliau, internetui pingant, kažkur 1999 - 2003 metais, atėjo tikrasis IRC bumas. Žmonių kasdieną daugėdavo ir buvo sakoma, perfrazavus žinomą priežodį, "jeigu tavęs nėra IRC, tavęs nėra niekur". Lietuviškuose serveriuose vienu metu būdavo 5000 - 10000 vartotojų. Klasiokai, draugai, bendraminčiai, visi rinkdavomės čia. Su šypsena prisimenu pirmąsias "meiles", kurios gimė būtent IRC, tiesa, ateityje tokiu būdu susipažinau su nemažu kiekiu dabartinių draugų. 2005ais metais, Lietuvoje buvo pasiektas rekordas, vienu metu lietuviškame Aitvaro tinkle buvo 27152 žmonės. Deja, nežinau kodėl, tačiau IRC pokalbių populiarumas nuo to laiko pradėjo blėsti. Mano nuomone, pirmasis duobkasys buvo MSN Messenger programa, o IRC saulėlydį įtvirtino populiarusis Skype.
Dabar truputį apmaudu, kad šlovingasis IRC merdėja. Apmaudu dėl to, kad jis suburdavo visai nepažystamus žmones. Žinoma, dabar egzistuoja begalės forumų, tie patys BLOG'ai, skaipai, msn'ai. Bet tos dvasios nebeliko. Reikia tikėtis, kad ateityje sulauksime naujo bendravimo standarto, kuris bus toks pat, koks savo laiku buvo IRC.

2007 m. rugpjūčio 10 d., penktadienis

Persikraustymas

Taigi, seniai norėjau kraustytis iš blogas.lt O šiandien paskatintas Eimanto straipsnio, apsisprendžiau ir voilà viskas pavyko:)

Ateityje tikiuosi čia biškutuką apsitvarkyti, pasigrąžinti ir tęsti savo pradėtą darbą. Keep on reading ;)

Kai rytas prasideda ne taip kaip turėtų..

Grįžęs namo pakankamai vėlai, tikėjausi bent kažkiek pamiegoti iki darbo. Deja deja. Ryte gal penktą valandą pažadino keistas vandens čiurlenimas. Pramerkęs akis žiūriu - iš priešais pat lovą stovinčio akvariumo bėga vanduo. Iš netikėtumo pasitryniau akis - turbūt sapnuoju. Bet ne, pora sekundžių ir vanduo prasiveržė galinga srove. Šokau iš lovos per sekundę, dar per porą užsimetęs kažkokius drabužius skuodžiau į vonią. Aišku jokio kibiro ar panašios taros neradau. Taip ir lakstau po namus rinkdamas laikraščius ir indus, o vandėlis bėga sau.. Mečiau į pagalbą sausas anklodes, užvalkalus, rankšluoščius.. Situacija ne iš maloniausiųjų. Galva dar neveikia, o ant grindų varo krūva vandens. Gerai, kad bent akvariumas nedidelis - 54 litrai ir išbėgo mažiau negu pusė.. Aišku tas gerumas tai sąlyginis. Knygos, keletas daiktų sugadinti nepataisomai, bet ir čia niekis. Kilimą matomai teks išmesti, tiesa, tikiuosi, kad jis bus sugėręs didesnę dalį vandens ir kaimynams apačioje teko nedaug.

Sedžiu piktas, be miego. Iš situacijos "kai tau sekasi"

Didžiausia gyvenimo žuvis. Kovos istorija :)

Nors teoriškai istorija apie žvejyba, manau įdomu bus netik žvejams. Taigi, ...


Savaitgalį nuspredžiau praleisti sodyboje, Širvintų rajone. Atvažiavau penktadienį, iškart po darbo. Išlenkęs porą alaus nulėkiau prie upės, nors toje pradinėje stadijoje (aukštupys) ji panašesnė į upelį. Atsisėdau prie kranto ir išsivyniojęs, užmečiau meškerę. Po poros minučių, į krantą keliavo stambi raudė. Gera pradžia. Alaus ir sėkmingo kibimo paveiktas, sėdžiu laimingas, švilpauju. Štai antra raudė, dar didesnė keliauja. Atkabinęs nuo kabliuko, paleidau atgal ir tuo metu pastebėjau, kad prie vienos medžio šakos, kitoje upės pusėje šokineja žuvis. Staigiai pakeičiu masalą ir švystelnu plūdę į tą vietą. Vos spejus plūdei pasiekti vandenį, paviršių kažkas stipriai sujudina. Įsitempęs laukiu kibimo.. Plūdė keliauja palei srovę, tačiau tarytum per greitai. Užkertu. Per rankas gaunu tokį smūgį, kad meškerė vos neišlekia iš rankų. Jaučiu, kad anam gale kažkas didelio, labai labai didelio. Nors kyla mintis atleisti stabdį, meškerę iš rankų taip plėšia, kad tokiosgalimybės neturiu. Ot velniava, pagalvoju, tiek teorijos priskaityta, bet atėjus kritinei situacija, sausa teorija atrodo apgailėtinai.. Mano pagautas milžinas diktuoja savo tempą, su įniršiu neria link žolių. Išgirstu tik trumpą pokštelėjimą, o meškerė staiga palengvėja. Nutrūko rūpūžiokas.. Suvynioju valą, ogi kabliukas atlenktas kaip plonytė viela.. Rankos kojos dreba, per visą kūną eina pagaugai. Kalbu trumpai, rusiškai gal dešimt minučių. Po kurio laiko bandau vėl žvejot, bet iš galvos neišeina ta milžiniška žuvis ir susinervinęs patraukiu atgal namo.


Day 2

Sulaukęs vakaro vėl judu link upės. Šį kartą išsirenku kitą vietą, vistiek nesitiki, kad paslaptingasis monstras tūnos ten pat ir lauks mano masalo. Susitvarkau meškerę, aukšles lupu viena po kitos. Rodos geras poilsis garantuotas. Kairėje upės pusėje pamatau žaidžiantį bebrą. Jų šioje upės dalyje gana gausu. Nekreipiu dėmesio ir toliau žvejoju. Staiga matau, kad bebriokas ramiai plaukia po vandeniu upės viduriu. Akimis išmatuoju atstumą. Ėėėė, dar mano plūdę užkliudys. Bingo. Plūdė neria ir varo paskui bebrą. Juokiuosi, bet ką daryt. Pagavau bebrą. Na bebras ne žuvis, lengvai neištrauksi, bet kažką daryt reikia, valas ir plūdė juk mano. Lėtai atveržiu ritės stabdį ir pasiruošiu lyg kovai su stambia žuvim. Pajuntu, kad bebras "užkibo". Reik traukt, kas belieka. Čia prasideda komedija. Būtų kas matęs, kaip žvejys su meškerę bandė ištraukt bebrą.. Tas sveria ne kilogramą ir ne du, plius vien uodega kokį pasipriešinimą sudaro. Po dešimt sekundžių bebras rodos supranta, kad kažkas jam neleidžia plaukt, mosteli uodega. Pokšt. Suskamba nutrūkęs valas. Krizendamas suvynioju, bet iškart apima pyktis, nelemtas upės gyventojas iš paskos nusinešė paskutinę plūdę!
Oh well, ką čia bepriveiksi. Susidedu daiktus ir namo. Visi namai lūžo išgirdę nuotykius.


Tiesa, kai pagalvoju, mano didžioji žuvis užkibusi pirmą dieną buvo greičiausiai ilgų dantų ir uodegos atstovas, kurį pagavau sekančią dieną. Tiek tos mano laimės:)


P.S. Iškilusią plūdę radau kitą dieną, tad bebrui žalos nebuvo padaryta. Na nebent tas sekundes nesupratimo, kas jam neleidžia plaukt namolio..

Muzika: Kodėl ji prastėja?

Vienas iš įdomiausių žmonijos gyvenamojo laikotarpio atspindžių yra muzika. Tai - ne tik meno forma, tai – konkretaus laikmečio civilizacijos minties ir technologijų sintezė. Nors arklių traukiamus vežimus keičia savaime lygsvarą išlaikantys prietaisai, kurių veikimo principo greičiausiai nesupranta 99-i procentai jais važiuojančių, medinė dūdelė ar elementarus oda aptrauktas būgnas išliko, išliko ir jais atliekama muzika. Bet kaip su turiniu?

Visais laikais kokybiška muzika nebuvo vien elementarus natų įgarsinimas, ji savyje turėdavo ištisą istoriją, pasakojimą, idėją. Tipiškas tokios muzikos pavyzdys – klasika. Kompozicine struktūra, melodijos aiškumu, ryškumu, nuotaikos perdavimu ši muzika, mano kuklia nuomone, yra nepralenkiama. Tai pamatas ir pavyzdys. Nereikia tokios idėjos suprasti tiesmukai – imat smuikus, violončeles, fleitas į rankas, susirenkat orkestrą ir pirmyn, kuriat muziką. Ne. Priemonės nėra svarbu. Muzika nepraras savo jėgos, netgi jei bus atlikta pučiant orą į tuščius alaus butelius.

Kai kas iš jūsų, skaitydami šias eilutes spėjot pagalvot: ok, visas šias elementarias tiesas aš žinau, užtenka pamokslaut, prie reikalo! Sutinku, griebkim jautį už akių.

Savo muzikinę „karjerą“ pradėjau kažkur 99 metais. Kas buvo anksčiau, prisiminti gėda. Į muzikos pasaulį mane įtraukė elektroninės muzikos atšaka – lengva trance muzika.Tai lengva, melodinga muzika su aiškiu ritmu, gausiai naudojamais sintezatoriais. Neišprususiai ausiai ši muzika skambėjo fantastiškai. Tačiau bėgant metams, ją išstūmė progressive house, vėliau electro house, dar vėliau techno ir psy trance. Nežinančius su kuo šitie patiekalai valgomi, nuraminsiu, lemiamos reikšmės šiai istorijai jie neturi (na o tie, kurie supranta apie ką aš, galiu tik pasveikint). Kažkurią diena, pagalvojau, kas visgi mane taip traukė prie tos trance muzikos. Paklausęs nustebau: nors ši muzikos šaka egzistuoja ir po šiai dienai, o jos populiarumas išaugęs keletą kartų, senesnė ji buvo gražesnė, kokybiškesnė ir įdomesnė. Nesistebiu, kad ji mane taip patraukė. Čia norėčiau pereiti prie pagrindinės straipsnio minties – dabartinė muzika tampa pigia ir paprasta. Supraskit teisingai, tikrai nesakau, kad ši tendencija apima absoliučiai visą muziką, tačiau jos daugumą tai tikrai.

Tuo įsitikinti gana nesunku. Jeigu turite mėgstamų grupių ar pavienių muzikantų, kurie kūrė tarkim prieš septynis-aštuonis metus ir iki šiol muzikuoja, palyginkite jų kuriamą muziką. Manyčiau pastebėsite, kad ji tapo lengvesne, saldesne, nebe tokia gilia. Kodėl? Į šį klausimą niekaip negaliu rast atsakymo. Nejaugi tampa norma, paminti savo įsitikinimus ir bet kokia kaina siekti populiarumo, pinigų? Vienareikšmiškai atsakyti sunku. Dabar muzikos yra tiek, kad kiekvienas išsirinks pagal savo skonį. Čia susiduriu su dilema – jeigu muzikos yra daugiau ir ji labiau prieinama (iPod manija, internetas ir pan.), teoriškai turėtų didėti įdomesnės, ne komercinės muzikos ieškančių žmonių. Tačiau susidaro įspūdis, kad yra priešingai. Visi eina vienu keliu, niekas nepasuka galvos į šoną. Bandydamas atsakyti į šį klausimą, apsvarsčiau daugybę variantų. Gana netikėtai kilo mintis apie Froido teorijas – grubiai perfrazavus, vaikystėje daroma įtaka suformuoja būsimą asmenybę. Bet vėlgi, šiuolaikiniai jauni žmonės augdami turėjo didesnes galimybes išgirsti kitokios muzikos. Dabar turime net lietuvišką MTV televiziją, šimtus radijo stočių, grojančių pačią įvairiausią muziką. Aš prisimindamas savo jaunas dienas menu tik vieną populiarios muzikos šaltinį – per Tele3 televiziją rodomą MTV Top 20. Tai turbūt buvo viskas, jei neskaitysime darželyje grojamų Felicita ir panašių itališkų pop legendų. Kaip bežiūrėtum, dabartiniai laikai suteikia didesnes galimybes originalumui, tačiau jis dingsta sulyg kiekvienais metais. Tiesa, nėra viskas taip niūru. Pakankamai geros muzikos yra ir dabar, tik jos reikia labiau paieškoti.

Vakar su dideliu nekantrumu laukiau Antriaus Mamontovo koncerto. Deja nebuvo galimybės nuvykti į Jūros šventę, tad koncertą stebėjau namie prie kalbadėžės. Atvirai pasakysiu – tai geriausias mano matytas koncertas per TV, iki šiol graužiuosi, kad nepamačiau jo gyvai. Muzika taip užvedė, kad pradėjau šokti vidury kambario. Iš tikrųjų, žodžiais nenupasakojama, tad nesistengsiu. Tik džiugu pastebėti, jog geros muzikos dar yra, tad kviečiu ir Jus – nebūkite už virvelių valdomos marionetės. Ieškokit, atraskit, klausykit. Kurkime gerą muzika drauge.

Kaip sutaupyti, bet pražilti, arba "Važiavimo viešuoju transportu be bilietėlių įpatumai"

Kadangi darbe nepagailėjo ir davė laptopą, pagaliau galiu blog'int pakankamai operatyviai:)


Kadangi savaitgalį išvykstu į elektroninės muzikos festivalį, pinigų kaip niekada trūksta. Tad nusprendžiau taupyti visais įmanomais būdais. Vienas iš jų - važiavimas viešuoju transportu be bilietų. Prabėgo trejetas dienų ir planas vyko sėkmingai. Tiesa sėkmė turėjo kažkada pasibaigti..
Taupymo programa "Sutaupyk bet pražilk" vykdoma taip: nusiperki vieną talonėlį, įlipi į bet kokį viešąjį transportą. Nuo čia prasideda linksmybės. Įlipęs pirmiausiai gerai apsidarai, atidžiai ištyrinėji visus autobuse/troleibuse esančius žmones (nieko gero jei autobusas pilnutėlis) ir surandi galimus kandidatus į kontrolierius. Peržvelgi ar jie neturi aukštų apykaklių, po kuriomis galėtų slėpti pažymėjimą. Tokiu atmetimo principu, susirandi pora įtariamųjų. Atsistoji prie pat komposterio, pasiimi į rankas bilietėlį ir lauki.. Jei važiavimo metu tikėtini kontrolieriai neatsistoja, ar neišsitraukia pažymėjimų, galima pereiti prie antros plano dalies. Važiuojant pirmiausia reikia stebėti, ar sekančioje stotelėje nėra žymiojo "Raudono autobusiuko". Jei nėra, valio! Stebim žmones esančius stotelėje, ieškom potencialių kontrolierių. Atskirti juos pakankamai nesunku - jie paprastai stovi grupelėse po du-tris žmones, atvažiavus transportui išsiskirsto ir įlipa visada kiekvienas pro atskiras duris. Jei taip atsitinka, nepamirškite, kad jūs stovite prie komposterio. Ramiai pažymėkite bilietėlį. Planas pavyko.

Deja, praktiškai viskas sunkiau. Važiavimas tampa geru nervų išbandymu. Kontrolieriaus ieškojimas tarp žmonių gali įvaryti paranoją. Ir šiaip, geriau jau ramia sąžine pažymėti bilietą ir gyvent toliau nepražilus. Klausiant kokio velnio as čia bandau sutaupyti centus? Viskas ištikrųjų gana paprasta. Kadangi baigiau bakalauro studijas, o dėl stojimų rezultatų į magistro studijas dar nėra, praktiškai esu persona nongrata:) Realiai man reiktų pirkti visus bilietus pilna kaina. Viskas būtų kaip ir ok, ale aš dirbt pradėjau neseniai, algos dar neturiu. Kaip sukrapštyti tuos pinigus kelionėms - mano asmeninis reikalas. Tai vat, sukiesi žmogus kaip išmanai:)

Sakykim čia buvo įžanga į šios dienos nuotykius. Važiuodamas į darbą autobusu, pajaučiau, kad tam tikroje stotelėje bus kontrolė. Bilietėlio deja neturėjau jokio. Na galvą palenkęs stebiu situaciją: priešais mus važiuoja troleibusas, reiškias mes apsaugoti nuo staigaus "Raudonojo autobusiuko" antpuolio..:) Sustojus stotelėje, pastebiu du žmones: vyriškį su tokia labai madinga siaurėjančia kepuraite ir treningais, bei moterį. Pradžioje lyg suabejojau, bet paskui kai jie įlipo pro skirtingas duris, supratau. Oplia, vat ir pakliuvau..
Moteriškė atsistojo tiesiai priešais mane, tad mano veiksmai tapo ypač apriboti. Viena mergina sėdėjusi šalia manęs išsitraukė piniginę. Viskas. Dabar jau tikrai aišku, kad laukia linksmybės:) Pora sekundžių, ir kontrolierės ženkliukas ištrauktas, moteris atsisuka į mane ir paprašo bilietėlių. Na aišku, tokių situacijų nesu didelis mėgėjas, tačiau žinau, kad ir kas bebūtų, reikia elgtis labai ramiai ir lėtai. Atsisegu savo krepšį, po truputį traukiu piniginę, o galvoje karštligiškai ieškau plano, kuris staigiai ir dabar pat mane išgelbėtų. Šauna mintis, kad reik traukt lauk senus talonėlius ir duot kontrolierei kol privažiuosiu stotelę, tada šokt staigiai lauk. Knisuosi po piniginę, ir randu seną nuolatinį. Šaltakraujiškai išsitraukiu ir kyšteliu kontrolierei priešais nosį. Ši mano nuostabai tarsteli ačiū ir nueina ieškot kitų aukų. Eina peklon pagalvoju. Praslydau, bet nervų reikėjo daug.. Išlipęs stotelėje paeinu iki kitos man reikalingos, sulaukiu autobuso, sėdu ir iškart pasižymiu talonėlį. Užtenka man tų nuotykių jau šiandien. Dar betrūksta kokios avarijos ir bus pilnas komplektas. Well what do you know.. Kitam sustojime tik pradėjus judėti... smūgis! Mūsų vairuotojas sugebėjo "įsiūti" troleibusui į galą. Nieko rimto, sužeistų nėra, tik vairuotojas laksto kaip paklaikęs. Aš spėju pagalvoti, kad gal jau užteks tų pranašiškų minčių, suglamžau bilietėlį ir nutapnoju į darbą pesh.com
Vat taip vat:)

Popierinės žiniasklaidos pabaiga

Išplitus internetinei žinių pateikimo formai, įprasti dienraščiai susidūrė su dilema - kaip išlikti? Kaip išlaikyti savo skaitytojus? Kaip save parduoti? Pasižiūrėjus į populiariausius tinklalapius Lietuvoje, matomas naujienų portalų populiarumas (delfi, lrytas.lt, alfa.lt). Manau, kad nesu vienas, savo darbo dieną pradedantis būtent šiais interneto puslapiais. Keletas spustelėjimų ir visi šios dienos įvykiai tavo rankose. Patogu, greita, idealiai tinka gyvenant šiame skubos amžiuje. Galvoje šmėsteli mintis - o kaip su tradicine spauda? Ar artimiausias penkiasdešimtmetis bus popierinės žiniasklaidos saulėlydis?
Atsakyti vienareikšmiškai manau nėra įmanoma. Na geriau pagalvojus, tai įmanoma, tačiau vėlgi, ar šis spėjimas bus motyvuotas? Mano kuklia komunikacijos ir informacijos mokslų bakalauro nuomone, popierinis formatas iš mūsų gyvenimo nesitrauks bent artimiausius šimtą metų. Spėjimas drąsus žvelgiant į medienos sunaudojimo kreivę, tačiau neturėtume atmesti ir popieriaus iš dirbtinio pluošto sukūrimo idėjos. Jeigu problemos dėl popieriaus stokos nebebus, kas gali lemti laikraščių ir žurnalų išnykimą? Panagrinėkime, kas lemia internetinių žiniatinklių populiarumą. Pirmiausia, šie tinklalapiai beveik neriboja priėjimo prie informacijos. Tiesa, taip sakyti nėra visiškai tikslu - labiausiai priėjimą prie jų varžo naudojimosi kompiuteriu ir/ar internetu, žinių trūkumas, tačiau žvelgiant į ateitį, tikėtina, jog šie trukdžiai bus sumažinti iki minimumo. Manau jau daugeliui jūsų, gerbiami skaitytojai, kilo mintis, kad "popierinės žiniasklaidos" didžiausias minusas - mokestis. Tai galioja beveik visiems laikraščiams ir žurnalams. Aišku reiktų pasidžiaugti, kad yra ir nemokamai platinamų dienraščių – pvz. "15 min". Tačiau neveltui sakom, kad nemokamo sūrio nebūna. Skaitydami internete mes irgi mokame, tik ne taip tiesiogiai. Juk tenka žiūrėti į nuobodžias reklamas, po visą ekraną lakstančius langus su užrašais „Paspausk šį langą ir milijonas tavo!“ bei panašiais. Laikui bėgant, turėtų atsirasti ir pilnai mokamų internetinių žiniatinklių, kurie bus pigesni negu popieriniai analogai, tačiau neturės nekenčiamų reklamų.
Reiktu pereiti prie pagrindinio popierinės žiniasklaidos duobkasio - populiarumo vaikymosi. Kurį laiką stebiu spaudos kioskų languose iškabintą bulvarinę spaudą. Vos ne kiekvienam viršelyje "triuškinantys" užrašai: pvz. "PAKALTINAMA" (čia apie dviejų broliukų nužudymu kaltinama motiną) ir pan. Kodėl mes skundžiamės Lietuvoje nemažėjančiu nusikaltimų kiekiu, kai netiesiogiai juos reklamuojame? Na bet čia jau nukrypstu nuo pagrindinės temos, tebunie ši medžiaga lieka kitam straipsniui. Taigi, grįžtant prie pagrindinės istorijos linijos - populiarumo vaikymosi. Manau jis prasidėjo nuo "Vakaro žinių" ir palengva persiduoda į kitus laikraščius ir žurnalus. Tikiu, kad tokie straipsniai masina skaitytojus, taip laikraštis darosi pelningesnis ir populiaresnis. O ko daugiau jiems reikia? Nepaprastai populiarūs įvairūs turtingojo visuomenės sluoksnio detales ir gyvenimus nagrinėjantys žurnalai. Nelieka užmirštos ir paskalos. Vėl gi, laike išlieka tik vertinga ir kokybiška literatūra, ar tai būtų knygos, ar laikraščio straipsniai. Spėčiau, kad pasaulyje ir toliau tobulėjant technologijoms, spartėjant ir pingant internetui, daugybė žurnalų ir laikraščių persikels į interneto platybes. Manau daugelis Jūsų pastebėjo, kad internetiniuose žinių portaluose pateikiama video medžiaga tampa norma. Bėgant metams, įvairių teksto papildymų tik daugės, informacija bus pateikiama vis įspūdingiau ir įtaigiau.
Dar vienas liūdnas faktas – žiniasklaidoje dažnėja nešališkų ir užsakytų straipsnių. Internetiniuose portaluose juos pateikti sunkiau - galimybė vartotojams komentuoti, t.y. beveik tiesiogiai dalyvauti žinių pateikime, sudaro tam tikrus apribojimus šališkumui. Čia reiktų paminėti ir naują (galbūt būsimąją) žiniasklaidos formą - blogus. Kas atsitiktu, kuriam nors žinomam blogeriui pradėjus agituoti pirkti kažkokią prekę ar balsuoti už konkretų veikėją? Greičiausiai komentaruose sulauktumėm keiksmažodžių, kritikos, o galbūt daug vartotojų apskritai nebeužeitų į tą blogą. Mano akimis žiūrint, blogai savo didžiausią potencialą atskleis po gerų penkių-dešimties metų. Tiesa, grįžtant prie popierinio formato, svarbu paminėti, jog ir jis turi privalumų: popieriuje skaityti tekstus, ypač ilgus, yra patogiau. Tačiau čia – knygų sritis. Jų išlikimą laiko sferoje greičiausiai įtakos būtent patogus skaitymas.
Visais laikais sėkmingiausiai veikdavo ta žiniasklaidos forma, kuri sugebėdavo naujienas pateikti operatyviausiai. Čia nenuginčijimą privalumą turi internetinis dienraštis. O kaip manote Jūs? Ar sulauks popierius savo "galo", ar internetas galutinai įsitvirtins mūsų gyvenime kaip pagrindinė naujienų pateikimo forma?

Muzika: Elektroninė. Akustinė. Kuri skanesnė?

Muzika – išraiškos forma laiko terpėje, naudojant garsų ir pauzių struktūrą. Tokį šio reiškinio apibūdinimą pateikia Wikipedia. Nors apibrėžimas skamba mįslingai, kas yra muzika žino visi. Viena visuomenės dalis tai priima tik kaip foną darbe, kita leidžia šimtatūkstantines sumas muzikinės aparatūros pirkimui ar konstravimui. Pasaulis įvairus, nuomonės taip pat. Jei jums muzika apsiriboja radio įjungimu kartą metuose, galite ramiai uždaryti šį langą ir praleisti artimiausias penkias minutes prasmingiau. Jei Jūs nepriklausote šiai kategorija, varom toliau.
Nors muzikos rūšių yra begalė, manau viena iš jų yra nepelnytai menkinama. Tai - elektroninė muzika. Mintis parašyti šią publikaciją kilo todėl, kad paprasčiausiai atsibodo girdėti tokius teiginius: "Kas čia per bumčikas, junk normalią dainą". "O pas jus nėra normalios muzikos?Na ten kur dainuoja". Stop. Manau čia reikia padaryti pauzę ir pagalvoti - kuom ta "nenormali" muzika yra tokia jau nepriimtina?
Nenoredamas Jus užversti krūva techninės informacijos apie tai, kaip kyla muzika, rašysiu trumpai: norint sukurti bet kokio tipo muziką, turime išgauti garsą. Akustinėje muzikoje garsas išgaunamas fiziškai, dažniausiai rankomis, pirštais, lūpomis. Elektroninėje muzikoje garsas sukuriamas nebe fiziškai, tačiau jį taip pat sukomponuoja žmogus. Neabejotinai, senoviniai instrumentai žmonėms labiau įprasti negu vienokio ar kitokio pobūdžio sintezatoriai. Tačiau, patį darbą jie atlieka vienodai gerai - išgauna garsus, kurių pagalba atlikėjas kuria muziką. Neabejoju, kad vieni iš tų, kurie visiškai nevertina elektroninės muzikos negali susitaikyti su ta mintimi, kad tiek ši muzika yra analogiška akustinei. Vienas iš geriausių to fakto įtvirtinimo pavyzdžių - sunkios techno muzikos ir simfoninio orkestro sintezė Jeff Mills kompiliacijoje Blue Potential. Kritikai pripažino, abi muzikos šakos yra nepakartojamos, o sėkmingas jų sujungimas dar kartą pademonstravo, kad tai ta pati, bet kitomis priemonėmis išreikšta muzika.
Sutinku, prastą gabalą su kompiuteriu ar sintezatoriumi sukurti lengva. Valanda copy paste principo ir kuom ne hitas? Prastą gabalą. Būtent. Prastą. Kokybiškos, profesionalios, autoriaus mintį išreiškiančios muzikos sukūrimas užima labai daug laiko. Tai sėkmingai atlikti sugeba toli gražu ne visi. Atkreipkit dėmesį, visa ypač prastos kokybės muzika, aka ruskii pop ir Pūkas & Friends (gerbėjai nesupykit) yra paremta foniniu bum bum, kuris yra sukurtas prasčiausia muzikos kūrimo programa. Tokia muzika neturi būt maišoma su tikrąja elektronika. Norėdami užbaigti visus ginčus, akustiškai pagrįstos muzikos atstovai dažnai sako: "buka ta muzika, bumsi, nėra minties, nėra idėjos". Laba diena! Nėra minties? Visiškai nesutinku - pati mintis yra labiau užkoduoda, nėra pateikta ant lėkštutės, ją reikia mokėti suprasti, iškoduoti.
Žinoma jokiu būdu nekritikuoju akustinės muzikos. Ją klausau taip pat su mielu noru, pats kažkada grojau vienu lietuvių liaudies instrumentu. Garsas skleidžiamas įprastų instrumentų turi savo šarmo ir žavesio.
Reziumuojant norėčiau visiems palinkėti atrasti elektronikos pasaulį, o pradėti galima kad ir nuo pačios tikriausios legendos - Kraftwerk. Tikras sausainis ausims. Skanu.
Aš asmeniškai klausau pačią įvairiausią muziką. Neseniai buvau klasikos koncerte (J. S. Bacho jei kam įdomu), šiuo metu klausau Dave Clark technoidinius pasilinksminimus. Ryt kulniuosiu nusipirkt Jurgos Instrukciją. Viva música!


Dainuojamosios poezijos svetainės sezono uždarymas

Į koncertą mane pakvietė kursiokė. Iš kart prisipažinsiu - nesu buvęs nė vienam tokio tipo (bardų) koncerte, tad entuziastingai priėmiau kvietimą. Nors nežinojau net kas gros tą vakarą, entuziazmas tryško pro kraštus. Atvykau pakilios nuotaikos. Prie įėjimo jau būriavosi nemažai žmonių, tiesą sakant net laukiančių skaičius nustebino. Bestoviniuodamas prie vartų, dairiausi aplink: visi su šypsenom, žvilgčioja viens į kitą, lyg tik jie žinotų kažkokią nepaprastą paslaptį. Patekęs vidun suploju rankomis - sėdėsiu pačioje pirmoje eilėje, tiesiai tiesiai prieš pat sceną. Fantastika, dar neteko tokioje vietoje būti. Net nejauku. Iš to nejaukumo einu ieškot alaus. Randu. Koncertas prasideda.
Pirmą kartą teko išgirsti gyvai grojanti Joną Čepulį. Tikrai patiko. Dar kartą įrodė - jis muzikantas - profesionalas. Su gitaristu Kristijonu atliko keletą įdomių kūrinių. Tiesa, reikia pripažinti, kad situacija tik pagerėjo, kai į sceną įžengė Ieva ir atliko nemažai stiprių gabalų duetu su Jonu. Apšildymas buvo vykęs. Liaudies motyvais paremtos dainos, energinga muzika puikiai atliekama gitaromis nepaliko abejingų. Po to į sceną beliko įžengti pačiam Gediminui Storpirčiui. Šį bardą jau esu girdėjęs. Grojo ir dainavo puikiai, gabalai gerai parinkti. Mano manymu, jo ir vėliau pasirodžiusio Andriaus dainos, geriausiai atitiko bardų įvaizdį. Minios energingas palaikymas ir ypač gausios ovacijos parodė tą patį. Ehei, nuo čia prasidėjo geriausia koncerto dalis. Dainuodami į sceną pakvietėm patį Aidą Gyniotį! Mėgstamiausias iš mėgstamiausių. Išsižiojęs išklausiau pirmą dainą - meistriškai atsakydamas į Gedimino kvietimą, Aidas savo stiliumi jam padėkojo. Nerealiai, plojau iki delnai paskaudo. Na o tada geriausia dalis. Yra jo tokia daina, tiesa sakant pavadinimo net nežinau, bet dainuoju vos ne kasdien. Limpanti ir šiaip kažkaip labai patinka - "Už jūros mėlynas smėlis...". Kam teko girdėti, tikrai žino apie ką aš:) Seniai svajojau ją išgirsti gyvai.. Pagalvojus, gal ji ir vadinasi "Už jūros". Matomai taip ir yra.. Taigi. Dainuojant ją, reikia šiek tiek pašūkčioti. Kas yra nepaprastai linksma, ypač kai tų šūkaliotojų daug. Viskas prasidėjo puikiai, pirmą kartą žinau dainos žodžius, dar ir pašūkčiot su minia yra proga. Bet. Bet aišku visi išsiderino po pirmo posmo:) Po eilinės Aido humoro dozės, visi užbaigiam dainą nepaprastai smagiai. Sėdžiu išsišiepęs nuo ausies iki ausies, svajonės pildosi. Įdomu buvo paklausyti ir jaunųjų talentų: Aido vadovaujamų dainuojančių aktorių, pasivadinusių "Išsiskleidę žiedai" ar kažkaip ten:) Kas buvo renginyje gal geriau atsimins. Dainavo nepaprastai šauniai. Atmosfera pasidarė tiesiog nepriimtinai gera. Tad beliko audringai sutikti patį Andrių Kaniavą. Na žiūrovai jį, tarkim, gana energingai sutiko. Tokių ovacijų dar nebuvo sulaukęs nė vienas atlikėjęs po savo pasirodymo. O čia tik atėjo žmogus į sceną.
Bet turiu pripažinti - buvo už ką plot.. Andriaus dar nebuvau girdėjęs gyvai, tad pasirodymas švelniai tariant, paliko įspūdį. Tikrai. Labai įspūdį.. Neveltui pirmasis sulaukė biso, o gėlės vos tilpo į abejas rankas. Tikrai neveltui. Koncerto pabaigoje pasidarė nemaloniai šalta, bet į sceną įsiveržė trys energingi muzikoriai - Domantas Razauskas ir jo du draugai: vienas iš Egipto, kitas iš Indijos. Pradžioje klausiau gana abejingai. Na neabejingai, bet nė velnio nesitikėjau, kad sulauksiu tokios fiestos. Kas ten dėjosi, sunku nusakyti. Man asmeniškai turbūt labiausiai patikęs pasirodymas (sorry Aidai ir Andriau:)) Domanto kolega iš Indijos grojo bent 5iais instrumentais (trimitas, fleita, dūdelė ir daug ten visokių kitų, kurių pavadinimo nežinau). Nebegalėjau nusėdėti, kai susijungė gitara, fleita, būgnai. Some kind of folk-electric music. Visiškai nerealu. Poto sekė regio stiliaus gabaliokas išjudinęs visą auditoriją, ir dar keletas bombų. Bisas užtarnautas sąžiningai. Tiesa gana keista, bet plojimų mano manymu nebuvo tiek, kiek šie energija sprogstantys muzikantai užsidirbo. Na nieko, bent aš rėkiau ir plojau kiek galėjau. Stačiai nerealu. Nelauktai koncertas ir pasibaigė.. Tačiau emocijų užtaisas liko. Reziumuojant galiu teigti, kad tai - vienas geriausių koncertų kuriame teko būti. Superb.


Tiesa, neviskas buvo taip puiku: kilo grėsmė gauti eilinę lietaus dozę. Ale matomai suveikė Aido dainelė prašiusi nelyti;) Prisimenant neseniai šį gyvenimą palikusį Laimoną Noreiką, į sceną buvo pakviesta kažkokia mergina. Skaitė lyg eiles, lyg kažkokią prozą. Visiškai nepatiko, itariu ne man vienam. Kurių galų ji ten lindo taip ir nesupratau. Na nieko.

Prisižadėjau sau į šį koncertą būtinai užsukti ir kitais metais.. Tiesa, dabar neatsimenu, kas, bet prieš grodamas ištarė: "Skanaus". Aš šyptelėjau. Girdėta kažkur.. :)

Durys

Bėgau. Bėgau taip greit, jog atrodė, kad esu ties savo galimybių riba. Uždarydamas duris ir kiekvieną kartą patekęs į kitą kambarį, bėgdavau iki artimiausių durų. Atidaręs duris, nerdavau į priekį. Uždaras ratas, kuris, mano manymu, turėjo anksčiau ar vėliau atsidaryti. Bėgimas nuo kažko, tarsi nuo paties savęs. Naujas kambarys, naujos durys..Atidarai jas ir bėgi tolyn, paprasta. Kažkuriuo momentu, atidaręs duris, už jų pamačiau kitas, o už jų kitas ir vėl kitas. Išėjimo tarsi nėra. Kad ir kiek besistengtum, už durų yra tik kitos. Drebančiom rankom suspaudžiu rankoje laikytą revolverį. Šmėsteli mintis, kad vienintelis būdas nutraukti šį košmarą - nutaikyti ginklą į save ir nuspausti gaiduką. Stiprus garsas nuaidi koridoriumi. Dar spėju pagalvoti: „įdomu, koks tas gyvenimas anapus“. Tyla. Pramerkiu akis, priešais mane – tos pačios durys.

(Ne)Skaitau ir tuo džiaugiuosi

Mobilusis telefonas, nešiojamas kompiuteris, Internetas - dabartinio pasaulio atsipindžiai. Milžiniškos pažangos, mobilumo ir išsivystymo atspindžiai. Palyginus neseniai atsiradę, šie technologiniai stebuklai tapo mūsų gyvenimo dalimi. Sunku pasakyti ar gyvenimo tempo spartėjimas yra jų įtakotas, ar jie tik priemonės, padedančios išgyventi milžiniško tempo betono džiunglėse.
Poilsis nūdienos pasaulyje tampa trumpesnis, tad norisi jį išnaudoti kaip įmanoma prasmingiau. Pavargę milžiniško pasaulinio teatro aktoriai - mes, eiliniai žmonės, grįžtame į savo urvus, kuriuose galime pasirinkti, kaip ir su kuo ilsėsimės. Aktyviai ar pasyviai. Neabejoju, kad didelė dauguma savo pasyvų poilsį įsivaizduoja kaip drybsojimą priešais kalbančią dėžę. Kita dalis, dažnai 'technologiškai labiau pažengusių' neria į Interneto platybes. Moderniam amžiui, modernus poilsis. Atrodytų ši tendencija yra naturali ir logiška. Bet gerbiamieji, kokie reikalai su knyga? Nejaugi tai praeities atributas? Nejaugi tai yra tik intelektualų ir mokslo žiurkių pramoga?
Darosi įprasta tendencija - žmogui norint kažko, jam tas kažkas padedamas ant lėkštutės, sukramtomas ir sumaitinamas. Amerikonizmas populiarus - patogu taip gyventi, ką čia ir bepridursi... Noriu informacijos - pora minučių ir jau knisi begalinius Interneto archyvus. Sutinku, kartais be jo neišsiversi. Bet, bet.. Jums teko skaityti ilgus tekstus ekrane? Aš asmeniškai didelės apimties tekstus atsispausdinu. Galvą kirskit, bet patogiau ir taškas. Noriu poilsio, tapu tapu iki artmiausios video nuomos, pasiemi filmą - vakaras garantuotas. Vadinkit romantiku (toks ir esu:) tačiau man smagiau pasiimt patinkančio rašytojo knygą ir vakarą praleist su trupučiu pastangų. Dauguma pažystamų pakomentuotų: "Taaaip, neblogai čia tu intelektualiniesi, bet va kokie dainų/šokių dešimtukai rodomi. Ohoho!" Norisi netikėti, kad tos retos poilsio minutės kainuoja taip pat pigiai, kaip televizijos pateikiami šou.
Aš pats mėgstu dabartinį pasaulį, esu ateities žmogus. Tiesą sakant ir pats nemažai laisvo laiko praleidžiu drybsodamas prie kalbadėžės (kiti ją vadina tiesiog televizija:), ar naršydamas Internete. Neneigiu - laiką praleidžiu neblogai. Bet kartais, čiumpu įdomesnę knygą ir užsirakinu nuo pasaulio. Nenoriu būt daržove už kurią mastoma, kuriai formuojama nuomonė. Nenoriu patapt individu, kurio veiksmai grindžiami "Visi taip daro, kodėl daryt kitaip?". Skaitau ir tuo džiaugiuosi. O tu?

Velykos!

Pirmiausia sveikinu visus su viena linksmiausių pavasario švenčių - Velykomis!

Nėra Velykos tokios ypatingos lyginant su Kalėdomis (kur dovanos?:), tačiau man ši šventė pirmiausiai patinka, jog švenčiama nors minimaliai laikantis tradicijų. Kalėdos neišvengiamai susijusios su psichoze - tai lyg pop kultūros stabas. Kiekvienas save gerbiantis prekybos centras rūpinasi pranešti apie šį įvykį bent dviem savaitėm anksčiau - įmestas tas pats "Best Christmas Songs / Džingl Bels" kompaktas, pigios platmasinės eglutės. Žiūri ir bloga daros. Kokia čia šventė, marketingas ir tiek.. Tuo tarpu Velykos (nors šiuo momentu už lango pūga..:) mano akimis žvelgiant šio masiškumo neturi. Galų gale kiaušinius tiek dažyti, tiek daužyti iš tiesų linksma. Atsimenu, kokį nepasitenkimą reikšdavau, kai mane, jauną vaikėzą, ištraukdavo iš kiemo ir pristatydavo marginti kiaušinių. Ironiška, bet vakar pats susiradau visus įrankius, prisėdau ir 'pagaminau' 4is mažyčius stebuklus. Ne tiek malonu matyti rezultatą, kiek džiaugtis jog tęsiu senas lietuviškas tradicijas. Norisi tikėti, kad nesu toks vienintelis, kuriam sintetinis džiaugsmas bei dirbtinės eglės sukelia atmetimo reakciją. Norisi tikėti, kad nepaprastai gražios ir sveikintinos tradicijos išliks, nepaskęs masiškumo gniaužtuose. O tu, kuris skaitai šį tekstą, nudažei nors vieną kiaušinį? Ne? Pradrybsojai prie televizoriaus? Griebk kokius tik nori įrankius ir pirmyn :) Juk nesunku skirti 10 minučių? Blogiausiu atveju pasiguosi aplinkiniams: neišėjo nieko, nes meno mūza išvyko valgyti Velykinių pusryčių :)

Su gražia Pavasario (nors ir snieguota) švente.

Pirštinės

Šešerios poros pirštinių per du mėnesius. Tiek aš jų sugebėjau pamesti. Nors atrodytų, kad tai buvo būdinga pradinėse klasėse, bet šis "užkeikimas" vėl užklupo nepasiruošusį. Mintyse pasakęs, kad tie prabėgę metai davė savo, nutariu būti protingesnis. Nusiperku pirštines už tris litus. Pamesiu – galvos neskaudės, be to, pagal visus dėsnius tokias pirštines turėčiau nešioti ilgai. Praėjo trys dienos. Pirštinę pamečiau trijų kvadratinių metrų plote. Iki šiol nesuprantu kaip. Pagalvoju, anokia bėda – nusipirksiu kitas, vėl už tris litus. Jei pamesiu vieną, turiu viena laisvą. Nusiperku. Kitą dieną istorija kartojasi. Tik šį sykį viskas kitaip... Nusišypsau ir išsitraukiu iš kuprinės atliekamą pirštinę. Laimėjau prieš likimą. 1 – 0.