Stereograma ir autostereograma

Stereograma - optinis rezultatas, sukuriantis 3D efektą iš dviejų 2D paveiksliukų. Tokį efektą leidžia pasiekti sudėtingos aparatas pūpsantis mūsų galvose - smegenys. Įdomu, kad anksčiau buvo manoma, kad gylio suvokimas vyksta žmogaus akyse, bet 1959 metais amerikiečių psichologas įrodė, jog tai - sudėtingas neurologinis procesas. Stereogramos atsirado pakankamai seniai, dar XIX amžiuje. Anksčiau jos būdavo gana paprasto pobūdžio - dvi trupėlį skirtingos nuotraukos, kurias peržiūrint specialiu aparatu - stereoskopu, būdavo gaunamas drijų dimensijų (dalinai) vaizdas.

Tiriant šį fenomeną toliau, buvo atrastos vadinamosios autostereogramos. Tai - tie stebuklingi paveikslėliai, kuriuose pavaizduota visiška makalynė, bet ilgainiui tarsi iš oro atsiranda patys įvairiausi objektai, tarsi kabantys erdvėje. Tik pamatęs autostereogramas nesugebėjau nieko jose pamatyti - tarstelėdavau "nesamonė" ir numojęs ranka daugiau nebandydavau. Atsitiko taip, kad prieš keletą metų lentynoje radau knygą, kurioje buvo gausybė šių "stebuklingų" paveikslėlių. Tada daviau sau žodį ne tik juos pamatyti, bet ir išsiaiškinti kaip tiksliai jie veikia. Dabar, nebežinau kas buvo sunkiau.. :)

Pradėsiu nuo veikimo principo, kuris yra genialiai paprastas. Autostereogramos principas paremtas mūsų sugebėjimų matyti stereo vaizdą. Smegenys apdorodamos atskirų akių matomus taškus suformuoja gylio pojūtį ir taip mes suprantame, kad matomas objektas yra trimatis, tačiau, kai jos mato vienodai pasikartojantį vaizdą, joms tampa sunku suderinti abiejų akių matomus vaizdinius. Jei šio vaizdo pasikartojimas horizontalus, atpalaiduojant žvilgsnį galima truputėlį pasukčiauti ir priversti smegenis sujungti kairės ir dešinės akies matomus vaizdinius. Tokiu principu ir paremti "iš niekur" atsirandantys paveiksliukai.

BET. Bet norint priversti atsirasti trijų matmenų objektui, reikia žengti dar toliau. Reikia padaryti taip, kad iškilę objektai galėtų būti skirtinguose gyliuose - vienas taškas iškilęs tik truputį, kitas - kaip įmanoma daugiau. Čia vėl neapsieinama be košelės kaukolėse:) Kuo mažesni tarpai tarp pasikartojančių objektų, tuo labiau jie "iškils" į juos teisingai žiūrint.

Kaip matote iš viršuje esančio paveiksliuko (paspauskite ant jo, norėdami pamatyti didesnį vaizdą), tarpai tarp tigrų figūrėlių yra mažiausi, todėl jie erdvėje iškils labiausiai.

Ir nors elementarią stereogramą, ar autostereogramą galite sukurti ir patys, sudėtingom daug paprasčiau naudoti kompiuterius. Viskas ko reikia - turėti trimatį objektą. Tada gaminamas vadinamasis gylio antspaudas - padaromas nespalvotas to objekto atvaizdas: tamsios spalvos žymi labiausiai įdubusias vietas, o šviesios - iškilusias. Belieka pasirinkti pasikartojantį paveiksliuką (pattern) ir voila, kompiuteris atsižvelgdamas į gylio antspaudą pritraukdamas ar pastumdamas "patterną" paslepia išsirinktą objektą.

Taigi, taip viskas ir kuriama. Turbūt dabar jau netveriate savam kailyje ir grasindami akmenimis reikalaujate duoti "tų stebuklingų paveikslų" ir paaiškinti kaip juose kažką įmatyti. Deja, čia manau aš bejėgis. Kad ir kaip man pačiam aiškino jau tai padaryti mokantys, nesugebėjau, kol netyčia pavyko sukurti savitą techniką. Tačiau egzistuoja bendri patarimai.

Paveiksliukus geriausia turėti popieriniame formate ir viską daryti itin gerai apšviestoje patalpoje (!). Pirma technika - paimkite paveiksliuką ir pridėkite jį prie pat akių. Nesukonsentruodami žvilgsnio, iš lėto atitraukinėkite autostereogramą. Kiek atitraukinėti? Nėra tikslaus centimetrų skaičiaus. Tai galite nustatyti tik jūs patys. Pabandykite pritraukti paveiksliuką ir vėl po truputį nustuminėti. Antroji technika suveikia dažniau. Autostereogramą laikykite ~15-20cm atstumu nuo veido, bet žvilgsnį koncentruokite "už paveiksliuko" - padarykite jį išsiliejusį. Lėtai pastumdykite paveikslą pirmyn, atgal, tačiau žvilgsnio į jį nekoncentruokite.

Kažkuriuo metu vaizdas pasikeis ir neryškiame paveiksliuko fone pradės atsiradinėti trimatis objektas. Labai sunku tai aprašyti, tačiau vaizdas užburiantis. Galiu paguosti, kad tai - kaip važiavimas dviračiu. Kartą supratus kaip, mokėsite visą gyvenimą. Tik nepamirškite gero apšvietimo!

Pabaigai pateikiu nuorodą su daugybe autostereogramų pavyzdžių. Sėkmės!

http://www.eyetricks.com/3dstereo.htm

Kuris smegenų pusrutulis Jus valdo?

Pastaruoju metu itin daug dėmesio skyriau įvairiom iliuzijom paremtom kokiu nors neįprastu smegenų veikimu. Kolkas didžiausią susidomėjimą sukėlė besisukančios moters figūros iliuzija. Principas paprastas – paveiksliukas, kuriame sukasi moters figūra. Atrodo kas čia tokio – sukasi ir tiek. Tačiau visas įdomumas – į kurią pusę ji sukasi.

Jei figūra sukasi palei laikrodžio rodyklę – jūsų smegenyse dominuoja dešinys pusrutulis, jei prieš laikrodžio rodyklę – kairysis.

Dešinys pusrutulis koordinuoja: jausmus, vaizduotę, simbolius, filosofiją, religiją, dabartį ir ateitį, tikėjimą, riziką, muziką, sportą.

Kairysis: logiką, orientavimąsi, dabartį ir ateitį, strategijas, praktiškumą, kalbą ir žodžius, skaičiavimą ir pan.

O va dabar užduotis Jums – priversti figūrą suktis į priešingą pusę! Klausiate kaip tai padaryti? Jei sukasi į vieną pusę, reiškiasi sukasi į vieną.. Che, čia ir yra kabliukas, norint galima ją „pasukti“ į priešingą. Sunku tiksliai nusakyti kaip tai padaryti. Aš sėdėjau pora minučių ir spoksojau kaip ožys į naujus vartus, bet gana netikėtai ji man apsisuko. Dabar galiu sukioti į kurią noriu pusę. Mano atveju padėjo "išsklaidytas" žvilgsnis. Visai smagu, išbandykite ir būtinai papasakokite kaip sekėsi!

Įdubusios kaukės efektas

Prieš keletą savaičių iš vieno neprisistačiusio skaitytojo sulaukiau įdomaus komentaro su dar įdomesne nuoroda apie “liekamuoju” vaizdu paremtą iliuziją. Iš tikrųjų nepaprastai domiuosi tokiais dalykais, o trumpame filmuke išvystas efektas tikrai užkabino, todėl kurį laiką domėjausi šia tema ir rinkau informaciją. Dabar noriu ja pasidalinti ir su jumis. Minėtas filmukas pristatė efektą, žinomą “Įdubusios kaukės” pavadinimu (Hollow Mask Effect).

Šį fenomeną 1973 metais pasauliui parodė profesorius Ričerdas Gregoris (Richard L. Gregory). Prieš bandymą jį paaiškinti privalu jį pamatyti, todėl pateikiu nuorodą, kurią ir man pasiūlė jau minėtas skaitytojas. Fone kalbantis balsas, mano jau minėto profesoriaus R. Gregorio.



Jei labai susikaupsite ir stebėsite kitoje kaukės pusėje esančius šešėlius, įdubusią kaukę galima matyti truputėlį ilgiau, tačiau ji vistiek tampa iškilusia ir kas įdomiausia, sukasi į kitą pusę!

Mūsų įprotis matyti veidus iškilusius yra toks stiprus, kad smegenys ignoruoja signalus, rodančius, kad veidas tikrai įdubęs. Užfiksavus veidą, tampa nesvarbūs net šešėliai, rodantys jo įdubimą. Smegenys taip pat dviprasmiškai interpretuoja akių pateikiamą stereoskopinį vaizdą – pasaulyje iškiusių objektų kur kas daugiau nei įdubusių. Efektas kur kas silpnesnis, jei kaukė apverčiama, o stipriausias matant įprastinį veidą.

Įdomiausia, kad mums pilnai suvokiant, kad tai iliuzija, mes vistiek ją matome. Reikia pastebėti, kad tai neparodo, jog informacija neturi įtakos regai. Tiesiog mūsų pastabumas veikia kur kas greičiau už konseptualų supratimą. Pastebėdami tam tikras detales, mes sėkmingai naudojame nuojautą ir ankstesnius gyvenimiškus patyrimus.

Norintiem savom akim išbandyti šį efektą, siūlau išsikirpti šią drakono statulėlę, ją susilankstyti ir pasiruošti nustebti. Instrukcijos čia.

Laukiu įspūdžių!

Šepardo tonas 2: Teorija

Jau pristačiau jums kaip skamba Šepardo tonas, dabar pabandysiu jį paaiškinti. Pabandysiu, nes viskas gana painu. Praėjusiame įraše buvo keletas nuorodų į tai, kaip skamba minėtas tonas ir minimaliai, bet paaiškinantys jį, filmukas su fortepionu.

Tai kaip gi viskas veikia? Paprastai garsai kuriuos girdime nėra vienalyčiai. Paspaustas fortepijono klavišas suvirpina stygą, kuri siunčia daugybę signalų turinčių įvairius dažnius. Jums dainuojant, pvz. "do" natą, garsas išėjęs iš Jūsų gerklės generuoja ne tik standartinę "do" natą (maždaug 260Hz), bet taip pat jos harmoninius dažnius - 520, 780, 1040 ir taip toliau, kurie sklinda kaip energija.

Mūsų klausa supranta tiek šiuos dažnius, tiek tarpus tarp jų. Įdomiausia tai, kad net jeigu iš balso ištrintumėm pagrindinį "do" dažnį - 260Hz, mes vistiek suvoktumėm, kad tai "do" nata. Šitoje vietoje neatsistebiu mūsų smegenų galimybėm.. Na, bet nenukrypkime nuo temos.

Šepardo tonas ir naudojasi tuo, kad garsas nėra vienalytis. Jie pagrindinės natos (pvz. Do) neturi, jie egzistuoja tik oktavose, kuriose natos turi dvigubai trumpesnius tarpus nei jau aptartam pavyzdy. Girdint visus šiuos dažnius, mes suvokiam, kad tai "Do", bet dėl kitokio dažnių tarpo, nesuvokiame kokios oktavos.

Čia nedidelė pauzė - ne muzikantai gali ir nežinoti, kas tos oktavos - paprastai kalbant, egzistuoja 7 pagrinės natos (do, re, mi, fa, sol, la, si), kurios gali būti įvairaus tembro - ta pati "Do" gali būti ir aukšta, kurią išdainuos tik moterys, ir itin žema, pasiekiama tik bosu dainuojančiam vyrui. Tie tebrai, grubiai ir vadinami oktavomis.

Dabar, škias, ramybės, tiktai ramybės (Kalrsonas). Čia viskas gana painu. Šepardo tono garsumas tam tikrame dažnyje yra aukštesnis, lyginant su išgaunama nata, tačiau jis yra kito dažnio - jei nata 260Hz, Šepardo tono atveju užgarsinamas 380Hz dažnis. Taip smegenys apsigauna - nors dainuojama "Do" nata, jos geriau girdi kitą dažnį.

Grojant, naudojami harmoniniai akordai, tarp kurių tarpas lygus vienai oktavai. Vienam pasibaigus, iškart prasideda kitas, todėl neįmanoma suvokti, kad natos aukščiui kylant keičiasi grojami akordai.

Tarkime groja trys instrumentai: tūba, trimitas ir valtorna. Jie kartu pradeda nuo "Do" ir kyla iki "Si". Nors groja tas pačias natas, kiekvieno instrumento tembras skiriasi. Jiem pasiekus natą "Sol", trimitas nukrenta viena oktava žemyn, o tūba ir valtorna kyla toliau. Instrumentai groja tas pačias natas, bet tonacijos jau skiriasi. Pasiekus natą "Si", oktava žemiau nusileidžia valtorna, o tūba ir trimitas kyla. Ties aukštesnės "Re", žemesne tonacija pradeda groti ir tūba. Nė vienas instrumentas neišgroja pilnos natų skalės, o kadangi du instrumentai maskuoja žemesne tonacija pradėjusį grot, atrodo kad natų skalė niekada nesibaigs. Šitas pavyzdys manau turėtų sudėlioti taškus ant i. 

Jei perskaitėt iki čia, bėkit pasidaryti sumuštinio - nusipelnėte :)

Šepardo tonas

Kažkada esu radęs neblogą iliuziją, tik ne vaizdo, o garso. Garso iliuzijų neturim tiek daug, todėl labai knietėjo ją išnagrinėti ir parodyti jums. Vadinasi ji - Shepard's Tone/Scale arba Šepardo tonas/skalė (nemaišyti, ne piemens tonas:) Tiesiog paklausykite žemiau esančio filmuko:

Dabar paklausykite kitokio tipo, bet to pačio principo. Būtinai pakartokite filmuką - galite ir keletą kartų.

Esmę turbūt supratote - garso tonas žemėja, bet niekada nesibaigia - taip galima tęsti iki begalybės. Kaip tai veikia? Va čia tikras riešutėlis. Palieku jį išgvildenti jums. Kad būtų lengviau, pridedu ir atsakymą, šiokį tokį:)

Kviečiu pasidalinti savo pastebėjimais ar mįslės įminimu [;

O Jūs, ponas, poltergeistu būsite?

Pastebėjau, kad Lietuvos media atrado naują, pigų jauką - vaiduoklius. Netaip seniai vienas naujienų tinklalapis šia tema buvo paskelbęs straipsnį, o šiandien perskaičiau, kad jau ir televizijos ėmėsi "vaiduokliškų" projektų. Nesistebiu, žmonės mėgsta būt gasdinami, o vaiduokliški mitai seni kaip pats gyvenimas.

Kas gi tie vaiduokliai? Teoriškai, vaiduoklis - tai mirusio žmogaus siela ar šmėkla, dėl kažkokių priežasčių grįžusi į mūsų žemiškąjį pasaulį. Tikėjimas vaiduokliais pagrįstas sena idealogija, kad po mirties žmogaus dvasia atsiskiria nuo kūno. Paprastai teigiama, kad vaiduokliai ar poltergeistai (iš vok. kalbos, Polter - triukšmas, Geist - dvasia) yra atsakingi už pastatuose netikėtai nukritusius indus, keistus garsus, ar panašius nepaaiškinamus reiškinius.

Visa tai žinoma labai baisu ir paslaptinga, tačiau praktiškai, vaiduoklių egzistavimas nėra įrodytas. Bet paklausinėkite žmonių gyvenančių aplink "užkeiktas" vietas - kiekvienas nuoširdžiausiai tvirtins: "Tame name vaidenasi, todėl niekas ten ir negyvena! Ta pilis yra užkeikta, neik ten!" Po tokių "tiesų" nereikia stebėtis, kad žmonės ten apsilankę "praregi" ir išgirsta nebūtų dalykų. Juk savo namuose išgirstų šnaresį - net dėmesio nekreiptų, o ten viskas kitaip - gi vaidenasi!

Priežasčių, dėl kurių žmonės mato poltergeistus, yra nemažai: mūsų periferinis matymas yra labai jautrus ir gali klaidingai interpretuoti įvairius signalus, ypač naktį, kai mūsų smegenys pavargusios. Dažnai keistus jutimus išprovokuoja garsas. Mes negirdime infragarso (garso bangų, kurių dažnis mažesnis negu 20 hercų), tačiau jį jaučiame. Ištirta, kad infragarsas uždaroje patalpoje gali veikti išties keistai - sukelia susijaudinimą, žmones apima neapsakomas liūdesys, kūnu gali pereiti šiurpulys. Neretai, ypač senesniuose pastatuose, lankytojai patirdavo keistus pojūčius dėl išsiskiriančio anglies dioksido, kurio perteklius sukelia haliucinacijos ir nemalonius jausmus. 2005 metais savo namuose buvo rasta vos kvėpuojanti moteris, kuri teigė, kad duše išvydo vaiduoklį. Ištyrus paaiškėjo, kad jos name neseniai buvo įrengtas vandens šildytuvas, iš kurio į aplinką pateko milžiniškas kiekis anglies dioksino. Lyg tyčia moteris buvo uždariusi visus langus ir duris..

Keista ir tai, kad visi šmėklų pasirodymai vyksta senuose namuose, dvaruose ar vietose, kur įvairių dujų išsiskyrimas dėl trūnijančios medienos, arba pamatuose vykstančių procesų yra pakankamai dažnas. Nereikia atmesti ir senų girgždančių grindų, bei durų. Be to, man keista, kad žmonės pamiršta, jog mes gyvename gamtoje - čia gausu magnetinių laukų, vėjo sūkurių ir mums dar nesuprantamų procesų.

Tiesa, nesu visiškas skeptikas. Tikiu, kad po mirties žmogaus dvasia bent kelias dienas gali egzistuoti mūsų pasaulyje. Bet taip pat manau, kad toks nematerialus objektas, kaip dvasia, negali tiesiog išimti iš lentynos lėkštes ir mesti jas ant žemės ar keistai ūbaudama slankioti po kambarius.

"Kas neturi daugiau kuo tikėti - tegul tiki vaiduokliais".