Tour de France: Finalité

Kodėl viskas kas gera, turi baigtis? Šias eilutes rašau iš savo šalto kambario Lietuvėlėje. Kadangi truputį nekokia nuotaika, sakykim depresija, todėl daug rašyt nėra noro. Paskutinę dieną praleidome turbūt nuostabiausioje Paryžiaus dalyje - Mont Marte. Nors per tą savaitę čia buvau daugybę kartų, diena viskas kitaip. Nors vakare man smagiau..




















---------------
J'aime cette ville merveilleuse. Je t'aime - Paris.



Jis išskrido. Bet pažadėjo sugrįžti.

Tour de France: Etape V

Supratau vieną dalyką – nėra ramesnio miego už tą, kai pamatai, kad ryte šefas negirdi žadintuvo. Aišku to pasekoje pavėlavome, bet nieko neatsitiko. Žinoma, jei diena prasideda nuotykiu, tai žinok – tai tikrai ne paskutinis linksmas atsitikimas. Biški priešistorės. Turiu taip vadinamus „kostiuminius“ batus. Visai neblogi, tik turi vieną trūkumą – po poros vaikščiojimo valandų, kojas nutrina iki mėsų. Kadangi pačią pirmą dieną, pėsčiom praėjome neblogą atsumą, kojos pavirto nuvarytais mėsgaliais, todėl batukus pasiimdavau tik į parodą. Šiaip visur eidavau su kedais. Taigi, grįžtant prie linksmojo ryto: vėlavome į parodą, bėgome kaip akis išdegę, todėl manau visai natūralu, kad „kojų trintukukus“ pamiršau namuose. Lyg tyčia, ryte laukė svarbus susitikimas su užsakovų firmos direktorium, todėl pasidėjau daiktus ir atgal į viešbutį. Po tokių masinių užtrukimų, parodai liko netiek jau ir daug laiko. Nepykstu.. Tikrai! Su didžiausiu nekantrumu laukiau vakaro. Laukė išvyka, apie kurią svajojau ilgai - gotikos šedevras - Notre Dame katedra. Iš toli ji atrodo dar gana paprastai, bet viskas pasikeičia priėjus artyn.



Tokios detalių gausos ir smulkmeniškumo nebuvau matęs. Grupės nariai nusprendė užeiti į vidų, bet aš gi žinojau, kad gotikos bažnyčiose vidaus grožis yra antraeilis, todėl patraukiau aplink nuostabiąją katedrą.



Nors pilno vaizdo neįmanoma susidaryti dėl pakankamai didelių bažnyčios gabaritų, įspūdis lieka ir net sustiprėja, priėjus prie vienos iš sienų ir pamačius puošybos detales. Vien ko verti lietvamzdžiai – šunų skulptūros, iš kurių nasrų išbėga vanduo. Apėjęs pastatą pabandžiau užeiti vidun.



Surprise surprise. Bažnyčia užsidaro, nieko vidun nebeįleidžia.. Kol visi pasakojo apie nuostabius vitražus, beliko guostis, „taigi vidus gotikoje nesvarbus“. Vėliau nusprendėm pamatyti ir Panteoną. Visi aikščiojo, aš nesupratau kas ten tokio ypatingo. Na tiesiog gal po Notre Dame katedros, kiti pastatai niekada neatrodys kaip anksčiau. Na gal išskyrus Florencijos katedrą. Kol apėjome ratą, sutemo. Grįžome prie Senos krantinės, nuo kurios matėsi puikiai apšviesta katedra. Nusileidome prie pat upės. Supratau, kad tai – vienas iš gražiausių mano matytų naktinio miesto vaizdų. Gal net ir pats gražiausias.. Grupelė prancūzų turbūt manė panašiai, todėl susėdo ratu ant pačios krantinės, išsitraukė vyno ir šnekučiuodamiesi leido laiką. Apmaudu, kad nuotraukos negali perteikti to įspūdžio.




Grįžome namo ir kaip visada išėjome vakarieniauti. Mūsų grupelė niekaip nesugalvojo kur reiktų pavalgyti, todėl blaškėmės iš vietos į vietą. Kai visiems nusibodo, užėjome į graikų restoranėlį. Aplinka priminė valgyklą, bet žinodamas tokių vietų dėsnius, nusprendžiau palaukti, kol atneš maistą. Ir buvau teisus. Patiekalai buvo niekuo neypatingi, bet prieskoniai ir paruošimas – nuostabūs. Gaila tik, kad baltas vynas matomai buvo laikytas supelijusioje statinėje, tad ir skonis buvo – pelėsių. Kai paprašėme paragauti, pasakė, kad skonis puikus, bet atnešė kitą butelį. Žinoma beveik trigubai brangesnį, tačiau bent keturgubai skanesnį. Gaila, kad nėra labai pigus. Bet gal paskutinę dieną sugrieš ir pasiimsiu į Lietuvą. Jei atvirai – jis man pasirodė skanesniu už visus prancūziškus. Pagalvojau, kad Paryžiuje man liko truputį daugiau negu para...

Tour de France: Etape IV

Parodoje žaisdamas žaidimus – „Surask skaniausių saldainių ir prisikrauk kiek telpa“ ir „Surask didžiausią ginklą, ir pabandyt pamosuoti“, šiaip ne taip praleidau visą dieną. Mūsų grupė nusprendė po to aplankyti Luvrą. Pradžioje tikrai nenorėjau. Žinojau iš patirties Sankt Peterburgo Ermitaže, kad tokio dydžio muziejams reikia bent dienos ir tai, praeiti tik užmetant akį į eksponatus. O jei detaliai apžiūrint kiekvieną, neužtektų ir savaitės. O čia buvo planuojamos dvi valandos. Na, bet įlipęs į metro pagalvojau: gal Luvre daugiau nepavyks apsilankyti ir nusprendžiau nuvykti į vieną didžiausių ir įspūdingiausių pasaulio muziejų. Nuo pat pradžių nudžiugino sąžininga bilieto kaina – 6 eurai. O įžengęs į patalpą, ant kurios pastatyta garsioji stiklinė piramidė supratau, kad sprendimas čia apsilankyti buvo teisingas.

Kadangi laiko buvo itin mažai, pasiėmiau Luvro planą, kuriame sužymėti svarbiausieji objektai, pridėjau mane dominčius autorius ir pradėjau žygį. Patys rūmai, kuriuose yra muziejus – įspūdingi. Ne veltui čia, prieš perkeliant į Versalį, buvo karalių rezidencija. Pačioje pradžioje pasitiko pirmasis eksponatas La Victoire de Samothrace (Sparnuota Samothrace pergalė. Ai, žinokit, nesąmonė verst pavadinimus, todėl neversiu).

Toliau sekė galerija, kurioje buvo ir Da Vinčio darbai. Gaila, kad beveik visi dengti apsauginiu stiklu, todėl nifiga nieko nesimato. Pyktis apėmė net. Na, bet reikia saugoti šedevrus.. Pasukau į atskirą salę. Dar nepamatęs, kas joje eksponuojama, iš žmonių skaičiaus supratau, kad čia privalo būti „La Joconde“, geriau žinoma kaip „Mona Liza“. Nusivylimui ribų nebuvo. Prieiti prie paveikslo galima ne arčiau kaip per kokius 5is metrus. Jį žinoma dengia storiausias apsauginis stiklas, todėl mačiau lygiai apskritą nulį. Visiems, kurie galbūt eis į Luvrą, specialiai pamatyti šį paveikslą, galiu rekomenduoti geriau tą laiką praleisti kitur.. Toliau sekė tikrai įdomesni paveikslai. Nustebau pamatęs, kokio dydžio yra „Laisvė, vedantį tautą per barikadas“, tačiau pamatęs „Les noces de Cana“ net sustingau – tai pats didžiausias mano matytas paveikslas.

Nepaprastai sužavėjo vienas Rafaelio piešinys, kurio lietuviško atitikmes net nežinau, nes pamačiau jį pirmą kartą.

Nuo paveikslų jau susisuko galva, todėl patraukiau link skulptūrų. Puikiai visiems žinoma „Venus de Milo“ nepaliko anei jokio įspūdžio, bet Mikelandželo „Les Esclaves“ atrodo puikiai.

Labai norėjau išvysti senovės Egipto ir Mesopotamijos darbus. Jiems buvau paskyręs lygiai valandą, bet po žygio per paveikslus, visi regimieji receptoriai buvo atbukę, o kojos vos vilkosi. Taip. Tokiam muziejui reikia skirti žymiai daugiau laiko. Pamatęs pirmą sarkofagą puoliau jį fotografuoti, bet lyg tyčia užėjus į kitą kambarį, ten laukė bent dvi dešimtys pačių įvairiausių sarkofagų. Iš ankstyvųjų Mesopotamijos darbų labiausiai į akį krito daug kartų įvairiuose istorijos vadovėliuose matytas darbelis.

Iš paskutinių jėgų užlipęs į aukščiausią aukštą, beveik bėgte perlėkęs galerijas, sustojau pasižiūrėti į vieną paveikslą ir patraukiau prie išėjimo. Kokų nebejaučiau, galva sukosi. Brr. Grįžtant užsukome pavalgyti į šalia viešbučio esantį indų restoraną. Kadangi meniu buvo tik prancūziškas, išsirinkt nepataikiau, o maistas buvo labai vidutiniškas. Bet užtat leido atsinešt savo vyno, tai vakaras nebuvo sugadintas. Pakilios nuotaikos patraukėme iki žymiojo „Moulin Rouge“. Su sąlyga, kad bilietai kainuoja 90 eurų, o vietų nebuvo dvi savaites į priekį, pabuvom tik šalia pastato.

Tiesą sakant, nežinojau, kad šis „teatras“? yra Raudonųjų žibintų kvartale, todėl grįždamas bandžiau suskaičiuoti, kelis kartus gatvių iškabose yra paminėtas žodis „sex“.

Pamečiau skaičių. Kupini įspūdžių grįžome namo. Baigėsi trečioji diena Paryžiuje.

Tour de France: Etape III

Antra diena Prancūzijoje. Reikia pripažinti, kad viešbutį gavome tikrai prastą. Nelogiškumo ir liapsusų, kurie būtų natūralūs Italijoje, čia pateisinami tik tuo, kad viešbutis yra labai geroje vietoje, o kainuoja sąlyginai nedaug. Na, bet nesinorėjo labai niurnėti, todėl susikrovėme daiktus ir išjudėjome į parodą. Smagiausia, kad vyko atidarymas su tikru šampanu, prancūziškais vieno kąsnio sumuštinukais. Viskas buvo šluote nušluota per 15 minučių, na bet atgal į savo stendus grįžome linksmai. Po parodos draugiškai patraukėme į garsiuosius Eliziejaus laukus, ieškoti kur pavalgyti.

Vienas mūsiškių žinojo puikų restoraną, tad pradėjome jo paieškas. Turėjau vieną problemėlę – bjauriai trynė batai, todėl po kelių kilometrų pradėjau judėti kaip klipata. Eliziejaus laukuose puikiai atsiskleidžia Prancūzų vairavimo stilius. Nors atrodo viskas vyksta chaotiškai, spėkit ar mačiau nors vieną avariją? Ne. Kiek Paryžiuje gyvena žmonių? Grubiai – penkis kartus daugiau negu visoje Lietuvoje. Išvados peršasi pačios.. Tiesa, buvau girdėjęs, kad paryžiečiai įdomiai parkuoja automobilius ir išvažinėja iš parkavimo vietų. Žinokit, bet kai pamačiau realybę, pradėjau juoktis. Turbūt kas šeštas automobilis važinėja sulankstytais šonais, bamperiais ir panašiai. Kai reikia išvažiuoti iš sustojimo vietos, jie nesiceremonija: badach į vieną mašiną, badach į kitą. Galvojau, kad jie tiesiog atsiremia į buferius. Oi ne. Pas mus turbūt policiją kviestų, o jiem normalu. Juokingiausia, kad tokį vaizdą mačiau, kai išvažiuojančiai mašinai komandavo žmogus. Po smūgio į kito automobilio priekį, jis iškėlė nykštį. Daug skirtumų tarp mūsų tautų. Keliaudami, visada priekyje matėme Triumfo arką. Atrodo tuoj ją prieisim, bet po pusvalandžio supranti, kad tai arka tikrai labai toli. Netrukus įžengėm į pačių Eliziejaus laukų centrą.

Žmonių kiekis.. Automobilių prabanga.. Parduotuvės. Bet tikrai labai gražu. Štai ir mūsų belgiškas restoranėlis. (Kurį tarp kitko rekomenduoju).

Stebėtinai nereikėjo laukt nė minutės, o atsiminkit, juk mes pačiame centre. Kai visada, pasitiko restorano savininkas ir nuvedė prie staliuko. Šį kartą supratau, kad pataikiau ten, kur man labiausiai patinka. Daug prancūziško bruzdesio, pastelinė aplinka papildyta puikiais akcentais.

Tikėjausi pamatyti mažų mažiausiai didžiules kainas, bet ne. Viskas gana nebrangu. Restoranas specializuojasi moliuskų patiekaluose, todėl ilgai nelaukėm ir užsisakėm. Išsirinkau midijas su pomidoru, alyvuogėm, baziliku, alyvų aliejumi ir dar su kažkuo. Atnešė ne lėkštę, o visą puodą.

Įnikau taip, kad net nespėdavau vyno atsigert. Skanu beprotiškai. 10 iš 10. Skanesnių moliuskų tikrai nesu valgęs. Vos vos sugebėjau įveikti midijų puodą, o dar atnešė desertą - Creme Bruile. Vėl, nieko negaliu prikišt.

Už viską sumokėjau tik 20 eurų. Su vynu – 30. Nuostabu. Pagalvojau, kad vakarykštė vakarienė buvo labai brangi ir tikrai nelabai vykusi. Kai išeidinėjom, pradėjo lyti. Padvelkė visiška romantika. Sotus ir tikrai laimingas grįžau į savo buveinę ir pagalvojau: „ Man čia patinka. Tikrai patinka.“

Tour de France: Etape II

Šaltai, tačiau sėkmingai pasiekėm Paryžių. Šaltai, nes mano vieta lėktuve buvo prie lango, nuo kurio velniškai dvelkė šalčiu. Truputį nervina, bet kai pagalvoji, kad lauke -55, tai ir pyktis atlyžta. Pirmasis vaizdas nusileidus – milžiniškas rūkas. Nežinočiau, kad čia tikrai Paryžius, būčiau susilažinęs iš 100Lt, jog esu D. Britanijoje.

Su laiku rūkai išsisklaidė ir išlindo saulutė. Apie 20 laipsnių. Pasaka: vaikštau lengvais ilgarankoviais markškinėliais ir nenoriu net prisimint kokį orą palikome Lietuvoje. Atvažiavome į viešbutį, numetėm daiktus ir išlėkėm ruoštis parodai MILIPOL. Apie parodą kadanors pakalbėsiu atskirai, nes ji tikrai įspūdinga. Tikrąja to žodžio prasme Europinio mąsto. Taigi, susiruošę ir biškį užkandę lietuviškos dešrytės (na jau ne, už keistą ir pasenusį ale prancūzišką sumuštinį 5 eurų nemokėsiu), išjudėjome į didingąjį miestą. Kas nustebino, tai efektyvi ir greita metro sistema - per pusvalandį pravažiavome kone pusę miesto. Visomis galūnėmis esu už tai, kad tokį dalyką įrengtų Vilniuje. Tegu gatves kasa kiek nori ir kokių nori, bet prašau padaryti taip, kad viešuoju transportu važinėčiau be įtampos ir nuovargio – metro važinėja kas 2-3min! Žmonių telpa tikrai labai labai daug. O ir bilietai nebrangūs (vienkartinis bilietas maždaug 3.50Lt). Susidėliojau maršrutą: pradėsiu žygį nuo Triumfo arkos, per Eliziejaus laukus iki Luvro, tada pro Notre Dame katedrą, palei pakrantę iki Eifelio. Skamba neblogai. Realybėje padarėme kitaip. Nuvažiavome iškart prie Eifelio bokšto ir galiu pasakyti nuoširdžiai – pirmas įspūdis buvo milžiniškas. Tikrąją pažintį su Paryžiumi pradėjau nuo turbūt įspūdingiausio objekto.



Esu jį matęs atvirukuose, nuotraukose, šimtus tūkstančių kartų, bet viskas pasikeičia stovint šalia. O spėkit, ar aš nepakilau į pačią jo viršūnę, pasižiūrėti, kaip atrodo Prancūzijos perlas iš aukštai.



Nesakysiu nieko. Gal tik pridursiu, kad verta nepagailėti 11 Eurų. Įspūdis liks ilgam.



Nusileidę, patraukėme link viešbučio, ieškoti kur pavalgyt. Žinoma, sugebėjome pasukti ne į tą gatvę. Čia pradėjau nekęsti grupinių sprendimų: vietoje žavios kavinės, kurioje dūzgė gyvenimas, pasirinkome vidutiniškai atrodantį restoranėlį. Patiko, kad prie durų pasitiko šefas. Valgiau kažkokią žuvies sriubą (po teisybei, žuvis nelabai jautėsi), ir anties kepenėles. Buvo nuostabiai skanu. Gal dėl to, kad beveik visą dieną nieko burnoj neturėjau. Grįždami į viešbutį, pastebėjome, kad tikrai pasirinkome ne itin vykusią vietą pavalgyt. Negaliu spręsti apie kitų cafe ar restoranų maisto kokybę, tačiau aplinka buvo kelis kartus mielesnė ir jaukesnė. Teisybės dėlei reiktų pastebėti, kad vakare man sutriko virškinimas, todėl, maitinimo įstaigos pasirinkimą vertinu ne itin teigiamai. Viešbutyje atsidūrėm vėlai vakare. Ir nors kiti grupės nariai jau traukė miegoti, aš, užsukau į nedidelę krautuvėję, pasiėmiau balto prancūziško vyno butelį ir patraukiau link Monmarto. Paklaidžiojęs pagaliau įsukau į gerai iš atvirukų ir piešinių žinomą parkelį.



Geras! Visur sukosi dailininkai karikatūristai, dailininkai piešiantys praeivių paveikslus, ūsuoti dėdės su beretėmis, tapantys ant molberto. Atmosfera fantastiška. O jau gatvelės, skersgatviai.. Visą pagrindinį Monmarto aikštelę supa daugybė užeigų. O jau žmonių.. Stilingi, besišypsantys. Negali palikti abejingų. Kadangi laiko neturėjau, o planavau čia lankytis beveik kas vakarą, todėl patraukiau ieškoti nuošalesnės apšviestos vietos. Juk meninio įkvėpimo čia tikrai netrūksta, o apsakymą pabaigti planavau seniai.. Atsikimšau vyną ir prisėdau įtemtoms porai valandų rašymo. Net stebėjausi produktyvumu, bet apsižvalgęs aplink puikiai supratau, kad ši vieta tiesiog skatina kurti. Nesvarbu, kokia ta kūryba bebūtų. Deja, kadangi buvau miegojęs lygiai 0 valandų, susiruošiau namo. Žinoma, kokia išvyka be nuotykių. Apturėjęs vieną, grįžau tik po dviejų valandų, ryškiai nekęsdamas prancūzų. Miegot buvo likusios 4.5h, bet tokiam mieste, šios kelios miego valandos prilygo fantastikai. Net keliausi beveik nesikeikdamas. Atrodo pradedu įsimylėti Paryžių.

Tour de France: Etape I

Taigi sėdžiu jau Vilniaus oro uoste, iki skrydžio liko pusantros valandos. Blogiausia, kad mano organizmas prieš panašias keliones, ar šiaip įvykius reikalaujančius truputuką pasinervinti, linkęs nemiegoti, kas yra ne ypač gerai. Taigi, nemiegojau nė valandos, todėl šiuo metu jaučiuosi biški apsvaigęs. Bet tikiuosi skrydžio metu nusnūsti. Žinoma taip teigti yra gana optimistiška, nes man kelionės lėktuvu, kaip ir apskritai lėktuvai, yra vienas didžiausių gyvenimo malonumų, tad greičiausiai laiką praleisiu spoksodamas pro iliuminatorių ir klausydamasis reaktyvinės melodijos.

Wohoo, registruodamasis pastebėjau puikų dalyką, skrendam verslo klase. Mmm.. nice. Taigi, tiek šiam kartui. Reik keliaut po truputį link ponų purtytojų aka muitininkų. Susitiksime Paryžiuje. Aur Revoir!

P.S. Pasirodo dezinformacija su ta verslo klase. Et.

Beveik atostogos

Vieną dieną pagalvojau, o kuom aš prastesnis už nezinau.lt ir zudykreklama.lt ir nusprendžiau išvažiuoti atostogauti į Paryžių. Na, jei sąžiningai kalbant, tai ne aš nusprendžiau, o firma kurioje dirbu. O jei dar labiau sąžiningai, tai ne atostogauti, o dalyvauti parodoje.. Bet visgi Paryžiuje! Kadangi Prancūzijoje dar nesu buvęs, kelionės laukiu nesulaukiu. Blogai, kad kalbos aš jų visiškai nemoku, o kaip žinia jie ten gana užsispyrusiai atsisako kalbėt angliškai. Bet tikiuosi kaip nors susimojuoti. Ar kažkaip.

Šia linksma proga norėčiau paprašyti patarimų kas jau svečiavosi šiame nuostabiame mieste. Faktiškai turėsiu tik dvi apylaisves dienas, tai sužiūrėti visko nespėsiu. Turiu tikslą pamatyti žymiąją 'bašnę', Notredamo katedrą, Monmartą ir tą kažkokį modernių pastatų rajoną, kad ir kaip jis besivadintų. Tačiau, mane labiau domina pajausti tikrąją miesto dvasią kokioje nors užkištoje 'franzūziškoje' kavinėje, ar prie kokios krantinės pasedėti su vyno buteliu. Gal kas žino panašių viečikių?

Labai laukiu jūsų pasiūlymų. Kadangi viešbutyje nusimato interneto buvimas, pažadu šiokį tokį reportažą :) Tiesa, gyvensiu va štai čia.