Daug žinosi, greit pasensi?

Atsimenu, kad vaikystėje šią frazę išgirsdavau pakankamai dažnai. Paprastai šis sakinys būdavo tariamas kai kišdavausi į suaugusių reikalus.. Arba vyresni paprasčiausiai tingėdavo atsakinėti į mano įkyrius klausimus. Gana neseniai šią frazę vėl išgirdau, tiesa visiškai kitokiam kontekste, kuris mane ir sudomino.

Kartais įvairiose gyvenimo situacijose žmogus turi pasirinkimą: gilintis į atsiradusias problemas, ar praplaukti paviršiumi ir laukti, kol jos išsispręs savaime. Sakysit, kad pastaruoju būdu elgiasi tik visiškai tušti ir iš gyvenimo nieko nenorintys asmenys. Tačiau ar tikrai? Galbūt yra visiškai atvirkščiai, gal taip elgiasi žmonės tiksliai žinantys ko nori iš gyvenimo, o iškilusias bėdas traktuojantys kaip barjerus, skiriančius jį patį nuo pasirinktų tikslų. Greičiausias būdas įveikti barjerą – paprasčiausiai jį apeiti.

Kita vertus, dažnai atsitinka taip, kad „apeinantys“ praleidžia ir visas detales, kurios ateityje galbūt padėtų ateityje išvengti tos problemos pakartojimo. Tiesa, pastoviai svarstant visus gyvenimo poelgius, pasakytus žodžius galima pasenti. Žinoma perkeltine prasme, tačiau kartais tas intensyvus gyvenimo narstymas perkrauna mūsų galvas, kurioms ir taip tenka nemaža streso dozė. Daug žinosi, greit pasensi..

Kaip bepažiūrėtum, aukso vidurio tarytum ir nėra. O gal? Gal tas stebuklingas auksinis taškas yra mokėjimas suprasti, kada verta „praplaukti“, o kada verta sustoti ir pagalvoti. Randa tas, kas ieško.

Penkios Vilniaus bėdos

Pastaruoju metu "Vienaragis" buvo pritilęs ir neatsitiktinai. Pakeičiau darbą, prasidėjo naujas mokslų semestras, tad laisvesnio laiko lieka ne itin daug. Tiesa, tokios pertraukos netgi naudingos - galvoje atsiranda naujų idėjų, išsirutulioja naujos temos, nauji diskusiniai klausimai. Apie vieną iš jų šiandien ir norėsiu pakalbėti. Pagalvojau, kad seniai graudenau, tai pats metas būtų tą padaryti (:

Augau ir iki šiol augu Vilniuje, todėl šis miestas yra artimas. Artimas, kad pamatyčiau tiek jo pliusus, tiek minusus. Jau prisižadėjau graudentis, todėl kalbėsiu apie pačius pačiausius minusus. Reikia pastebėti, kad jų nėra itin daug, tačiau kartais kiekybė nebyli.

Bėda Nr. 1 - Transporto kamščiai. Užkniso juodai, baltai, žaliai, kaip tik norit. Šia tema daug kalbėta, dar daugiau rašyta, tačiau rezultatų nėra ir nemanau, kad artimiausiu laiku bus. Ypač su statistinio Vilniečio supratimu, kad miestą išgelbės tramvajus. Gatves, kurių pločiu girtis tikrai negalime, susiaurinus, o automobilių skaičių padidinus (kuris šiaip ar taip tolygiai didėja) problemą TIKRAI išspręsime. Tikrai. Pažadu.

Bėda Nr. 2 - Idiotiškos nekilnojamo turto kainos. Čia net nežinau ką bepridurt.. Dabartinė situacija tokia, kad turėti savą būstą darosi utopiška. Kažkaip nesinori įsiskolinti visam gyvenimui ir gyventi dėžėje.. Internete kažkur mėtėsi puikios skaidrės, kuriose palygintos Vilniaus ir Stokholmo būstų kainos. Kas nematėte pasakysiu tik tiek, kad už tą pačią kainą - maždaug 330 000 litų, Stokholme realu nusipirkti jaukų, sutvarkytą dviejų kambarių butelį kotedže. Vilniuje nusipirksite "barako" stiliaus būstą.

Bėda Nr. 3 - Šiukšlių dėžių trūkumas. N metų kalbama, o realiai mažai kas daroma. Teko įsitikinti Kaziuko mugės įkaršty, kad šiukšles reikia neštis mažiausiai kilometrą rankose. O mugė juk pačiam Vilniaus centre. Suprantu, kad daugelio tautiečių mentalitetas vis dar yra toks, kad popierių paprasčiau mesti ant žemės, nei ieškoti tam skirtos vietos, tačiau elementarus tokių vietų trūkumas situacijos nepalengvina.

Bėda Nr. 4 - Visureigiai keliuose (ypač amerikoniškų). Čia asmeniška. Niekada nesuprasiu logikos tų, kurie renkasi šiuos siaubingus vežimus ant ratų.
Bjaurios išvaizdos griozdai:
1) Užima kelis kartus daugiau vietos negu paprastas miesto automobilis 2) Aplinką teršia nemažiau negu "Kamazai" 3) Atrodo šlykčiai 4) Visureigis - automobilis skirtas bekelei. Miesto "bandūros" tokios bekelės niekada taip ir nepamato 5) Tokiai nesąmonei atsitrenkus į statistinį automobilį, jo keleivius paverčia gramdoma nuo stiklo koše
Būtų mano valia - visus šiuos prietaisus miestuose uždrausčiau. Vienareikšmiškai.

Bėda Nr. 5 - Nedidelių, nebrangių, jaukių restoranėlių trūkumas. Jei noriu skaniai, ne itin brangiai pavalgyti, pasirinkimo beveik neturiu. Iki šiol turėjau vieną "Best kept secret" restoranėlį, deja, atrodo, kad netrukus jis užsidarys.. Kur reiks eiti, nebežinau. O prisiminus Europos sostines, tokio tipo vietos yra nepaprastai paklausios. Lieka viltis kada nors šią nišą bandyti užpildyti asmeniškom pastangom.. :)