Tour de France: Etape II

Šaltai, tačiau sėkmingai pasiekėm Paryžių. Šaltai, nes mano vieta lėktuve buvo prie lango, nuo kurio velniškai dvelkė šalčiu. Truputį nervina, bet kai pagalvoji, kad lauke -55, tai ir pyktis atlyžta. Pirmasis vaizdas nusileidus – milžiniškas rūkas. Nežinočiau, kad čia tikrai Paryžius, būčiau susilažinęs iš 100Lt, jog esu D. Britanijoje.

Su laiku rūkai išsisklaidė ir išlindo saulutė. Apie 20 laipsnių. Pasaka: vaikštau lengvais ilgarankoviais markškinėliais ir nenoriu net prisimint kokį orą palikome Lietuvoje. Atvažiavome į viešbutį, numetėm daiktus ir išlėkėm ruoštis parodai MILIPOL. Apie parodą kadanors pakalbėsiu atskirai, nes ji tikrai įspūdinga. Tikrąja to žodžio prasme Europinio mąsto. Taigi, susiruošę ir biškį užkandę lietuviškos dešrytės (na jau ne, už keistą ir pasenusį ale prancūzišką sumuštinį 5 eurų nemokėsiu), išjudėjome į didingąjį miestą. Kas nustebino, tai efektyvi ir greita metro sistema - per pusvalandį pravažiavome kone pusę miesto. Visomis galūnėmis esu už tai, kad tokį dalyką įrengtų Vilniuje. Tegu gatves kasa kiek nori ir kokių nori, bet prašau padaryti taip, kad viešuoju transportu važinėčiau be įtampos ir nuovargio – metro važinėja kas 2-3min! Žmonių telpa tikrai labai labai daug. O ir bilietai nebrangūs (vienkartinis bilietas maždaug 3.50Lt). Susidėliojau maršrutą: pradėsiu žygį nuo Triumfo arkos, per Eliziejaus laukus iki Luvro, tada pro Notre Dame katedrą, palei pakrantę iki Eifelio. Skamba neblogai. Realybėje padarėme kitaip. Nuvažiavome iškart prie Eifelio bokšto ir galiu pasakyti nuoširdžiai – pirmas įspūdis buvo milžiniškas. Tikrąją pažintį su Paryžiumi pradėjau nuo turbūt įspūdingiausio objekto.



Esu jį matęs atvirukuose, nuotraukose, šimtus tūkstančių kartų, bet viskas pasikeičia stovint šalia. O spėkit, ar aš nepakilau į pačią jo viršūnę, pasižiūrėti, kaip atrodo Prancūzijos perlas iš aukštai.



Nesakysiu nieko. Gal tik pridursiu, kad verta nepagailėti 11 Eurų. Įspūdis liks ilgam.



Nusileidę, patraukėme link viešbučio, ieškoti kur pavalgyt. Žinoma, sugebėjome pasukti ne į tą gatvę. Čia pradėjau nekęsti grupinių sprendimų: vietoje žavios kavinės, kurioje dūzgė gyvenimas, pasirinkome vidutiniškai atrodantį restoranėlį. Patiko, kad prie durų pasitiko šefas. Valgiau kažkokią žuvies sriubą (po teisybei, žuvis nelabai jautėsi), ir anties kepenėles. Buvo nuostabiai skanu. Gal dėl to, kad beveik visą dieną nieko burnoj neturėjau. Grįždami į viešbutį, pastebėjome, kad tikrai pasirinkome ne itin vykusią vietą pavalgyt. Negaliu spręsti apie kitų cafe ar restoranų maisto kokybę, tačiau aplinka buvo kelis kartus mielesnė ir jaukesnė. Teisybės dėlei reiktų pastebėti, kad vakare man sutriko virškinimas, todėl, maitinimo įstaigos pasirinkimą vertinu ne itin teigiamai. Viešbutyje atsidūrėm vėlai vakare. Ir nors kiti grupės nariai jau traukė miegoti, aš, užsukau į nedidelę krautuvėję, pasiėmiau balto prancūziško vyno butelį ir patraukiau link Monmarto. Paklaidžiojęs pagaliau įsukau į gerai iš atvirukų ir piešinių žinomą parkelį.



Geras! Visur sukosi dailininkai karikatūristai, dailininkai piešiantys praeivių paveikslus, ūsuoti dėdės su beretėmis, tapantys ant molberto. Atmosfera fantastiška. O jau gatvelės, skersgatviai.. Visą pagrindinį Monmarto aikštelę supa daugybė užeigų. O jau žmonių.. Stilingi, besišypsantys. Negali palikti abejingų. Kadangi laiko neturėjau, o planavau čia lankytis beveik kas vakarą, todėl patraukiau ieškoti nuošalesnės apšviestos vietos. Juk meninio įkvėpimo čia tikrai netrūksta, o apsakymą pabaigti planavau seniai.. Atsikimšau vyną ir prisėdau įtemtoms porai valandų rašymo. Net stebėjausi produktyvumu, bet apsižvalgęs aplink puikiai supratau, kad ši vieta tiesiog skatina kurti. Nesvarbu, kokia ta kūryba bebūtų. Deja, kadangi buvau miegojęs lygiai 0 valandų, susiruošiau namo. Žinoma, kokia išvyka be nuotykių. Apturėjęs vieną, grįžau tik po dviejų valandų, ryškiai nekęsdamas prancūzų. Miegot buvo likusios 4.5h, bet tokiam mieste, šios kelios miego valandos prilygo fantastikai. Net keliausi beveik nesikeikdamas. Atrodo pradedu įsimylėti Paryžių.

Tour de France: Etape I

Taigi sėdžiu jau Vilniaus oro uoste, iki skrydžio liko pusantros valandos. Blogiausia, kad mano organizmas prieš panašias keliones, ar šiaip įvykius reikalaujančius truputuką pasinervinti, linkęs nemiegoti, kas yra ne ypač gerai. Taigi, nemiegojau nė valandos, todėl šiuo metu jaučiuosi biški apsvaigęs. Bet tikiuosi skrydžio metu nusnūsti. Žinoma taip teigti yra gana optimistiška, nes man kelionės lėktuvu, kaip ir apskritai lėktuvai, yra vienas didžiausių gyvenimo malonumų, tad greičiausiai laiką praleisiu spoksodamas pro iliuminatorių ir klausydamasis reaktyvinės melodijos.

Wohoo, registruodamasis pastebėjau puikų dalyką, skrendam verslo klase. Mmm.. nice. Taigi, tiek šiam kartui. Reik keliaut po truputį link ponų purtytojų aka muitininkų. Susitiksime Paryžiuje. Aur Revoir!

P.S. Pasirodo dezinformacija su ta verslo klase. Et.

Beveik atostogos

Vieną dieną pagalvojau, o kuom aš prastesnis už nezinau.lt ir zudykreklama.lt ir nusprendžiau išvažiuoti atostogauti į Paryžių. Na, jei sąžiningai kalbant, tai ne aš nusprendžiau, o firma kurioje dirbu. O jei dar labiau sąžiningai, tai ne atostogauti, o dalyvauti parodoje.. Bet visgi Paryžiuje! Kadangi Prancūzijoje dar nesu buvęs, kelionės laukiu nesulaukiu. Blogai, kad kalbos aš jų visiškai nemoku, o kaip žinia jie ten gana užsispyrusiai atsisako kalbėt angliškai. Bet tikiuosi kaip nors susimojuoti. Ar kažkaip.

Šia linksma proga norėčiau paprašyti patarimų kas jau svečiavosi šiame nuostabiame mieste. Faktiškai turėsiu tik dvi apylaisves dienas, tai sužiūrėti visko nespėsiu. Turiu tikslą pamatyti žymiąją 'bašnę', Notredamo katedrą, Monmartą ir tą kažkokį modernių pastatų rajoną, kad ir kaip jis besivadintų. Tačiau, mane labiau domina pajausti tikrąją miesto dvasią kokioje nors užkištoje 'franzūziškoje' kavinėje, ar prie kokios krantinės pasedėti su vyno buteliu. Gal kas žino panašių viečikių?

Labai laukiu jūsų pasiūlymų. Kadangi viešbutyje nusimato interneto buvimas, pažadu šiokį tokį reportažą :) Tiesa, gyvensiu va štai čia.

Bėgti atsigręžiant atgal

(Myself) Welcome back. Nežinau kaip čia buvo: ar aš užkrėčiau, ar buvau užsikrėstas 'Krizės sindromu'. Anyway viskas turbūt baigėsi, nes vėl atėjo noras rašyt. Ye! Deja intensyviai dirbu, dar bandau šalia darbo studijuoti, tad laisvo laiko beveik nebeturiu. Visgi pagalvojau, kad referato rašymas palauks, o tuo tarpu pasinaudosiu laisvom minutėm ir įkalsiu post'ą :)

Skelbiu boikotą kalbadėžei. Nuo šiol sau prisiekiau nebeskirti tam daiktui nė vienos laisvos minutės. Užteks. Vienintelis dalykas, kuris trukdė tą padaryti anksčiau buvo Europos krepšinio čempionatas. Dabar jis baigėsi, dabar televizijai tariu ate.

XXI amžius. Progreso amžius? Man panašiau į kapitalinį regresą. Toks vaizdas, kad civilizacijos pasiekimų ir laimėjimų kreivė leidžiasi žemyn. Kasdieniniai kalbadėžės brukalai, bulvarinės spaudos spiegimas apie vienokius ar kitokius nužudymus. Apie muzikos prastėjimą jau rašiau... Kyla natūralus klausimas - "Kodėl?" Kodėl mes ritamės žemyn, nors teoriškai atrodo, kad modernėjam, technologiškai tobulėjam? Galbūt todėl, kad per daug stengiamės bėgti į priekį. Bėgame aklai, į šonus nesidairome. Ką jau kalbėti apie atsigręžimą atgal. Jūs paklausitte: na koks gali būti progresas žiūrint atgal? Čia norėčiau truputį sustoti.

Kai tik gausiu atlyginimą, lėksiu į Skalviją nusipirkti Kino klubo kortelę. Gal vadinasi ji netaip, bet esmės nekeičia - kino filmus bus galima žiūrėti pigiau. Kam man to reikia? Atsisakius kalbadėžės, poreikis geram kinui tik dar labiau išaugo. Pats žiūrėjimo procesas kine nėra tuščias spoksojimas, kaip kad dažnai būna namie, gulint ant sofos ir kažką valgant. Norint pamatyti trokštamą filmą, reikia planuotis iš anksto, specialiai važiuoti į konkrečią vietą, konkrečiam tikslui. Emocijų gaunu kelis kartus daugiau.. Beto mane žavi pats laukimas.

Nors buvau įpratęs skaityti prieš miegą, dabar stengiuosi keist įpročius. Juk atsirado laisvo laiko kurį skirdavau kalbadėžėi. Turbūt nuskambės gana archajiškai, bet malonu pasiimti įdomią knygą ir tiesiog skaityti tylumoje.

Neseniai kažkur radau fantazavimus apie tai, kad po 5-10 metų nebeturėsime kompaktinių diskų. Mano durna galva čia yra mažų mažiausiai nesąmonė. Dar paprastų plokštelių eroje tą patį sakė. O plokštelės vis dar egzistuoja. Ir gana sėkmingai. Žinoma, mp3 patogu, nėra ką ir pridurt. Tačiau asmeniškai man nueiti į muzikinių CD parduotuvę, išsirinkti diską, o grįžus namo tiesiog klausytis muzikos, yra kelis kartus maloniau. Visų pirma - turi apčiuopiamą daiktą, antra - turi kokybišką muziką. mp3 formatas skirtas muzikos suspaudimui prarandant dalį kokybės. Kam to reikia? Dabartiniai interneto greičiai ir kietųjų diskų apimtys įgalina tuose pačiuose kompiuteriuose laikyti geros kokybės muzikinius formatus.

Kaip matote, nors atsigręžiu į praeitį, bet manau, kad kaip niekad greitai judu į ateitį. Bėgu, tačiau dairausi į šalis.

---
Ta proga nusprendžiau patalpinti Interneto platybės savo tepliones (piešt nemoku, tad piešiniais jų nevadinu). Kažkada jas dariau sąlyginai intensyviai. Ir nors buvau visa tai užmetęs, dabar vėl po truputį kažką pakonstruoju.. Nepasididžiuokite ir užsukite:

http://picasaweb.google.com/tim.00.seren/

Raudonoji planeta

Jau keletą metų žiniasklaida nušviečia super valstybių kosminius užmojus - išsilaipinimą Mėnulyje, pilotuojamą kelionę į Marsą. Šie įspūdingai skambantys planai kaitina ne vieno žmogaus vaizduotę. Ir iš tiesų, savo gyvenimo "privaloma padaryti/privaloma pamatyti" sąraše gana aukštu punktu įrašiau žmogaus išsilaipinimą Marse. Pamačius didžiausią visų laikų žmonijos pasiekimą, gyvenimas taptų prasmingesnis. Bet ar tai yra realu? Nejaugi čia tik skambios priešrinkiminės kalbos?
Pirmasis išsilaipinimas Mėnulyje įvyko 1969 metais, beveik prieš keturiasdešimt metų. Nors apie šio išsilaipinimo tikrumą iki šiol verda ginčai, mes apie tai nekalbėsime. Po šio įvykio prabėgo vos ne pusšimtis metų, kas žvelgiant iš technologijų perspektyvos yra nepaprastai daug. Senų kosminių aparatų kompiuteriai buvo ne galingesni už dabartinę skaičiavimo mašinėlę. Natūralu, kad šiuolaikiškai sukonstruotas erdvėlaivis taptų daug pranašesniu už tuos aparatus, kurie atliko savo misijas septintajame dešimtmetyje. Jeigu technika tobulesnė, kas trukdo mum jau dabar statyti būsimą "Marso užkariautoją"? O trukdžių yra nemažai. Pirmiausia - tokios misijos piniginė išraiška būtų daugiau negu didelė, grubiais skaičiavimais ji kainuotų nuo 120 milijardų JAV dolerių. Antra - skrydis iki Marso užtruktų beveik metus (250 dienų + mėnesis nusileidimui). Kaip žmonės ištvertų šį laiką uždaryti mažoje erdvėje - nėra žinoma, tačiau Rusijoje, jau po poros metų vyks eksperimentas, kuriuo bus bandoma tai išsiaiškinti. Šeši žmonės apsigyvens erdvėlaivio modelyje, kuriame atliks viską, ką turėtų atlikti kelionės į Marsą metu: gamins sau maistą, atliks įvairius mokslinius bandymus, tvarkys erdvėlaivį, rengs mokslines konferencijas, kurių signalas vėluos ~20 minučių, taip siekiant imituoti signalo vėlavimą tikrame skrydyje.
Taigi, su ilgos kelionės problemomis bus bandomo susitvarkyti dar žemėje, o kaip dėl milžiniškos skrydžio kainos? Čia grįžkime prie jau paminėto išsilaipinimo Mėnulyje. Brangiausia skrydžio į Marsą dalis - išsiveržimas iš Žemės atmosferos, todėl norint jos išvengti, reiktų Mėnulyje įkurti kosminę bazę. Skamba futuristiškai? Man irgi, tačiau jeigu išsilaipinimas šiame Žemės palydove prognozuojamas po 15-20 metų, manau kad ir gyvenamą bazę įkurti įmanoma. Rodos visos problemos išsprendžiamos? Tikrai taip. Tačiau kai kam iš Jūsų gali kilti klausimas - kam mum viso to? Neturim kur pinigų dėt ar ką? Geriau jau skirtų juos vaistų nuo nepagydomų ligų išradimui, ar galų gale man asmeniškai tų milijardų dalį atseikėtų... Sunku į šį klausimą atsakyti vienareikšmiškai. Kosmoso užkariavimas nėra pinigų investicija, bet tai nėra ir bereikšmis jų iššvaistymas. Mokslo tyrimai, kurių naudos mes negalime aiškiai užčiuopti ir atrodo ne tokie svarbūs. Bet pagalvokime apie ką svajojo senovės išminčiai, rašytojai? Jų svajonės dažniausiai krypdavo į žvaigždėtą nakties dangų, ten, kur atstumai buvo sunkiai suvokiami protu. Mano nuomone, tikroji žmonijos evoliucija įmanoma tik žengiant tolyn ir aukštyn, plečiant suvokimo ribas ir jas stumiant toliau. Kosmoso užkariavimas ištisus amžius žavėjo žmonių protus, tad pradėti šį procesą yra tikrai prasminga. Mes nuo pat išlipimo iš medžių tobulėjome, bet pasiekėme tokią ribą, kad tobulėjame tik savo viduje. Turime technologijas ir galimybes, todėl reikia jas panaudoti didingiems atradimams. Jei man pasiūlytų vietą pirmojoje ekspedicijoje į Marsą, tikrai mesčiau dėl to viską, netgi žinodamas, kad iš jos galiu nebegrįžti. Kokie menki yra žmogaus, netgi valstybės siekiai, lyginant su visos žmonijos.
Kažkada, geriausias kada nors turėtas mokytojas pasakė: "Žinau, kad aš jau nebesulauksiu, bet jūs tikrai pamatysite išsilaipinimą Marse". Tikiu. Tikiu ir laukiu, kada žmonija žengs pirmąjį žingsnį Raudonojoje planetoje.

Upė, žmogus ir laumžirgis

Su sąlyga, kad visą kūrybinį potencialą dabar skiriu būsimam apsakymui, kurį laiką įrašų čia gali ir nebūti. Na, o kad jūs nenuobodžiautumėte, įdedu savo pirmą mistinį apsakymą "Upė, žmogus ir laumžirgis".


Miško taku ėjo žmogus. Nors žinojo, kad galutiniame jo siekiamybės taške civilizacija nustoja egzistuoti, tačiau įtempęs akis žvelgė į priekį ir ieškojo nors menkiausio nenatūralaus medžio šakų judesio. Ėjo tyliai ir atsargiai, stengdamasis nenulaužti nė vienos šakos. Po poros minučių jo susikaupęs veidas nušvito – žmogus pasiekė savo kelionės tikslą. Jis atėjo ten, kur eidavo kai apimdavo nežinia, kai gyvenimo paveikslo spalvos tapdavo juodai baltos; kartais jis čia ateidavo ir be jokios priežasties. Tai būdavo savotiškas ritualas, kuriuo apvalydavo savo mintis ir kūną.
Žmogus atsisėdo ir su šypsena, su kokia tik tėvai žvelgia į savo naujagimį, apsidairė. Pagaliau! Prieš akis stūksojo ženklas su užrašu: „Upė “Gyvenimas”. Pašaliniams vaikščioti griežtai draudžiama“. Ši keistu pavadinimu pakrikštyta upė buvo nedidelė, kelių metrų pločio ir srauni tik vietomis. Atsistojęs žmogus apėjo pakrantę. Po paskutinio apsilankymo nedaug kas ir tepasikeitė. Smėlėti krantai tankiai apaugę žaluma, vietomis priminė tikrų tikriausias džiungles. Aplink nebuvo girdėti nė garselio, nesimatė nė vienos gyvos būtybės. Su ta pačia neišblėstančia šypsena žmogus nusimetė drabužius ir lėtai, vos juntamais žingsneliais pradėjo bristi į vandenį. Šis buvo vėsus. Šalčio adatėlės lengvai badė kojų pirštus, kilo pėdom, pasiekė kelius, o vėliau ir juosmenį. Kurį laiką pastovėjęs žmogus nubrido į patį upės vidurį. Šioje vietoje buvo pakankamai negilu, vanduo tesiekė krūtinės apačią. Įbridęs jis pažvelgė į rusvą, skaidrų vandenį lyg kažko ieškodamas.
Kurį laiką patyrinėjęs upės vagą, išsitiesė ir sustingo. Upės pasaulis buvęs aplink jį, palengva atgijo. Žmogaus ausis pasiekė čiurlenančio vandens garsai, pėdos pradėjo justi vandenį banguojančias žoles ir upės nešamą smėlį. Nors žmogus stovėjo nejudėdamas ir atrodydamas taip, tarsi akmeniu jį būtų pavertusi pati Medūza, akys pagavo menkus gyvybės žingsnelius, pradėjusius ryškėti aplink. Nors upės vagoje kur stovėjo žmogus vėjo nebuvo, tolumoje vėjo gūsis suvirpino drebulės lapus. Dangumi nusklendė laukinis karvelis, o vandenį sujudino iššokęs upėtakis. Kairėje upės pusėje žmogaus žvilgsnis užfiksavo skraidančius vabzdžius. Tai buvo laumžirgiai. Pačiam toliausiam kairiajame upės vagos gale, skraidė šimtai nedidelės sąvaržėlės dydžio laumžirgių. Jie pašėlusiai lakstė aplink upės kraštuose augančius meldus ir būriais gaudė vienas kitą. Dešiniau, arčiau žmogaus sukosi kelis kartus didesni laumės žirgai. Šie nebuvo tokie aktyvūs – dažniausiai lėtai skraidydavo tarp mažųjų karts nuo karto nutūpdami ant vandenyje augančių lūgnių. Būdavo, kad stambesnieji laumžirgiai staigiai palikdavo savo vietas, mesdavosi į būrį ir skriedavo palei srovę. Keletas jų, taip bemarširuojančių, puldavo į aršias dvikovas ir kaudavosi tol, kol vienas krisdavo į vandenį. Nugalėtojas grįždavo į būrį ir sukdamas virtuoziškus ratus, kviesdavo pateles į meilės žaidimą. Arčiausiai žmogaus, ant nulinkusių į vandenį medžio šakų, šildėsi ir išdidžiai suposi patys stambiausi laumžirgiai. Jie tarytum su pašaipa žvilgčiodavo į aktyviuosius mažylius ir iš savo vietos pakildavo tik tada, kai reikdavo pagauti pro juos skrendantį grobį. Iš pirmo žvilgsnio galėtų pasirodyti, kad tai – įprasta gamtos idilė, tačiau laumžirgiai buvo nepaprasti. Jie buvo su veidais. Žmonių veidais. Bet tai, tylaus silueto stovinčio upėje ir akimis stebinčio aplinką, nenustebino.


Skaitėte tik ištrauką. Norinčius perskaityti visą kūrinį (nebijokite, nėra jis tokios apimties, kaip "Karas ir taika"), kviečiu spausti čia... (pdf formatas)

Be pavadinimo (ateitis - dabartis)

Pasiūlęs skaitytojams išsakyti savo nuomonę apie "Vienaragį", sulaukiau poros atsakymų. kurie buvo tikrai labai naudingi. Kokia kryptim nušoliuos dienraštis šiuo metu tikrai nežinau, bet idėjų turiu. Vieną iš jų trumpai pristatysiu: faktiškai bandysiu apjungti mane dominančius dalykus: literatūrą ir kulinariją. Nors panašių dalykų radau keletoje blog'ų, man norėtusi šia temą išplėtoti. Klausiate kaip aš žadu tai padaryti? Viskas gana paprasta - apsilankęs kokioje nors Vilniaus kavinėje, bare ar restorane, padaryčiau pilną jo įvertinimą: nuo aptarnavimo, aplinkos, iki pateikiamo maisto. Ši idėja turbūt bus "Vienaragio" atšaka, kuri ateityje galbūt pereis į atskirą blog'ą. Taigi, tiek apie ateitį. Dabar peršokime į dabartį.
O dabar ruduo. Temperatūra krinta žemyn, kartu su ja ir nuotaika. Pastebėjau, kad dažnai šaltomis ir nejaukiomis dienomis, mintys tampa tokios pačios. Vakar sėdėdamas tamsiame kambaryje savęs paklausiau, nejaugi visiems būna tos vadinamos "sezoninės depresijos". Jei tai nutinka visiems, tai kodėl vieni žmonės ima kovoti su problemomis, kurių nėra, o kiti, gyvena ir problemų nedaro? Taip, skiriasi požiūris, skiriasi ir žmogaus būdas. Tikri optimistai ir juodoje spalvoje gali įžvelgti baltos lopinėlį. Galbūt čia ir yra problemos sprendimas - į viską žiūrint šviesiau ir paprasčiau, problemos irgi taptų paprastesnėmis. Tai kodėl tada yra pesimistiškai mąstančių žmonių? Įdomu, pesimistais gimstama ar tampama?
Dar visai neseniai turėjau įdomų lapą, kuriame išvardinta 10 tikrų profesionalo taisyklių. Viena iš jų - dažniau šypsokis. Juk šypsena prideda optimizmo, kurio kartais taip trūksta. Atrodo sprendimas rastas, belieka jį įgyvendinti. Čia ir susiduriama su barjeru - save pakeisti nėra paprasta. O ar išvis verta? Mano manymu realistiškai, ar net šiek tiek pesimistiškai mąstantys žmonės tam tikrus dalykus supranta labiau, nes jų pats gyvenimo būdas skatina į viską gilintis, kažko ieškoti. Įrašą šiuo atviru klausimu ir užbaigsiu.
Žinau, kad daugelis šį tekstą skaitančių, tokių pseudo filosofinių svaičiojimų nesitikėjote, tačiau dabar man kitaip neišeina. Rašymo krizė, ar kažkas tokio. Pats nežinau. Su laiku susitvarkys vienok.

P.S. Planuoju čia įmesti vieną savo apsakymą. Gal kas žinote kokį nemokamą serverį, kuriame galima būtų patalpinti ~400kb sveriantį .pdf? Norėtųsi, kad serveryje jis išbūtų kiek įmanoma ilgiau..