Sėkminga investicija

regolare nuotrauka

Nuo vakar pradėjau skaičiuoti visas išlaidas. Absoliučiai visas, nes paprasčiausiai atsibodo klausimas mėnesio gale - kur dingo pinigai. Dabar viskas sistemiškai ir buhalteriškai - kiekvienas čekis paimamas, užrašomi paaiškinimai ir padedamas saugoti. Prie viso to, dar sudarinėju mėnesinius pirkimo sąrašus, ko tikrai reikia, kad išvengti šlamančiųjų mėtymo, Tiesa, dar nežinau, ar ilgam užteks kantrybės..

Pagalvoju, kad gal ir gerai, kad tokia finansinė situacija atėjo į Lietuvą. Iki šiol niekaip neprisiruošdavau tiksliai sekti savų finansų, o ir pirkinių atsirasdavo ne itin reikalingų. Dabar kanors perkant, manau reikia tikrai apgalvoti ne vien "ar šis daiktas man tikrai reikalingas", bet ir "ar aš galiu palaukti pusę metų/metus ir jį nusipirkti du/tris kartus pigiau". Tokią mintį pakišo vakar pamatytas skelbimas apie parduodamą mobilų telefoną - kažkada man jo taip reikėjo, kad net pirštus suko, bet kaina buvo neįkandama. Niekada nesu mokėjęs už mobilų telefoną daugiau kaip šimto litų, todėl 1000 man išvis astronominis skaičius. Vakarykščiame skelbime puikavosi "normali" kaina - 200 lt. Kas pirkot už tūkstantį, na, labai gaila :)

Daiktų nuvertėjimas neišvengiamas. Faktiškai reiktų pirkti aukso luitus ar deimantus siekiant neprarasti investicijų. Bet dabartinėje situacijoje "taškytis" pinigais yra neprotinga. Juk šimtu procentu nesi tikras, ar rytoj dar turėsi darbą, ar trečią ryto jau stovėsi prie darbo biržos.

Tai ką daryti?! Investuoti.. į save! Pats metas mokytis naujos užsienio kalbos, išmokti žaisti šachmatais, ar net aplankyti tolimesnę šalį. Įgytų gebėjimų nesuvalgys nuvertėjęs litas, jie niekur nedings netekus darbo. Tuo labiau, kad dabar kainos krenta, nes norinčių nedaug. Žinoma, nereikia būti naiviem ir gyventi kaip gyvenus – planavimas ir taupymas šiomis dienomis lieka aukso vertės.

Ar mums reikės pardavėjų?

Pastaruoju metu supratau vieną dalyką – nieko neišmanau čiužiniuose ir nepasitikiu pardavėjais. Na gerai, čia du dalykai. Neperseniausiai prireikė naujos lovos, o pradėjus skaičiuoti, supratau, kad mano svajonė - „king size“ dydžio lova tragiškai daug kainuoja. Išeitis visada yra – daugiau uždirbti, arba nusipirkti čiužinį. Kadangi „K“ ir „Ė“ (ne, ne karvė:), todėl tenka rinktis antrą variantą. Štai čia ir supratau, kad esu visiškai žalias, o galvoje sukosi vienintelis durnas žodis, apie kurį dažnas irgi pagalvoja išgirdęs "čiužinys".

Nusprendžiau išsiaiškinti kas prie ko, ir užtrukęs keletą minučių jau žiūrinėjau šio gamintojo puslapį. Kainos džiugino, gal net per daug, todėl pasidariau įtarus. Nusprendžiau paieškoti vartotojų atsiliepimų. Beklaidžiodamas patekau į vieną puikiai žinomą forumą. Ir ką jūs manot? Minėtas forumas turėjo ištisą virtinę diskusijų apie čiužinius. Užtrukau pusdienį, bet sužinojau visas Lietuvoje esančias čiužinių rūšis, medžiagas, kietumo laipsnius, net kainas.. Skaitant 20 temą jau tvirtai žinojau kas atitinka mano lūkesčius ir piniginę, ties 40a viskas apsivertė aukštyn kojom, o perskaičius visas 50, supratau kad svarstau dilemą, paprastai vadinamą „Kuris geresnis Bmw ar Mercedes?“.

Kitą dieną nuėjau į parduotuvę ir be jokių ceremonijų susakiau ko man tiksliai reikia. Sulaukęs pritariančio pardavėjo komentaro, užsisakiau saviškį čiužinį suprasdamas, kad tikrai neperku katės maiše. Čia ir kilo klausimas – ar mums reikalingi pardavėjai?

Imkime pavyzdį – nusprendėte pirkti sumanųjį telefoną, prisijungę prie svetainės, pvz. nežinau.lt, randate visą įmanomą informaciją, praktinius atsiliepimus, testus, lyginimus.. Belieka tik išsirinkti, nueiti į parduotuvę, pamaigyti ir nusipirkti. Garantija – pardavėjas apie pirkinį žinos keliasdešimt kartų mažiau nei jūs – nuskaitys informaciją nuo reklaminės skrajutės ir protingu veidu tai atreportuos.

Žinoma, norint įsigyti vandens maišytuvą populiarios svetainės nepadės. Bet pagalbos ranką išties forumai, ar panašios formos diskusijos. Žinoma, teks skaityti pačiam. Žmonėms, turinčius daugiau $ nei iQ, ši idėja nepatiks. Kaip ir pastoviai užimtiem. Bet pagalvokite, laiką skirtą važiavimui į parduotuvę, stovėjimą eilėse, kasoje praleisite namie. O išsirinkus norimą prekę galėsite ją užsisakyti internetu. Pigiau..

O jūs ar ieškote informacijos apie prekes internete prieš jas pirkdamas, ar vis tik pasitikite pardavėjais?

Metų geriausi

Artėjant metų pabaigai, dauguma sudarinėja įvairiausius „Metų geriausius“, aš to kaip ir nedaryčiau, bet kadangi viskas buvo suplanuota jau prieš porą metų, pateikiu jums savo pačių pačiausių sąrašiuką. Gero skaitymo, geros šventės, gerų Naujųjų!

Geriausia metų technologija.

Tinklaraštis rašantis mokslo tematika negali pro pirštus žiūrėti į technologines naujoves. O šiais metais jų buvo kaip niekada daug.

Nominantai:

Grafenas. Nėra abejonių, kad šios technologijos atradimas sudrebino mokslo pasaulį. Tai – kiečiausia medžiaga žemėje. Gaminamas iš grafito, šis technologinis sprendimas prieinamas tik nanotechnologijų pagalba. Svarbiausias momentas – grafeno storis nėra centimetras, net ne milimetras.. Vienas atomas. Tačiau svarbiausia ne tai, svarbiausia, kad ši medžiaga nuo šiol galės būti gaminama masiniu būdu – tai ir buvo esminis lūžis.

Honda FCX Clarity automobilis. Ne, tai nėra dar viena siaubingos elektra maitinamos Toytos Prius analogija, tai visiškai naujas, vandeniliu varomas automobilis. Vandenilis – labiausiai Visatoje paplitęs elementas. Automobilyje vykstančios reakcijos galutinis produktas – vanduo, išeinantis pro duslintuvą. Ir užpildomas ne per parą, o per kelias minutes. Sakysite, kad perspektyvos jis neturi kol nebus atidirbtas vandenilio degalinių tinklas.. Bet jis jau yra.. JAV, Kalifornijoje. Aišku, ne be Terminatoriaus pagalbos.. :)

LHC (nemaišyti su LSD:) – didysis hadronų priešpriešinių srautų greitintuvas. Jo debiutas pasaulyje sulaukė daugiausiai dėmesio – apie jį rašė kas galėjo, televizijos kūrė dokumentinius filmus, specialias laidas, atsirado įvairių susibūrimų – vieni pranašavo Dievo grįžimą, kiti – juodosios skylės atsiradimą žemėje. Na nei viena, nei kita nepasitvirtino. Nors viskas užsibaigė ne ką mažiau eskaluojamu gedimu, ateitis šiam įrenginiui – šviesi.


Nugalėtojas: HONDA FCX Clarity. Net neabejokit. Pateikiu situacijos pavyzdį.
- Petrai, staigiai atvažiuokit! Jūsų dukra susižeidė!
- Velnias, o mano elektrinis Prius automobilis kaip tik krautis pradėjo.. Po 6 valandų būsiu.

Geriausias naujai atrastas blogas. Nominantai: Timo blogas, Simonos blogas, Deric Brownd‘s MindBlog.

Nugalėtojas: Niekaip negalėjau išsirinkti, nes jų tinklaraščiai panašūs bet skirtingi. Nebūtų brolis ir sesuo:) Taip, Timas ir Simona tapo geriausiu atradimu!

Geriausia metų knyga:

Nominantai:

James Clavell. Siogūnas. Nors „Shogun“ vertimas, mano manymu, turėjo būti Šogunas, o ne idiotiškai skambantis Siogunas (ištarkite žodį sviogunas. Jaučiate?:), knyga puiki. Nors nesu istorinių romanų gerbėjas, ši tikrai patiko. Iki jos nebuvau skaitęs nė vienos knygos apie Japoniją ir samurajus, galbūt todėl man ji padarė tokį įspūdį. Siužetas paremtas tikra William Adams, anglų kapitono istorija. Nesinori atskleisti siužeto, todėl pasakysiu tik tiek, kad knyga tikrai įtraukianti, užkabinanti, protinga ir su geru japonišku prieskoniu. Siekiantiem labiau susipažinti, puikiai tiks Riedančios uolos apžvalga.

Lian Hearn. Giedančios grindys. Tikėjausi kažko panašaus į „Siogūną“. Gal net geresnio. Gavau romaną apie Japoniją, parašytą skubotame stiliuje. Bet užkabina vienok:) Matyt šios šalies kultūra yra tokia įdomi, kad knygos apie ją automatiškai tampa skaitomomis. Atrodo jos yra keturios dalys, todėl skaitalo bus daug.

Haruki Murakami. Kafka pakrantėje. Sujaponėjau visai, bet šio autoriaus kūryboje kažkas yra. Man ji primena anime stiliaus multiką sumaišytą su Hitchkoko filmais. Pati knyga daug gilesnė, labiau „šizova“ lyginant su ankstesne kūryba. Patiko ir senovinio mito ikomponavimas šiuolaikiniame pasaulyje ir pats istorijos konstravimas.

Nugalėtojas: Siogūnas. Hai!

Metų greičiausi:

Nominantai:

Lamborghini Estoque

Aston Martin Q77

Pagani Zonda R

Nugalėtojas:

Šio teksto autorius, per nepilnas 3 savaites išgimdęs magistrinį :)


Ačiū, kad skaitėte, kad buvote, iki pasimatymo kitąmet!

Krizė. Kiek jau galima..

Nors tradicinės spaudos, išskyrus kai kuriuos žurnalus ir knygas, nebeskaitau, pastebėjau, kad teks atsisakyti ir internetinių žinių portalų. Nebeliko kantrybės. Atrodo, kad dabar svarbiausias dalykas kurį privalo žinoti visi – KRIZĖ. „Krizė jau čia! Kaip kovoti su krize! Kur eiti kai aplink krizė? Kokį tualetinį popierių pirkti kai siautėja krizė“ – tokiomis antraštėmis pasitinka kiekvienas save gerbiantis žinias skelbiantis tinklalapis.

Už.ten.ka! Kiekvieną kartą įsijungus puslapį dingsta nuotaika, nes ten skardžiausiu balsu drebiama, kaip gyventi bloga, kaip bus blogai gyventi ateity ir pan. Gal dabar madinga vartoti šitą žodį? Ar tikram lietuviui nuo to tik smagiau – yra dėl ko pergyvent?

Gal čia mūsų mentalitetas toks? Susirasti kokį nors žmogų / reiškinį ir apie jį rašyt, pasakot, kalbėt pusę metų kasdien. Buvo Einikis, dabar Valinskas ir krizė. Valinskas atsikirto žurnalistams, Valinskas pasirodė reklamoje, Valinskas augina karpius.. Atrodo, kad šiuo metu, svarbiausi visos šalies dalykai yra kriminalai, krizė ir Valinskas.

Suprantu, gyvenimo sąlygos keičiasi. Tai mato kiekvienas iš mūsų apsilankantis parduotuvėse, perkantis autobuso bilietus ar skaičiuojantis kaip reikės išsimokėti už šildymą. Bet manau nebūtina pilti žibalo į liepsną – juk viskas yra pakankamai akivaizdu. Kam gali padėti negatyvumo dozė? Niekam.

O kaip galvojate Jūs? Galbūt tai natūralus valstybės gyvenimas, kuriuo žmonės domisi? Ar tiesiog aklas pateikimas to, ko visiems reikia?

Horoskopai ir zodiakai

Tikit horoskopais? Aš ne. Anksčiau dar perskaitydavau ryte, bet paskui pastebėjau, kad šventai įtikėjęs rašoma „tiesa“ vengdavau daryti vienus ar kitus dalykus. Blogas ženklas tą daryt, blogas – aną. Atrodo, kad horoskopai panašūs į prietarus. Jei manai, kad jie veikia – tikėtina, kad taip ir bus. Gali būti ir taip, kad dienos įvykius tiesiog „pritempiam“ prie skaityto horoskopo..

Tačiau iki šiol manau, kad zodiako ženklai yra sugalvoti neveltui. Pvz., prisiminęs visus pažystamus gimusius po Liūto ženklu galiu tik patvirtinti, kad jie daugiau mažiau atitinką statistinį Liūto aprašymą. Aišku, kiekviena asmenybė skirtinga, bet bendri bruožai lieka tie patys. Įdomu ir tai, kad jei žmogus gimęs vienam ženklui einant į pabaigą, tikėtina, kad jis turės ir kito, ateinančio ženklo savybių.

Atrodytų, kad ir horoskopai turėtų būti mažų mažiausiai prasmingi. Juk net pirmieji kalendoriai buvo sudarinėjami remiantis zodiako ženklais. Ir lietuvių papročiuose daug kas siejama su Visatos ritmu. Bet plačiau patyrinėjus šį reiškinį, paaiškėja, kad tai tiesiog saviapgaulė. Kita vertus, jei jais tiki ir tai padeda, kodėl gi ne :)



Labai rekomenduoju paskaityt Rolando Maskoliūno straipsnį šia tema: http://mokslofestivalis.eu/lt/news/216/18

Veidai Lietuvos banknotuose

Vakar kalbant su draugais, diskusijos tema pasisuko apie Lietuvos popierinius pinigus. Kaip dažniausiai ir būna analizuojant temas, viskas pasisuko į tai – kad pinigais visko nelemia, lemia didelis jų kiekis. Na, bet kalbėsiu ne apie tai. Mus sudomino eksponatai “gyvenantys ant pinigų” – iškilieji Lietuvos veikėjai.

Skaičiuojant visus dabartinėje Lietuvoje išleistus banknotus, jų yra/buvo devyni. Kiekviename iš jų pavaizduotas puikiai žinomas, ar bent gerai matytas asmuo. Išskyrus vieną, kurio ypatingos veiklos ar didžių darbų pradžioje net neatsiminėm. Lengvai atgaminom tik jo profesiją ir gimimo vietą. Keista. Nes visus kitų nuopelnus galėjom vardinti neužsikirsdami.

Žiūrėkim nuo pradžių. Vieno lito herojė – Žemaitė. Manau dauguma nemirktelėję pasakytų – garsi rašytoja, daug rašiusį apie kaimo buitį. Kiti prisimintų ir jos darbą „Marti“. Judant toliau sutinkame vyskupą Motiejų Valančių – blaivininką, švietėją, priespaudos metais žadinusį tautą. Atsimenu, net jo gimtinę – Nasrėnų kaimelį.. Penkių litų banknote pavaizduotas Jonas Jablonskis. Čia truputėlį sunkiau, bet pagalvojus keletą minučių manau daugelis prisimintų, kad būtent šis žmogus davė tai, ką mes visi naudojame kasdieną – dabartinę lietuvių kalbą. Dešimties litų nominalo atvaizde – Darius ir Girėnas. Legendiniai lakūnai perskridę Atlantą lėktuvų „Lituanika“. Asmeniškai net sunku šį milžinišką pasiekimą sudėti į vieną eilutę.. Maironis – nemažiau garsi Lietuvos asmenybė, kurio darbus gali deklamuoti daugelis. Paliekame dvidešimties litų „pinigą“ ir judame prie stambiausiųjų kupiūrų. Pirmoji jų – Jonas Basanavičius. Vėl gi – sunku trumpai nusakyti šio žmogaus indėlį. Turbūt svarbiausias žmogus paskelbiant Lietuvos nepriklausomybę. Šimto lito „atstovas“ – Simonas Daukantas, istorikas, rašytojas, pirmosios lietuviškos istorijos autorius. Stambiausioje – penkių šimtų litų kupiūroje puikuojasi Vincas Kudirka – lietuviško himno, arba tautiškos giesmės žodžių autorius.

Ką praleidau? O gi dviejų šimtų litų banknotą ir jo „portretą“ – Vydūną. Na, jis buvo.. istorikas. Ne, filosofas. Lyg mažojoje Lietuvoje gyveno. O ką parašė, ką nuveikė – mistika. Vokietijos pilietis. Na to jau perdaug. Ir dar tokioje garbingoje vietoje? Paklauskit kaimuose, kas jis per veikėjas. Beveik garantuoju, kad išgirsite „kosmonautas“ ar panašius atsakymus.. Čia jus ir palieku su atviru klausimu – neturėtų valstybinėje valiutoje atsispindėti tik patys garsiausi jos atstovai kurių nuveiktais darbais nereiktų abejoti..?

Daiktai, virtę klasika

Kas yra klasika? Paaiškinti trumpai ir paprastai yra gana sunku. Tai vienas iš tokių žodžių, kurių esmę supranta visi, tačiau paprašius tiksliai paaiškinti kas tai yra, ne vienas susimąsto. Galų gale vieno tikslaus apibrėžimo nėra, todėl leisiu sau (o Jūs, tikiuosi, leisit man:) šį terminą naudoti gana lanksčiai. Manau, kad klasika – objektas sustingęs laike. Tai gali būti daiktas, reiškinys, iš esmės bet kas.

Kažkada susimąsčiau: aplinkui viskas keičiasi taip greitai, kad daiktai sugebėję atlaikyti šią mėsmalę nusipelno tikros pagarbos. Į juos žiūriu kaip į senolį mačiusį Antrąjį Pasaulinį karą, o dabar naršantį internete. Žiūriu ir žaviuosi – tikiuosi ir pats ateityje būsiu toks atviras naujovėms. Nors turiu pripažinsiu, kad daugelį naujų dalykų ir madų vertinu itin skeptiškai. Kaip bebūtų, pristatau savo daiktų, virtusių klasika, penketuką.

1. Knyga. Kažkada rašiau apie popierinės žiniasklaidos pabaigą, bet minėjau, kad knygos savo tikruoju pavidalu išliks. Dabar pagalvoju, kad jos greičiausiai priartės prie savo vystyklų – bus labai brangios, ypatingai išvaizdžios, puikiai įrištos, o jas skaitys tik pačią knygą vertinantys žmonės. Galbūt jos bus prabangių apartamentų atributas, galbūt, stiliaus detalė. Tačiau aišku, kad jos išliks.

2. Plokštelė/LP/Vinylas. Šį išradimą daugelis jau spėjo nurašyti.. Tačiau nemanau, kad jie teisūs. Įdomu, kad šiandien vienastoks irgi paminėjo plokšteles. Faktas – jos yra kokybės, kokybiškos muzikos atspindys. Daiktas paprastas, bet ko daugiau reikia. Daugeliui jų nereikia – duokit „empatrioškes“ ir jiems užteks. Tačiau melomanai vertinantys skambesį, rinksis plokšteles dar po daugelio metų. Pastebėjau, kad iš šokių aikštelių, kur jos būdavo nepaprastai populiarios, vinylai traukiasi, tačiau tie kurie jais groja, užsitarnauja publikos pagarbos.

3. Laikrodis. Išrastas prieš daugiau kaip šešis šimtus metų, šis nedidukas žmonių pagalbininkas net neketina trauktis iš buities. Gal jis nėra vien prietaisas rodantis laiką, dabar tai – labiau aksesuaras, tačiau pagrindinę savo funkciją vis dar atliekantis. Aš asmeniškai laikrodžius nepaprastai mėgstu. Žavėdavausi jais dar būdamas penkių metų. Nepaprastai patikdavo juos ardyti, stengtis suprasti kaip veikia. Žinau, kad ateityje turėsiu jų bent dešimtį..

4. Automobilis. Nustebote? Aš irgi.. truputėlį :) Čia svarbu pastebėti – automobilis, kaip paprasta susiekimo priemonė gali ir išnykti. Jau dabar jie po truputį išsigimsta: važiuoja beveik be mūsų pagalbos, yra labai saugūs ir kuo toliau, tuo labiau praranda savo žavesį. Greičiausiai jie bus dideli, talpūs kiaušiniai važinėjantys negreitai, saugiai ir ekonomiškai. Puikus pasirinkimas žmonėms, kuriem svarbu nukakti iš taško A į tašką B.. Gal ir nieko čia blogo, tačiau tokie aparatai ne man. Manau, kad klasikinis – greitas, pavojingas ir netaupus automobilis išliks. Taip, tai bus brangus malonumas, bet jį rinksis tie, kuriem vairavimas yra didžiulis malonumas.

5. Kinas. Jo išradimo pradžioje salės lūždavo nuo žiūrovų. Dabar, jei filmas tikrai geras, situacija ta pati.. Manau, kad televizija, kaip ją dabar suprantame – išnyks. Kam ji reikalinga, jei yra internetas?:) Puikiai įsivaizduoju, kaip kokius filmus galėsim žiūrėti tiesiogiai per internetą. Kokybė bus puiki, o juos nuomosimės nekeldami kojos iš namų. Susimoki kokioje nors „iToons“ tipo parduotuvėje ir žiūri filmą.

Čia buvo tik mano spėjimai ir pasvarstymai. Kokie Jūsų klasikos topai?

Daug žinosi, greit pasensi?

Atsimenu, kad vaikystėje šią frazę išgirsdavau pakankamai dažnai. Paprastai šis sakinys būdavo tariamas kai kišdavausi į suaugusių reikalus.. Arba vyresni paprasčiausiai tingėdavo atsakinėti į mano įkyrius klausimus. Gana neseniai šią frazę vėl išgirdau, tiesa visiškai kitokiam kontekste, kuris mane ir sudomino.

Kartais įvairiose gyvenimo situacijose žmogus turi pasirinkimą: gilintis į atsiradusias problemas, ar praplaukti paviršiumi ir laukti, kol jos išsispręs savaime. Sakysit, kad pastaruoju būdu elgiasi tik visiškai tušti ir iš gyvenimo nieko nenorintys asmenys. Tačiau ar tikrai? Galbūt yra visiškai atvirkščiai, gal taip elgiasi žmonės tiksliai žinantys ko nori iš gyvenimo, o iškilusias bėdas traktuojantys kaip barjerus, skiriančius jį patį nuo pasirinktų tikslų. Greičiausias būdas įveikti barjerą – paprasčiausiai jį apeiti.

Kita vertus, dažnai atsitinka taip, kad „apeinantys“ praleidžia ir visas detales, kurios ateityje galbūt padėtų ateityje išvengti tos problemos pakartojimo. Tiesa, pastoviai svarstant visus gyvenimo poelgius, pasakytus žodžius galima pasenti. Žinoma perkeltine prasme, tačiau kartais tas intensyvus gyvenimo narstymas perkrauna mūsų galvas, kurioms ir taip tenka nemaža streso dozė. Daug žinosi, greit pasensi..

Kaip bepažiūrėtum, aukso vidurio tarytum ir nėra. O gal? Gal tas stebuklingas auksinis taškas yra mokėjimas suprasti, kada verta „praplaukti“, o kada verta sustoti ir pagalvoti. Randa tas, kas ieško.

Penkios Vilniaus bėdos

Pastaruoju metu "Vienaragis" buvo pritilęs ir neatsitiktinai. Pakeičiau darbą, prasidėjo naujas mokslų semestras, tad laisvesnio laiko lieka ne itin daug. Tiesa, tokios pertraukos netgi naudingos - galvoje atsiranda naujų idėjų, išsirutulioja naujos temos, nauji diskusiniai klausimai. Apie vieną iš jų šiandien ir norėsiu pakalbėti. Pagalvojau, kad seniai graudenau, tai pats metas būtų tą padaryti (:

Augau ir iki šiol augu Vilniuje, todėl šis miestas yra artimas. Artimas, kad pamatyčiau tiek jo pliusus, tiek minusus. Jau prisižadėjau graudentis, todėl kalbėsiu apie pačius pačiausius minusus. Reikia pastebėti, kad jų nėra itin daug, tačiau kartais kiekybė nebyli.

Bėda Nr. 1 - Transporto kamščiai. Užkniso juodai, baltai, žaliai, kaip tik norit. Šia tema daug kalbėta, dar daugiau rašyta, tačiau rezultatų nėra ir nemanau, kad artimiausiu laiku bus. Ypač su statistinio Vilniečio supratimu, kad miestą išgelbės tramvajus. Gatves, kurių pločiu girtis tikrai negalime, susiaurinus, o automobilių skaičių padidinus (kuris šiaip ar taip tolygiai didėja) problemą TIKRAI išspręsime. Tikrai. Pažadu.

Bėda Nr. 2 - Idiotiškos nekilnojamo turto kainos. Čia net nežinau ką bepridurt.. Dabartinė situacija tokia, kad turėti savą būstą darosi utopiška. Kažkaip nesinori įsiskolinti visam gyvenimui ir gyventi dėžėje.. Internete kažkur mėtėsi puikios skaidrės, kuriose palygintos Vilniaus ir Stokholmo būstų kainos. Kas nematėte pasakysiu tik tiek, kad už tą pačią kainą - maždaug 330 000 litų, Stokholme realu nusipirkti jaukų, sutvarkytą dviejų kambarių butelį kotedže. Vilniuje nusipirksite "barako" stiliaus būstą.

Bėda Nr. 3 - Šiukšlių dėžių trūkumas. N metų kalbama, o realiai mažai kas daroma. Teko įsitikinti Kaziuko mugės įkaršty, kad šiukšles reikia neštis mažiausiai kilometrą rankose. O mugė juk pačiam Vilniaus centre. Suprantu, kad daugelio tautiečių mentalitetas vis dar yra toks, kad popierių paprasčiau mesti ant žemės, nei ieškoti tam skirtos vietos, tačiau elementarus tokių vietų trūkumas situacijos nepalengvina.

Bėda Nr. 4 - Visureigiai keliuose (ypač amerikoniškų). Čia asmeniška. Niekada nesuprasiu logikos tų, kurie renkasi šiuos siaubingus vežimus ant ratų.
Bjaurios išvaizdos griozdai:
1) Užima kelis kartus daugiau vietos negu paprastas miesto automobilis 2) Aplinką teršia nemažiau negu "Kamazai" 3) Atrodo šlykčiai 4) Visureigis - automobilis skirtas bekelei. Miesto "bandūros" tokios bekelės niekada taip ir nepamato 5) Tokiai nesąmonei atsitrenkus į statistinį automobilį, jo keleivius paverčia gramdoma nuo stiklo koše
Būtų mano valia - visus šiuos prietaisus miestuose uždrausčiau. Vienareikšmiškai.

Bėda Nr. 5 - Nedidelių, nebrangių, jaukių restoranėlių trūkumas. Jei noriu skaniai, ne itin brangiai pavalgyti, pasirinkimo beveik neturiu. Iki šiol turėjau vieną "Best kept secret" restoranėlį, deja, atrodo, kad netrukus jis užsidarys.. Kur reiks eiti, nebežinau. O prisiminus Europos sostines, tokio tipo vietos yra nepaprastai paklausios. Lieka viltis kada nors šią nišą bandyti užpildyti asmeniškom pastangom.. :)

Davatkiškumas

Kažkada rašiau apie prietarus. Pastebėjau, kad pastoviai susiduriu ir su savotiška jų atmaina - davatkiškumu. Žodis galbūt neitin tautiškas, bet prasmę nusako ypač taikliai. Šios temos kontekste davatkiškumą vadinu aklu, vienpusiu tikėjimu, nepaisančiu logikos ir sveiko proto.

Štai pavyzdys. Palyginus neseniai, kai šalyje siautėjo tapšnotojas, teko bendrauti su keletu kaimo moterėlių. Didysis politikierius joms - vos ne šventasis. Atėjo tvarkos daryt, o čia visi jam blogo linki, pagalius į ratus kaišo.. Davatkiškumas - ne kitaip. Deja, tokiu nusiteikimu pasižymi ne vien neišprususios kaimo moterėlės. Yra ir sektinų pavydžių: žiūrint iš istorinės perspektyvos, tokio mąstymo pavyzdžių rasime ne vieną: nedidukas prancūzas, norėjęs užkariauti visą pasaulį; lenkų astronomas, aplenkęs laiką..

Visi tuo metu juos laikė bepročiais, bet žiūrint užsibrėžto tikslo prasme, vienam pavyko, kitas buvo labai arti savo nustatyto plano. Ši dalis man pasirodė įdomiausia: aklas davatkiškumas gali padėti pasiekti tai, kas kitiems atrodo neįmanoma. Aišku, egzistuoja tikimybė, jog viskas nutiks atvirkščiai.

Dabar taip gaunasi, kad dauguma pačių sėkmingiausių verslinikų, atradėjų ir išradėjų, mokslininkų ir keliautojų yra davatkos.. Bliamba..:)

Klimatas šyla? Puiku!

Pastaruoju metu atsibundu kuo puikiausios nuotaikos. Ir nenuostabu. Kai tave pažadina ne pobjauris šlapdribos tirpimo garsas, o saulės spindulys, rytas iš tiesų prasideda puikiai.

Šią žiemą tą ir dariau, kad niurzgėjau: kur sniegas, kur nors minimalus šaltis, grąžinkit senovines pūgas! Išties niūru, kai pažvelgęs pro langą, Kūčių vakarą, matai teliūskuojančias balas. Šiuo metu ne geriau: Sausio pabaiga - Vasario didžiųjų šalčių metas, o dabar gi - saulė ridinėjasi dangumi, nors eik degintis.

Politikos pasaulyje klimatas tapo naujuoju arkliuku. Reikia nereikia, tačiau apie jį kalba visi: darysim! stabdysim! mažinsim! Išrėžę šias šaunias mintis, sėda į savo 10 litrų "Hamerį" ir ramiausiai važiuoja namolio. Paradoksalu.

Tačiau šiandien aš neverkšlensiu šia jau nuvalkiota tema. Aš norėčiau pasidžiaugti. Taip, tikrai. Pastebėjote, nuotaika didele dalimi priklauso nuo už lango esančio oro. Vienokia mina išeinu į miestą, kai ore tvyro 23 laipsniai, o saulė maloniai kaitina pakaušį; o kai gatvėje tau į veidą drebia tirpstantį sniegą, net norėdamas negaliu šypsotis. Užsieniečiai dažnai stebisi, kodėl lietuviai taip mažai šypsosi. Lengva jiems taip kalbėti gyvenant saulėtoje ir šiltoje Italijoje ar Ispanijoje..

Išvados peršasi pačios: reikia palaukti kol klimatas atšils dar labiau, Baltijos jūroje apsigyvens jūros žvaigždės, koralai ir kiti kurortų atributai, o eglių ir pušų miškus pakeis kiparisai ir apelsinmedžiai.. Skamba neblogai. Be to, vaikščiosim su šypsena, o nuotaika bus visada puiki. Skamba tikrai neblogai..

Geros nuotaikos :)

Kiek? O gal Kaip?

Kiek ar Kaip?

Manau, kad visos mūsų gyvenimo sferos vertinamos šiais dviem aspektais. Bet kas svarbiau? Kad ir kaip nemėgčiau kalbadėžės, turiu pripažinti, kad ir ten galima rasti pakankamai įdomių ir naudingų laidų. "Be pykčio", "Pinigų karta", "Požiūris" - tai tik keletas smulkių kruopelių milžiniškame cukraus fabrike. Taigi, net labiausiai bukinančioje priemonėje galima rasti kažką, kas būtų vertinamas kokybiniu požiūriu.

O gal to žmonėm nereikia? Gal jiem užtenka kasdieninio sukramtymo ir įdėjimo į burną šaukšteliu? Norint atsakyti į šį klausimą siūlyčiau prisiminti kino centrą "Skalvija". Pakeitęs savo koncepciją ir ėmęs rodyti netradicinius, įdomius, kokybiškus filmus, pradėjęs rengti įvairius festivalius, šis centras atgaivino tikrąjį kiną. Sausakimšos salės ir įmonės finansinė kreivė kalba pačios už save. Faktas - žmonės suinteresuoti kokybišku produktu.

Sutinku, kad kiekybė pati savaime yra populiaresnė, nes nukreipta į faktiškai didesnę auditoriją. To nepakeisi. Tačiau jei atsiras daugiau tokių sėkmingų pavyzdžių, kaip mano paminėtas auksčiau, ką gali žinoti..

Kiekybinis požiūris* bet kokiam procese pradeda figūruoti jo veikimo pradžioje. Vėliau jis labai sparčiai didėja iki tol, kol procesas pasiekia kritinį (lūžio) - apsisprendimo tašką. Čia galimi du variantai (faktiškai gali būti ir trys):

1. Veikla ir toliau orientuojama į kiekybę, tik dar didesniais tempais
2. Veikla pasiekusi lūžio tašką, pasirenka kokybinį požiūrį
3. Gali būti bandoma sujungti kokybinius ir kiekybinius požiūrius

* Tekste ir diagramoje terminas kiekybinis/ė - nėra paprasta skaitinė reikšmė. Šiuo terminu vadinu veiklos rezultatą, kuris yra nukreiptas į plačią auditoriją. (pvz. pop muzika).

Viršuje esanti diagrama gana sėkmingai atspindi ir blog'ų vystimasi: pradžioje, kol renkama tikslinė auditorija, autoriai pateikia medžiagą, kuri dažniausiai būna tikrai įdomi. Auditorijos, komentarų, atsiliepimų skaičiui didėjant, autorius dažnai nežymiai padidina įrašų skaičių - stengiasi neapvilti skaitytojų. Po kurio laiko, beveik neišvengiamai ateina lūžio taškas (kartais jis sutampa su taip vadinama blog'o krize) - reikia pasirinkti, kaip toliau gyvuos tinklaraštis. Vieni blog'ai šį etapą pereina be didelių sukrėtimų, kiti praranda dalį skaitytojų. Tie kurie pasirenka kiekybinį požiūrį, skaitytojų skaičių padidina, tačiau rizikuoja prarasti pastovius senus lankytojus.

Panašią įvykių seką pastebėjau keletoje Lietuvos blog'ų. Vienus ištyniau iš savo skaitomų sąrašo, kiti sugebėjo kažkiek atsitiesti ir vėl grįžti prie ištakų. Tiesa, dabar juos paskaitau tik retkarčiais.

Permainų, tame tarpe ir kokybinių, varklis visais laikais buvo esama situacija nepatenkinti asmenys, tačiau neneigtinas ir tas faktas, kad būtent kiekybinis aspektas mums leidžia išplauti aukso grūdelius stiprioje upės srovėje. Tik turėdami iš ko rinktis, galima rasti tai, kas tiks būtent mum.

Todėl į klausimą "Kiek ar Kaip" galite atsakyti tik Jūs.

Bėgti atsigręžiant atgal

(Myself) Welcome back. Nežinau kaip čia buvo: ar aš užkrėčiau, ar buvau užsikrėstas 'Krizės sindromu'. Anyway viskas turbūt baigėsi, nes vėl atėjo noras rašyt. Ye! Deja intensyviai dirbu, dar bandau šalia darbo studijuoti, tad laisvo laiko beveik nebeturiu. Visgi pagalvojau, kad referato rašymas palauks, o tuo tarpu pasinaudosiu laisvom minutėm ir įkalsiu post'ą :)

Skelbiu boikotą kalbadėžei. Nuo šiol sau prisiekiau nebeskirti tam daiktui nė vienos laisvos minutės. Užteks. Vienintelis dalykas, kuris trukdė tą padaryti anksčiau buvo Europos krepšinio čempionatas. Dabar jis baigėsi, dabar televizijai tariu ate.

XXI amžius. Progreso amžius? Man panašiau į kapitalinį regresą. Toks vaizdas, kad civilizacijos pasiekimų ir laimėjimų kreivė leidžiasi žemyn. Kasdieniniai kalbadėžės brukalai, bulvarinės spaudos spiegimas apie vienokius ar kitokius nužudymus. Apie muzikos prastėjimą jau rašiau... Kyla natūralus klausimas - "Kodėl?" Kodėl mes ritamės žemyn, nors teoriškai atrodo, kad modernėjam, technologiškai tobulėjam? Galbūt todėl, kad per daug stengiamės bėgti į priekį. Bėgame aklai, į šonus nesidairome. Ką jau kalbėti apie atsigręžimą atgal. Jūs paklausitte: na koks gali būti progresas žiūrint atgal? Čia norėčiau truputį sustoti.

Kai tik gausiu atlyginimą, lėksiu į Skalviją nusipirkti Kino klubo kortelę. Gal vadinasi ji netaip, bet esmės nekeičia - kino filmus bus galima žiūrėti pigiau. Kam man to reikia? Atsisakius kalbadėžės, poreikis geram kinui tik dar labiau išaugo. Pats žiūrėjimo procesas kine nėra tuščias spoksojimas, kaip kad dažnai būna namie, gulint ant sofos ir kažką valgant. Norint pamatyti trokštamą filmą, reikia planuotis iš anksto, specialiai važiuoti į konkrečią vietą, konkrečiam tikslui. Emocijų gaunu kelis kartus daugiau.. Beto mane žavi pats laukimas.

Nors buvau įpratęs skaityti prieš miegą, dabar stengiuosi keist įpročius. Juk atsirado laisvo laiko kurį skirdavau kalbadėžėi. Turbūt nuskambės gana archajiškai, bet malonu pasiimti įdomią knygą ir tiesiog skaityti tylumoje.

Neseniai kažkur radau fantazavimus apie tai, kad po 5-10 metų nebeturėsime kompaktinių diskų. Mano durna galva čia yra mažų mažiausiai nesąmonė. Dar paprastų plokštelių eroje tą patį sakė. O plokštelės vis dar egzistuoja. Ir gana sėkmingai. Žinoma, mp3 patogu, nėra ką ir pridurt. Tačiau asmeniškai man nueiti į muzikinių CD parduotuvę, išsirinkti diską, o grįžus namo tiesiog klausytis muzikos, yra kelis kartus maloniau. Visų pirma - turi apčiuopiamą daiktą, antra - turi kokybišką muziką. mp3 formatas skirtas muzikos suspaudimui prarandant dalį kokybės. Kam to reikia? Dabartiniai interneto greičiai ir kietųjų diskų apimtys įgalina tuose pačiuose kompiuteriuose laikyti geros kokybės muzikinius formatus.

Kaip matote, nors atsigręžiu į praeitį, bet manau, kad kaip niekad greitai judu į ateitį. Bėgu, tačiau dairausi į šalis.

---
Ta proga nusprendžiau patalpinti Interneto platybės savo tepliones (piešt nemoku, tad piešiniais jų nevadinu). Kažkada jas dariau sąlyginai intensyviai. Ir nors buvau visa tai užmetęs, dabar vėl po truputį kažką pakonstruoju.. Nepasididžiuokite ir užsukite:

http://picasaweb.google.com/tim.00.seren/

Raudonoji planeta

Jau keletą metų žiniasklaida nušviečia super valstybių kosminius užmojus - išsilaipinimą Mėnulyje, pilotuojamą kelionę į Marsą. Šie įspūdingai skambantys planai kaitina ne vieno žmogaus vaizduotę. Ir iš tiesų, savo gyvenimo "privaloma padaryti/privaloma pamatyti" sąraše gana aukštu punktu įrašiau žmogaus išsilaipinimą Marse. Pamačius didžiausią visų laikų žmonijos pasiekimą, gyvenimas taptų prasmingesnis. Bet ar tai yra realu? Nejaugi čia tik skambios priešrinkiminės kalbos?
Pirmasis išsilaipinimas Mėnulyje įvyko 1969 metais, beveik prieš keturiasdešimt metų. Nors apie šio išsilaipinimo tikrumą iki šiol verda ginčai, mes apie tai nekalbėsime. Po šio įvykio prabėgo vos ne pusšimtis metų, kas žvelgiant iš technologijų perspektyvos yra nepaprastai daug. Senų kosminių aparatų kompiuteriai buvo ne galingesni už dabartinę skaičiavimo mašinėlę. Natūralu, kad šiuolaikiškai sukonstruotas erdvėlaivis taptų daug pranašesniu už tuos aparatus, kurie atliko savo misijas septintajame dešimtmetyje. Jeigu technika tobulesnė, kas trukdo mum jau dabar statyti būsimą "Marso užkariautoją"? O trukdžių yra nemažai. Pirmiausia - tokios misijos piniginė išraiška būtų daugiau negu didelė, grubiais skaičiavimais ji kainuotų nuo 120 milijardų JAV dolerių. Antra - skrydis iki Marso užtruktų beveik metus (250 dienų + mėnesis nusileidimui). Kaip žmonės ištvertų šį laiką uždaryti mažoje erdvėje - nėra žinoma, tačiau Rusijoje, jau po poros metų vyks eksperimentas, kuriuo bus bandoma tai išsiaiškinti. Šeši žmonės apsigyvens erdvėlaivio modelyje, kuriame atliks viską, ką turėtų atlikti kelionės į Marsą metu: gamins sau maistą, atliks įvairius mokslinius bandymus, tvarkys erdvėlaivį, rengs mokslines konferencijas, kurių signalas vėluos ~20 minučių, taip siekiant imituoti signalo vėlavimą tikrame skrydyje.
Taigi, su ilgos kelionės problemomis bus bandomo susitvarkyti dar žemėje, o kaip dėl milžiniškos skrydžio kainos? Čia grįžkime prie jau paminėto išsilaipinimo Mėnulyje. Brangiausia skrydžio į Marsą dalis - išsiveržimas iš Žemės atmosferos, todėl norint jos išvengti, reiktų Mėnulyje įkurti kosminę bazę. Skamba futuristiškai? Man irgi, tačiau jeigu išsilaipinimas šiame Žemės palydove prognozuojamas po 15-20 metų, manau kad ir gyvenamą bazę įkurti įmanoma. Rodos visos problemos išsprendžiamos? Tikrai taip. Tačiau kai kam iš Jūsų gali kilti klausimas - kam mum viso to? Neturim kur pinigų dėt ar ką? Geriau jau skirtų juos vaistų nuo nepagydomų ligų išradimui, ar galų gale man asmeniškai tų milijardų dalį atseikėtų... Sunku į šį klausimą atsakyti vienareikšmiškai. Kosmoso užkariavimas nėra pinigų investicija, bet tai nėra ir bereikšmis jų iššvaistymas. Mokslo tyrimai, kurių naudos mes negalime aiškiai užčiuopti ir atrodo ne tokie svarbūs. Bet pagalvokime apie ką svajojo senovės išminčiai, rašytojai? Jų svajonės dažniausiai krypdavo į žvaigždėtą nakties dangų, ten, kur atstumai buvo sunkiai suvokiami protu. Mano nuomone, tikroji žmonijos evoliucija įmanoma tik žengiant tolyn ir aukštyn, plečiant suvokimo ribas ir jas stumiant toliau. Kosmoso užkariavimas ištisus amžius žavėjo žmonių protus, tad pradėti šį procesą yra tikrai prasminga. Mes nuo pat išlipimo iš medžių tobulėjome, bet pasiekėme tokią ribą, kad tobulėjame tik savo viduje. Turime technologijas ir galimybes, todėl reikia jas panaudoti didingiems atradimams. Jei man pasiūlytų vietą pirmojoje ekspedicijoje į Marsą, tikrai mesčiau dėl to viską, netgi žinodamas, kad iš jos galiu nebegrįžti. Kokie menki yra žmogaus, netgi valstybės siekiai, lyginant su visos žmonijos.
Kažkada, geriausias kada nors turėtas mokytojas pasakė: "Žinau, kad aš jau nebesulauksiu, bet jūs tikrai pamatysite išsilaipinimą Marse". Tikiu. Tikiu ir laukiu, kada žmonija žengs pirmąjį žingsnį Raudonojoje planetoje.

Vilniaus būdos ir kaladės

Turbūt nuskambės šališkai, tačiau man Vilnius - gražiausias Lietuvos miestas. Kad ir kiek metų čia gyvenčiau, manau kaskartą vaikščiodamas juo, vis atrasiu kažką naujo. Architektūrinis paminklas - senamiestis, nuostabi aplinkinė gamta, modernūs pastatai, stilingi, gražūs žmonės, jaukios užeigos, triukšmingi barai - galima būtų vardinti ir vardinti. Tačiau pastaruoju metu pastebėjau, kad vienas punktas iš šio sąrašo ima bjauroti nepaprastą miesto paveikslą. Taip, tai jau nemažai kritikos ir neigiamų pastebėjimų sulaukusi naujoji Vilniaus architektūra. Architektūra mane traukė seniai, tiesa megėjiškame lygmenyje. Dabar, ja pradėjus domėtis giliau, negaliu nepastebėti aplinkui esančių keistų architektūrinių sprendimų.

Idilė, jog sostinėje puikiai derės senasis paveldas su šiuolaikiniu modernumu, deja yra tik teorija. Nors aš būtent taip įsivaizduoju šiuolaikinę architektūrą, miesto planuotojai ir valdininkai matomai yra kitos nuomonės. Taip, nors jie naudoja dabar ypač madingas medžiagas: daug stiklo, spalvų, lengvų konstrukcijų, rezultatas švelniai tariant nekoks. Nejaugi neturim gerų architektų? Galvą guldau, kad turim ir ne vieną. Problema yra tikrai ne čia.
Nusikelkime į gūdų tarybmetį, kurio aš beveik neprisimenu. Na nieko, gal jūs man padėsite. Pabandykim prisiminti kokį nors gražų, modernų, nedvelkiantį sovietizacija pastatą. Galvą laužiau keletą dienų, tačiau nieko įdomaus nesugalvojau. Na turbūt tik Mokslininkų rūmai (tie prie Baltojo tilto), bei Operos ir Baleto teatras. Iš bėdos gal Sporto rūmai, ar Lietuvos viešbutis. Taigi nieko ypatingo neturėjom, tačiau ir sąlygų nebuvo. Dabar situacija radikaliai pasikeitusi, mes laisvi ir nepriklausomi, turime finansines galimybes, turime puikius pavyzdžius vakarų šalyjese, turime gerus architektus, tačiau neturime pačio svarbiausio - rezultato.
Mano kritiškas žvilgsnis pirmiausiai kliūva už žymiosios "Europos" pastatų grupės. Na, tas "Hanner" vamzdis tai dar dar, tik spalvinė gama man jo kliūna. Kažkaip mistiškai tos juostos eina. Bet čia tikrų tikriausias paminklas, palyginus jį su gretimu savivaldybės pastatu. Plastmasinė būda. Tik aukšta. Matomai auštiem šunim.. Na atleiskit, bet nerandu ten nė vieno gražaus bruožo. Velgi, spalvinės plokštės sudėtos bet kokia tvarka, tas savotiškas balkonas atrodo, lyg kirvio įkirtis malkoje. Juokingiausia tai, kad apačioje, pačiam pirmam aukšte, šonuose sudėtos granitinės ar marmurinės plokštės. Nesuprasi paskirties. Ai bendriau ką čia suprast, darbų vykdytojai jas rodo, kai reikia paaiškinti kur tiek daug pinigų dingo statant šį pastatą. Sąlyginai neblogai atrodo gyvenamasis pastatas šalia "Europos" prekybos centro, kuris, man asmeniškai patinka. Ne, ne išore. Vidumi, savo dvasia. Bet čia jau nuklydimas nuo temos. Taigi jei gyvenamasis pastatas atrodo neblogai, tai apie jo vidaus "kokybišką" įrengimą galite pasiskaityti šios dienos "LRyte". Pastatai vizualiai atrodo blogai, įrengti nepaprastai atmestinai, bet gi turi būti nors vienas pliusas. O kaip su vienu iš esminių architektūros principų - derėjimu prie aplinkos? Čia situacija yra apverktina. Beveik 99% naujų pastatų visiškai, nedera prie aplinkos. Siaubingai nedera. Pažvelgus į Vilniaus panoramą mane net nupurto. Kažkokios kaladės kyšo ir tiek. Visiškai nekalbu apie vietoj komplekso "Delfinas" pastatytą gyvenamąjį namą ir ypač apie gyvenamąjį pastatą šalia Mindaugo tilto. Abu yra fantastiškose vietose, o atrodo kaip žalios būdos. Teisybės dėlei, tokių pastatų yra daugybė, bet neverta tiesiog rašyt apie tai, kad jie blogi, negražūs, nederantys prie aplinkos. Svarbu pabandyti pasvarstyti, kas įtakoja dabartinę situaciją.
Kaip jau anksčiau rašiau, netikiu, kad nėra gerų architektų. Netikiu ir tuo, kad nesigauna pastatyti gražų šiuolaikinį pastatą. Verslo centras šalia taip vadinamo "Vaikų pasaulio" yra nuostabus pavyzdys, kuriame įgyvendinti visi mano nuomone svarbiausi naujos architektūros bruožai. Vėl atsimušame į sieną - reiškias įmanoma sukurti gražią šiuolaikinę architektūrą, bet kodėl tada jos nekuriame? Šauna vienintelė mintis, kuri atrodo pakankamai reali. Dabartinių pastatų projektų nugalėtojais tampa tie, kurie daugiausiai įdeda pinigėlių į kažkieno kišenę. Liūdna, kad mūsų demokratija taip išsigimsta. Apmaudu, kad nekuriame gražesnio, patrauklesnio Vilniaus.
Manau, dabartiniai "modernūs" pastatai, jau po dešimties metų atrodys apgailėtinai. Lieka tikėtis. Tikėtis, kad atsiras kompanijų kurios išdrįs pasiūlyti kokybišką, gražų produktą, pamindama milžinišką pelno siekimą.

Įvaizdis dar ne viskas. O troškulio nėra

Nutiko viskas vakar vakare. Grįžtu iš miesto apie dešimtą valandą, nuotaika puiki. Troleibusu atlingavau iki reikiamos stotelės, ten išlipęs pažiūrėjau tvarkaraštį. Mda, autobusas bus tik po 15 minučių. Neitin gerai. Kągi.. reikia užmušinėt laiką. Maluosi aplink ir tiek. Staiga akis užkliuvo už nepaprastai gražios merginos. Ooo.. Reikia kažkaip pasirodyti gi, ale prieit baisoka. Išsitiesęs kaip styga lėtai žingsniuoju pro šalį. Nežiūri. Netvarka. Vaikštau toliau, kažką švilpauju, išsiemęs telefoną maigau žinutę. Išgirstu kaip kažkas pašaukė vardu. Ai kaimynė. Irgi žavi mergina. Kažką kalbam, o aš vis žvilgčioju į stotelėje sėdinčią mūzą. Vistiek nežiūri. Staiga prie stotelės privažiavo mašina ir sustojo: pasirodo kaimynės tėtis pro šalį lėkė. Ou jė, nuveš iki namų! Na čia tai pasirodysiu - autobusai nelygis, mašinos manes atvažiuoja pasiimt! Persimetu per petį kuprinę su krūva daiktų, laptopu ir bandau sėst. Kapyst! Man besėdant su triuškmu plyšo užtrauktukas ir viskas pakankamai skambiai pažiro ant kelio. Ačiū Dievui dešine ranka kažkaip stebuklingai spėjau pagaut laptopą..

Skubiai susirenku šmutkes, sumetu viską į mašiną, pats irgi įšoku. Ant kelio plėvena kažkokie iškritę lapai, bet who cares. Reik varyt iš čia kuo greičiau. Susimoviau kai reikalas. Atsisuku pro langą - mano gražuolė juokiasi.

Va ir po įvaizdžio. Pagalvoju, kad iš šono viską stebint turėjo būti tikrai juokinga.

Skaitykit ką dėvit

Prieš prasidedant šiai vasarai, orų prognozės buvo ypač optimistiškos. Žiniasklaida mirgėte mirgėjo pranešimais "Karščiausia šimtmečio vasarą", "Laukiame rekordinių karščių". Tačiau su orų spėjimais baigėsi kaip visada. Tiesa, nepasakyčiau kad buvo labai šalta. Dienomis, kai saulė nepašykštėdavo spindulių, įsitaisydavau kur nors pavėsyje ir gurkšnodamas šaltą arbatą stebėdavau miesto gyvenimą. Taip atradau naują stebėjimo objektą - praeivių marškinėlius su užrašais.
Tokie marškinėliai, angliškai vadinami T-Shirts, paprastai yra berankoviai, vienspalviai ir su kokiu nors užrašu, dažniausiai priekyje. Šie užrašai būna patys įvairiausi: nuo juokingų frazių, iki filosofinių apmąstymų. Tokų marškinėlių yra begalo daug, vieni juos perka, kiti pasidaro patys. Bet kokiu atveju tokie marškinėliai yra vienas iš saviraiškos būdų, o saviraišką aš visada palaikau. Čia reiktų padaryti pauzę ir pasvarstyti - ar yra kokios nors savęs išreiškimo ribos, bei normos? Atsakyti gana keblu, tad norėčiau pasidalinti su vienu saviraiškos pavyzdžiu: pankas su ryškia žalia skiautere ir tokia pat šukuoseną propaguojantis valdininkas. Abiem atvejais šie du žaliaplaukiai tik bando išreikšt save, bet sutikite, su tokia šukuosena valdininkas atrodytų kvailokai. Grįžkime prie idėjinių marškinėlių ir pritaikykime tą pačią mintį. Vienoks užrašas gali puikuotis pas panką, kitoks pas solidų biurokratą.
Deja, ši mano teorija duždavo į šipulius stebint idėjinių marškinėlių savininkus. Susidarė įspūdis, kad dauguma net nesupranta kas ten užrašyta, o juos dėvi vien dėl to, kad užrašas įmantrus, angliškas - suprask madingas. Po ilgo spoksojimo, sudariau labiausiai nevykusių marškinėlių trejetuką.

1. Užrašas ant keturiolikmečio marškinėlių "Pasileidęs ir tuo patenkintas". Įdomu, ar savininkas bent galėtų paaiškinti ką tie žodžiai reiškia.
2. Užrašas ant gerokai apkūnios merginos su leopardo rašto mini sijonu. Marškinėliai aptemti, po jais matosi gražiosios riebalų rinkės. Užrašas ant priekio "I didn't ask to be the princess". Užrašas ant nugaros "But if the crown fits..." Net sunku kažką pakomentuoti. Gal aš kažko nesuprantu?
3. Užrašas ant pageriančio dėdės marškinėlių "F*CK". Žvaigždutę padėjau aš, originaliai jos ten nebuvo. Čia vėl nesuprantu, keiksmažodis užrašytas angliškai jau savaime idėja?

Beveik visi šie marškinėliai kitame kontekste (ant kitokių žmonių) žiūrėtųsi įdomiai. Beskonybė? Pernelyg didelis noras būti madingu ir originaliu? Reiks ir man pasigaminti marškinėlius su kuriais eisiu į susitikimus su klientais: "Nerūkau. Kavos negeriu. Tiesiog mėgstu kokainą"

IRC pokalbiai: praeities šlovė ir dabartinis sąstingis

IRC, kaip teigia Wikipedia, yra ryšio protokolas ir interneto paslauga, skirti gyvam bendravimui Internete (operatyviam apsikeitimui trumpomis tekstinėmis žinutėmis). Atsiradęs Suomijoje 1988 metais, Lietuvoje įsikūrė kažkur 1995ais metais.
Jau nuo pačios Interneto atsiradimo pradžios, žmonėms rūpėjo tarpusavio komunikacijos galimybė. Prasidėjusi elektroninio pašto forma, kuri, tiesa sėkmingai išliko iki šių dienų, vėliau ji smarkiai plėtėsi. Atsirado įvairių "chatų". Vienam jų buvo lemta patekti į istoriją. IRC pokalbių populiarumą aplenkė nebent Skype programa. (tikslių duomenų neturiu, o būtų velniškai įdomu..)
Atsimenu, jog kažkur apie 1997 metus atradau IRC pokalbius. Nuo tos dienos sąskaitos už telefoną nebebus mažos niekada.. IRC su mIRC programa priešakyje, man buvo tikrų tikriausias narkotikas. Tuo metu interneto greitis nebuvo dabartinių standartų, tad pokalbiai buvo pagrindinis užsiėmimas. Žinoma užkibau ir ant "internete tavęs niekas nemato, tad gali būti bet kuom". Būdavo išties smagu. Pamatę telefono sąskaitą tėvai pareiškė arba užraukiu visą šį reikalą, arba "lauk iš trobos". Bet kaip jau minėjau, IRC buvo narkotikas, todėl ilgai neužtrukau ieškodamas sprendimo kaip bendrauti nemokant nė cento - vakarais keliaudavau į tėvų darbus, kur prie kompiuterio prabėgdavo to meto smagiausios valandos. Merginų paieškos (taip man 19 metų, taip aš turiu BMW, o dabar atsiųsk nuotrauką), pokalbių kanalų karai, bendrų interesų turinčių žmonių suradimas, viskas tada buvo nauja, nepatirta ir tiesiog "vežė". #baras, #girls, napster, audiogalaxy, ech, nostalgija. Vėliau, internetui pingant, kažkur 1999 - 2003 metais, atėjo tikrasis IRC bumas. Žmonių kasdieną daugėdavo ir buvo sakoma, perfrazavus žinomą priežodį, "jeigu tavęs nėra IRC, tavęs nėra niekur". Lietuviškuose serveriuose vienu metu būdavo 5000 - 10000 vartotojų. Klasiokai, draugai, bendraminčiai, visi rinkdavomės čia. Su šypsena prisimenu pirmąsias "meiles", kurios gimė būtent IRC, tiesa, ateityje tokiu būdu susipažinau su nemažu kiekiu dabartinių draugų. 2005ais metais, Lietuvoje buvo pasiektas rekordas, vienu metu lietuviškame Aitvaro tinkle buvo 27152 žmonės. Deja, nežinau kodėl, tačiau IRC pokalbių populiarumas nuo to laiko pradėjo blėsti. Mano nuomone, pirmasis duobkasys buvo MSN Messenger programa, o IRC saulėlydį įtvirtino populiarusis Skype.
Dabar truputį apmaudu, kad šlovingasis IRC merdėja. Apmaudu dėl to, kad jis suburdavo visai nepažystamus žmones. Žinoma, dabar egzistuoja begalės forumų, tie patys BLOG'ai, skaipai, msn'ai. Bet tos dvasios nebeliko. Reikia tikėtis, kad ateityje sulauksime naujo bendravimo standarto, kuris bus toks pat, koks savo laiku buvo IRC.

Kai rytas prasideda ne taip kaip turėtų..

Grįžęs namo pakankamai vėlai, tikėjausi bent kažkiek pamiegoti iki darbo. Deja deja. Ryte gal penktą valandą pažadino keistas vandens čiurlenimas. Pramerkęs akis žiūriu - iš priešais pat lovą stovinčio akvariumo bėga vanduo. Iš netikėtumo pasitryniau akis - turbūt sapnuoju. Bet ne, pora sekundžių ir vanduo prasiveržė galinga srove. Šokau iš lovos per sekundę, dar per porą užsimetęs kažkokius drabužius skuodžiau į vonią. Aišku jokio kibiro ar panašios taros neradau. Taip ir lakstau po namus rinkdamas laikraščius ir indus, o vandėlis bėga sau.. Mečiau į pagalbą sausas anklodes, užvalkalus, rankšluoščius.. Situacija ne iš maloniausiųjų. Galva dar neveikia, o ant grindų varo krūva vandens. Gerai, kad bent akvariumas nedidelis - 54 litrai ir išbėgo mažiau negu pusė.. Aišku tas gerumas tai sąlyginis. Knygos, keletas daiktų sugadinti nepataisomai, bet ir čia niekis. Kilimą matomai teks išmesti, tiesa, tikiuosi, kad jis bus sugėręs didesnę dalį vandens ir kaimynams apačioje teko nedaug.

Sedžiu piktas, be miego. Iš situacijos "kai tau sekasi"

Didžiausia gyvenimo žuvis. Kovos istorija :)

Nors teoriškai istorija apie žvejyba, manau įdomu bus netik žvejams. Taigi, ...


Savaitgalį nuspredžiau praleisti sodyboje, Širvintų rajone. Atvažiavau penktadienį, iškart po darbo. Išlenkęs porą alaus nulėkiau prie upės, nors toje pradinėje stadijoje (aukštupys) ji panašesnė į upelį. Atsisėdau prie kranto ir išsivyniojęs, užmečiau meškerę. Po poros minučių, į krantą keliavo stambi raudė. Gera pradžia. Alaus ir sėkmingo kibimo paveiktas, sėdžiu laimingas, švilpauju. Štai antra raudė, dar didesnė keliauja. Atkabinęs nuo kabliuko, paleidau atgal ir tuo metu pastebėjau, kad prie vienos medžio šakos, kitoje upės pusėje šokineja žuvis. Staigiai pakeičiu masalą ir švystelnu plūdę į tą vietą. Vos spejus plūdei pasiekti vandenį, paviršių kažkas stipriai sujudina. Įsitempęs laukiu kibimo.. Plūdė keliauja palei srovę, tačiau tarytum per greitai. Užkertu. Per rankas gaunu tokį smūgį, kad meškerė vos neišlekia iš rankų. Jaučiu, kad anam gale kažkas didelio, labai labai didelio. Nors kyla mintis atleisti stabdį, meškerę iš rankų taip plėšia, kad tokiosgalimybės neturiu. Ot velniava, pagalvoju, tiek teorijos priskaityta, bet atėjus kritinei situacija, sausa teorija atrodo apgailėtinai.. Mano pagautas milžinas diktuoja savo tempą, su įniršiu neria link žolių. Išgirstu tik trumpą pokštelėjimą, o meškerė staiga palengvėja. Nutrūko rūpūžiokas.. Suvynioju valą, ogi kabliukas atlenktas kaip plonytė viela.. Rankos kojos dreba, per visą kūną eina pagaugai. Kalbu trumpai, rusiškai gal dešimt minučių. Po kurio laiko bandau vėl žvejot, bet iš galvos neišeina ta milžiniška žuvis ir susinervinęs patraukiu atgal namo.


Day 2

Sulaukęs vakaro vėl judu link upės. Šį kartą išsirenku kitą vietą, vistiek nesitiki, kad paslaptingasis monstras tūnos ten pat ir lauks mano masalo. Susitvarkau meškerę, aukšles lupu viena po kitos. Rodos geras poilsis garantuotas. Kairėje upės pusėje pamatau žaidžiantį bebrą. Jų šioje upės dalyje gana gausu. Nekreipiu dėmesio ir toliau žvejoju. Staiga matau, kad bebriokas ramiai plaukia po vandeniu upės viduriu. Akimis išmatuoju atstumą. Ėėėė, dar mano plūdę užkliudys. Bingo. Plūdė neria ir varo paskui bebrą. Juokiuosi, bet ką daryt. Pagavau bebrą. Na bebras ne žuvis, lengvai neištrauksi, bet kažką daryt reikia, valas ir plūdė juk mano. Lėtai atveržiu ritės stabdį ir pasiruošiu lyg kovai su stambia žuvim. Pajuntu, kad bebras "užkibo". Reik traukt, kas belieka. Čia prasideda komedija. Būtų kas matęs, kaip žvejys su meškerę bandė ištraukt bebrą.. Tas sveria ne kilogramą ir ne du, plius vien uodega kokį pasipriešinimą sudaro. Po dešimt sekundžių bebras rodos supranta, kad kažkas jam neleidžia plaukt, mosteli uodega. Pokšt. Suskamba nutrūkęs valas. Krizendamas suvynioju, bet iškart apima pyktis, nelemtas upės gyventojas iš paskos nusinešė paskutinę plūdę!
Oh well, ką čia bepriveiksi. Susidedu daiktus ir namo. Visi namai lūžo išgirdę nuotykius.


Tiesa, kai pagalvoju, mano didžioji žuvis užkibusi pirmą dieną buvo greičiausiai ilgų dantų ir uodegos atstovas, kurį pagavau sekančią dieną. Tiek tos mano laimės:)


P.S. Iškilusią plūdę radau kitą dieną, tad bebrui žalos nebuvo padaryta. Na nebent tas sekundes nesupratimo, kas jam neleidžia plaukt namolio..