Sąmoningas sapnavimas: Sąmoningumas miegant

Tęsiamas straipsnis. Pradžia - ankstesniuose įrašuose.
-----

Turbūt nekantraujate teoriją paversti praktika. Taip ir padarykime. Šiame straipsnyje bandysiu praktiškai patarti kaip sapnuoti sąmoningai. Nors patarimų stengsiuos įdėti kaip įmanoma daugiau, atsiminkite, kad sapnavimas priklauso nuo konkretaus žmogaus. Kas tinka vienam individui, nebūtinai tiks kitam ir atvirkščiai.

Pirmas ir svarbiausias dalykas, ką turėtumėte pradėti daryti - didinti savo sąmoningumą. Negaliu net tiksliai išsireikšti, kokią įtaką sąmoningumas gyvenime daro Jums miegant. Truputis asmeninės patirties: perskaitęs apie sąmoningumą (awereness) užsienio literatūroje truputį sutrikau. Nors teoriškai suvokiau šito termino reikšmę, realiai nesupratau kaip man jį "imt ir didint". Su laiku pasidarė lengviau - palengva pradėjau suvokti, kad sąmoningumas - jutimas ir supratimas "čia ir dabar". Tikiu, kad daugeliui aiškiau nepasidarė, todėl bandysiu paaiškinti praktiškai. Gyvendamas įprastą gyvenimą, ėmiau stengtis pastebėti tas smulkmenas, kurios anksčiau praslysdavo pro akis. Atidžiai tyrinėdavau, kokia tikroji medžių lapų spalva; kaip vėjas judina žoles, į kurią pusę ir kokia maniera jos linksta; kaip kalba žmonės. Prieš atsakydamas į klausimus - stengdavausi pasverti kiekvieną žodį, kiekvieną sakinį. Pradžioje buvo gana keista ir sunku. Vėliau, su praktika, pasidarė įprasta. Šitaip sąmonė mokoma naujo įpročio: pastebėti reiškinius ir daiktus kaip neturinčius substancijos, greitai prabėgančius ir galiausiai suprojektuotus tik mūsų sąmonės. Sąmoningumo, mums prireiks sapnuojant - turime pastebėti, kad pasaulis aplink mus pasikeitęs.

Patarimas: man labai padėjo ir toks sąmoningumo kelimas: Atsigulęs ir prieš užmigdamas, aš mintyse prisimindavau visą savo dieną. Ką tiksliai veikiau, kur ėjau, ką mačiau, su kuo kalbėjau. Kuo daugiau detalių prisiminsite, tuo geriau.

Deja, vien pastebėti neatitikimų nuo tikrovės neužtenka. Dažnai sapnuose su medinėm rogėm lėkdamas per greitkelį kelių šimtų kilometrų per valandą greičiu, nesuprasdavau, jog sapnuoju. Tarsteldavau kažką panašaus į "nu ... geras". Tuo viskas ir užsibaigdavo. Kad taip neįvyktų, turime išsiugdyti įprotį tikrinti save - sapnuojame ar ne (beveik kaip Maironiškai surimuota). Gyvendami kasdienybėje, įpraskite savęs klausinėti "Ar aš sapnuoju?". Ypatingai, pamatę kažkokį neįprastą objektą ar reiškinį. Paklausę, pasižiūrėkite į savo rankas. Svarbu! Visi mano sapnuoti sąmoningi sapnai būtent taip ir prasidėdavo. Klausiate kas čia tokio ypatingo - pasižiūrėti į savo rankas. Mūsų rankos sapnuose turi savybę pasikeisti - dažnai jos išsitampo, sumažėja, susitraukia. Žiūrėdami į jas, mes matome, kad tai - ne tikras kūnas, t.y. suprantame, kad čia sapnas. Kaip jau minėjau, ši metodika man pasiteisino ir ją rekomenduoju visiems.

Patarimas: Sėkmingas patikros metodas yra pašokimas į orą. Sapnuodami Jūs nenusileisite ant žemės. Gravitacija gi neegzistuoja! Tiesa, ir čia, prieš šuolį turi eiti klausimas "Ar aš sapnuoju".

Ką domina moksliškesni metodai, pateikiu gerai žinomą S. Laberžė techniką:

1) Ryte, po spontaniško prabudimo, keletą kartų pabandykite atmintyje atkurti sapną, kol įstengsite prisiminti jį visą iki smulkmenų.
2) Pasistenkite vėl užsnūsti, kartodami „Aš noriu kitą kartą sapnuodamas prisiminti, kad sapnuoju“.
3) Pabandykite įsivaizduoti, kad vėl esate sapne, tik šįkart Jūs pilnai suvokiate, kad esate sapne ir sapnuojate.
4) Kartokite 2 ir 3 punktus tol, kol pajusite, kad tvirtai užfiksavote savo ketinimą arba - kol užmigsite.
5) Jei viskas vyks sklandžiai, Jūs greitai pajusite, kad matote sąmoningą sapną (jis nebūtinai sutaps su tuo, kurį prisiminėte).

Patarimas: Tvirtai tikėkite, kad Jum pavyks susapnuoti sąmoningą sapną. Aš sau kaliau į galvą, kad per dvi savaites man pavyks. Likus dviem dienom iki termino pabaigos, sapnavau sąmoningai. Nenuvertinkite saviįtaigos galimybių!

Taigi, metodų yra keletas. Jei jums nepatinka šie, internete yra begalės kitų, tačiau pasakyti apie jų veiksmingumą nieko negaliu.

-----
Tęsinys - kitame straipsnyje.

Sąmoningas sapnavimas: Sapnų atsiminimas

Straipsnio pradžia praėjusiame įraše.
-------

Tęsdamas pradėtą temą, norėčiau apžvelgti jau trumpai paminėtą sapnavimo metodą - sąmoningą sapnavimą. Truputį apie jį jau rašiau, taip pat įdėjau ir rašytojo K. Kastanedos minčių. Tikiu, kad kolkas skamba sudėtingai ir galbūt futuristiškai, tačiau norėčiau pabrėžti, kad sąmoningas sapnavimas yra visiškai realus dalykas. Aš pabandysiu atskleisti paprastus medotus, kaip nededant milžiniškų pastangų, patiems jo pasiekti. (Truputėlį pasistengti visgi reikės..)

Literatūros šia tema yra tikrai nemažai, tačiau žinodamas, kad dauguma Jūsų neturime daug laisvo laiko, pabandysiu visą medžiagą susiteminti ir pateikti tik praktinius metodus sąmoningam sapnavimui pasiekti.

Pirmiausia, atsakykite į klausimą: "Jūs sapnuojate?" Tikėtina, kad atsakysite neigiamai. Na nebent jūs šį straipsnį skaitote vidurnaktį ant stogo. Jei taip nėra ir į klausimą atsakėte "Ne, aš nesapnuoju", pabandykite įrodyti, kodėl atsakėte būtent taip. Tai tikrai nėra paprasta - kad ir koks realus pasaulis atrodytų, sapnuose jis būna dar realesnis. Juose mes gyvename tokioje pačioje aplinkoje, kaip ir skaitydami šį tekstą. Mes priimame pasaulį, kad ir kokis keistas jis būtų, kaip natūralų, todėl nežinant ko ieškoti, mūsų mąstymas niekada nesupras, kad esame savo pačių sukurtoje iliuzijoje. Todėl, norėdami suvokti esant iliuzinėje aplinkoje reikia suprasti, kaip veikia sapnai.

Pirmas žingsnis, kurį turite padaryti, norėdami pasiekti sąmoningumo sapnuose - tai jų atsiminimas. Jei neatsiminsite savo sapnų, net ir sapnavę sąmoningai, to nesužinosite. Todėl sapnų atsiminimas yra vienas iš svarbiausių momentų sąmoningumo praktikoje. Pakankamas miego kiekis yra nepaprastai svarbus. Pirmasis nakties sapnas paprastai būna ne ilgesnis negu 10-15 minučių, tuo tarpu po aštuonių valandų miego, sapnas gali tęstis nuo 45 minučių, iki valandos. Nepaprastai svarbu, kad savo sapnus vienaip ar kitaip pasižymėtumėte, t.y. turėtumėte savo sapnų dienoraštį. Man šis metodamas labai padėjo. Sakysite, kad atsibudę neatsimenate nieko. Tam yra speciali technika: prieš užmigdami šalia lovos pasidėkite popieriaus lapą ir pieštuką (tušinuką, parkerį, žasies plunksną, šerno koją mirkyta tuše). Atsigulę kartokite sau, kad ryte atsiminsite ką sapnavote. Tai veikia panašiai, kaip ir atsibudimas konkrečiu laiku be žadintuvo. Įpratus, mūsų organizmas veikia kaip automatas. Svarbus momentas! Tik pramerkę akis, nedudėkite! Įtemptai galvokite, apie ką sapnavote. Jei atsimenate tik detales, bandykite jas sudėlioti kaip mozaiką ir tikėtina, kad atsiminsite jei ne visą, tai didžiają dalį sapno. Iš karto pasakysiu, kad pradžioje gali ir nepavykti. Nieko tokio. Viską, net ir smulkiausius momentus, užsirašykite. Jei neatsimenate konkrečių įvykių, pasižymėkitę nuotaiką, kokioje buvote sapne. Taip, po keletos dienų ar savaičių (labai priklauso nuo konkretaus individo ir dar labiau nuo noro) Jūs turite atsiminti bent po vieną-du sapnus per naktį. Pereikite prie detalesnio užrašymo. Atsibudę naktį ar ryte, pasižymėkite nors kelias detales apie tą sapną. Aš popieriaus lapą laikydavau šalia savęs, tad didelių pastangų norint jį pasiekti, nereikėdavo. Tikėtina, kad naktį nenorėsite rašyti "Karo ir taikos", todėl keletos detalių pilnai užteks. Taip stenkitės žymėtis kiekvieną, nors ir menkiausią sapno nuotrupą. Vėliau, kai jau turėsite šiokį tokį sapnų dienoraštėlį, prieš eidami miegoti jį paskaitykite. Šia technika vadovaudamasis teksto autorius pasiekė maždaug šešių-septynių sapnų atsiminimą per naktį. Žinoma, dažnai pabusdavau, tačiau išsimiegoti tai netrukdydavo nė kiek.

Jei pastebite, kad miegate labai giliai, galite užsistatyti žadintuvą. Kadangi REM periodas būna maždaug kas 90 minučių, žadintuvą galite nusistatyti po 4.5, 6, 7.5 valandų po to, kai nueinate miegoti. Bet kaip jau rašiau, labai svarbu, atsibudus nejudėti, o pirma mintis turi būti - "Ką aš sapnavau".

-----
Tęsinys kitame straipsnyje

Sapnai - neatrastas lobynas

Paruošti straipsnį šia tema planavau seniai, bet tik dabar atėjo įkvėpimas. Medžiaga, kurią pateiksiu bus tiek lietuvių autorių, tiek užsienio, tiek mano paties. Planuoju, kad tai bus keletos straipsnių ciklas, kuriuo stengsiuosi atskleisti galbūt kažkam dar nežinomus žmogaus sugebėjimus. Taigi, važiuojam..

Milžinišką savo gyvenimo laiko tarpą mes praleidžiame miegodami. Ir iš tiesų, miegas yra fenomenalus reiškinys. Jo pagalba mes pailsime tiek fiziškai, tiek protiškai. Miegas skirstomas į dvi stadijas, kurių pirma skirstoma į keturias smulkesnes:

I.
1. Žmogus lengvai snūduriuoja, gali būti lengvai pažadintas. Ši stadija trunka apie dešimt minučių. Akių judesiai lėti.
2. Lėtėja širdies ritmas, akys nebejuda, kūno temperatūra krinta, smegenų bangavimas tampa lėtesnis - smegenų biosrovės bangos keičiasi iš alfa į delta.
3, 4. Gilaus miego stadija. Vyrauja delta bangos, raumenys nebejuda, akys nebejuda. Pažadinti žmogų šioje stadijoje sunku, atsibudęs jis sunkiai susivokia aplinkoje, jaučiasi netvirtai.

II. REM (Rapid Eye Movement) stadija. Aktyvus miegas: greitėja kvėpavimas, prasideda aktyvus akių judesiai, kūną sukausto miego paralyžius. Žmonės sapnuoja.

Vidutiniška miego ciklo trukmė yra 90-110 minučių. Maždaug 50 procentų miego laiko yra praleidžiama antroje stadijoje, o apie 20-25 procentų – aktyvaus miego stadijoje. Likusius procentų pasidalija kitos miego stadijos. Vidutiniškai asmuo per aštuonių valandų periodą padarys visą ciklą per stadijas keturis arba penkis kartus. Kai žmogus užmiega, pirmasis aktyvaus miego periodas paprastai pasireiškia po 70-90 minučių. Pirmojo nakties ciklo metu aktyvaus miego periodas bus trumpesnis, gilaus miego – ilgesnis. Nakčiai slenkant tai krypsta priešingai. Vėlesni ciklai turi ilgesnius aktyvaus miego periodus ir trumpesnius gilaus miego periodus.

Pereikime prie sapnavimo ir sapnų atsiminimo. Sapnai - neatskiriama miego dalis. Ištikrųjų, sapnuojame mes visi ir visada, tačiau atsimename sapnus nedažnai. Jų atsiminimas yra tiek fiziologinis, tiek psichologinis momentas. Sapnų atsiminimas labai tiesiogiai susijęs su tuo, kada mes pabundame. Beto, standartiškai mes geriausiai atsimename rytinius sapnus. Kyla klausimas kodėl? Ryte aktyvaus miego stadija būna ilgesnė ir atsibundame rytais dažniau - to pasekoje didėja galimybė atsibusti REM stadijoje ar iš kart po jos. Laiku nubudus, didelė tikimybė, kad sapną atsiminsime. Tačiau jei miegame toliau, beveik garantuotai sapnas užmirštamas. Dažniausiai žmonės atsimena du-tris sapnus, tačiau šis skaičius priklauso nuo konkretaus individo.

Įdomu, kad galime lavinti savo sapnų atsiminimą. Treniruodamasis, per maždaug tris savaites buvau pasiekęs ~ septynių ir daugiau sapnų per naktį atsiminimą. Klausiate, kam to reikia? Na pirmiausiai, sapnus atsiminti smagu. Paskui tarsi išgyveni tuos nuotykius, tik dienos metu. Bet ši priežastis manęs tiesą sakant nedomino. Labiausiai domino galimybė sąmoningai sapnuoti.

Sąmoningas sapnavimas gali būti apibrėžtas kaip sąmoningas mąstymas REM stadijoje. T.y. žmogus supranta, kad jis yra sapne. Tai yra viena iš sapnavimo formų, pakankamai ištirta laboratorijose ir ęsanti visiškai saugi. Sąmoningo sapno metu sapnuotojo sąmonė prasiplečia: jis suvokia, kad sapnuoja, regi savo kūną, atsimena savo vardą bei savo gyvenimą būdraujant ir tuo pat metu regi, kaip sąmonė "rodo sapnų kiną". Sąmoningą sapnavimą jau ne vieną tūkstantį metų praktikuoja Tibeto jogai, kinų daosai, toltekų magai. Sąmoningo sapnavimo praktika nėra savitikslis dalykas, bet naudojama sąmoningumui plėsti, sąmonei valdyti bei dvasiniams tikslams pasiekti. Kartais jis pasireiškia spontaniškai, net netreniruojant proto, nemedituojant. Sąmoningai sapnuojantis individas gali susikurti savo sapnų pasaulį, skraidyti, išpildyti savo seksualines fantazijas. Įmanoma viskas, ką gali sugalvoti žmogaus fantazija.Vaikščiodamas ir kalbėdamas su žmonėm sapnuose, užduodamas jiems klausimus, asmuo dažniausiai kalbasi pats su savim, taip pažvelgdamas į savo pasąmonę. Sąmoningi sapnai atveria galimybę lengviau patekti į Astralinę Projekciją (apie ją bus atskiras straipsnis), geriau pažinti save, išpildyti neįmonomus dalykus - pvz. skraidymą, gal net įgalinti nuspėti ateitį, remiantis sapnų ženklais. Galimybės yra beribės.

Apie sąmoningą sapnavimą modernioji visuomenė sužinojo iš JAV rašytojo Karloso Kastanedos knygų apie indėnų toltekų magiją. Pasak rašytojo, sąmoningas sapnas būna tada, kai sapnuotojas susikoncentruoja į "antrąjį dėmesį", t.y. mato ir jaučia astraliniame lygmenyje. Sapno valdymas - svarbus momentas asmeninės galios įvaldymo kelyje.

Kalbėdamas apie sapnų programavimą K. Kastaneda išskiria esminį momentą: jeigu sapne pamatomos rankos, tai sutartinis ženklas, jog individas sapnuoja. Tuo metu sapnų kūne įsijungia sąmonė. Sapnų kūnas ir sąmonė pereina tarsi į "kito" pasaulio kontrolę, į kitą dimensiją. Miegančiajam šis įprastas fizinis pasaulis tampa kitu. Netreniruotas sapnuotojas pamiršta miegantį save ir įprasto fizinio pasaulio taisykles. Sapnuojantysis pasineria į nežinomybės sferą. Paprasta realybė sapnuojančiajam nesuvokiama, ji tampa nereali kaip sapno pasaulis būdraujančiam. Miegantysis ir sapnuojantysis atsiduria tarsi dviejuose paraleliuose nesusikertančiuose pasauliuose. Sapnuojančiajam fizinis pasaulis - kita realybė, jis užmiršta savo fizinį Aš, o būdraudamas mano, kad sapnas - iliuzija. Visiškai kitaip nutinka sąmoningam sapnuotojui, jam visa tikrovė - iliuzinė. Jis žino, kad tiek fizinis pasaulis sukurtas ir projektuojamas jo sąmonės, tiek sapnų pasaulis - nerealūs. Todėl žmogus gali valdyti ir dienos, ir nakties sapnus.

-----
Tęsinys kitame straipsnyje.

Tour de France: Finalité

Kodėl viskas kas gera, turi baigtis? Šias eilutes rašau iš savo šalto kambario Lietuvėlėje. Kadangi truputį nekokia nuotaika, sakykim depresija, todėl daug rašyt nėra noro. Paskutinę dieną praleidome turbūt nuostabiausioje Paryžiaus dalyje - Mont Marte. Nors per tą savaitę čia buvau daugybę kartų, diena viskas kitaip. Nors vakare man smagiau..




















---------------
J'aime cette ville merveilleuse. Je t'aime - Paris.



Jis išskrido. Bet pažadėjo sugrįžti.

Tour de France: Etape V

Supratau vieną dalyką – nėra ramesnio miego už tą, kai pamatai, kad ryte šefas negirdi žadintuvo. Aišku to pasekoje pavėlavome, bet nieko neatsitiko. Žinoma, jei diena prasideda nuotykiu, tai žinok – tai tikrai ne paskutinis linksmas atsitikimas. Biški priešistorės. Turiu taip vadinamus „kostiuminius“ batus. Visai neblogi, tik turi vieną trūkumą – po poros vaikščiojimo valandų, kojas nutrina iki mėsų. Kadangi pačią pirmą dieną, pėsčiom praėjome neblogą atsumą, kojos pavirto nuvarytais mėsgaliais, todėl batukus pasiimdavau tik į parodą. Šiaip visur eidavau su kedais. Taigi, grįžtant prie linksmojo ryto: vėlavome į parodą, bėgome kaip akis išdegę, todėl manau visai natūralu, kad „kojų trintukukus“ pamiršau namuose. Lyg tyčia, ryte laukė svarbus susitikimas su užsakovų firmos direktorium, todėl pasidėjau daiktus ir atgal į viešbutį. Po tokių masinių užtrukimų, parodai liko netiek jau ir daug laiko. Nepykstu.. Tikrai! Su didžiausiu nekantrumu laukiau vakaro. Laukė išvyka, apie kurią svajojau ilgai - gotikos šedevras - Notre Dame katedra. Iš toli ji atrodo dar gana paprastai, bet viskas pasikeičia priėjus artyn.



Tokios detalių gausos ir smulkmeniškumo nebuvau matęs. Grupės nariai nusprendė užeiti į vidų, bet aš gi žinojau, kad gotikos bažnyčiose vidaus grožis yra antraeilis, todėl patraukiau aplink nuostabiąją katedrą.



Nors pilno vaizdo neįmanoma susidaryti dėl pakankamai didelių bažnyčios gabaritų, įspūdis lieka ir net sustiprėja, priėjus prie vienos iš sienų ir pamačius puošybos detales. Vien ko verti lietvamzdžiai – šunų skulptūros, iš kurių nasrų išbėga vanduo. Apėjęs pastatą pabandžiau užeiti vidun.



Surprise surprise. Bažnyčia užsidaro, nieko vidun nebeįleidžia.. Kol visi pasakojo apie nuostabius vitražus, beliko guostis, „taigi vidus gotikoje nesvarbus“. Vėliau nusprendėm pamatyti ir Panteoną. Visi aikščiojo, aš nesupratau kas ten tokio ypatingo. Na tiesiog gal po Notre Dame katedros, kiti pastatai niekada neatrodys kaip anksčiau. Na gal išskyrus Florencijos katedrą. Kol apėjome ratą, sutemo. Grįžome prie Senos krantinės, nuo kurios matėsi puikiai apšviesta katedra. Nusileidome prie pat upės. Supratau, kad tai – vienas iš gražiausių mano matytų naktinio miesto vaizdų. Gal net ir pats gražiausias.. Grupelė prancūzų turbūt manė panašiai, todėl susėdo ratu ant pačios krantinės, išsitraukė vyno ir šnekučiuodamiesi leido laiką. Apmaudu, kad nuotraukos negali perteikti to įspūdžio.




Grįžome namo ir kaip visada išėjome vakarieniauti. Mūsų grupelė niekaip nesugalvojo kur reiktų pavalgyti, todėl blaškėmės iš vietos į vietą. Kai visiems nusibodo, užėjome į graikų restoranėlį. Aplinka priminė valgyklą, bet žinodamas tokių vietų dėsnius, nusprendžiau palaukti, kol atneš maistą. Ir buvau teisus. Patiekalai buvo niekuo neypatingi, bet prieskoniai ir paruošimas – nuostabūs. Gaila tik, kad baltas vynas matomai buvo laikytas supelijusioje statinėje, tad ir skonis buvo – pelėsių. Kai paprašėme paragauti, pasakė, kad skonis puikus, bet atnešė kitą butelį. Žinoma beveik trigubai brangesnį, tačiau bent keturgubai skanesnį. Gaila, kad nėra labai pigus. Bet gal paskutinę dieną sugrieš ir pasiimsiu į Lietuvą. Jei atvirai – jis man pasirodė skanesniu už visus prancūziškus. Pagalvojau, kad Paryžiuje man liko truputį daugiau negu para...

Tour de France: Etape IV

Parodoje žaisdamas žaidimus – „Surask skaniausių saldainių ir prisikrauk kiek telpa“ ir „Surask didžiausią ginklą, ir pabandyt pamosuoti“, šiaip ne taip praleidau visą dieną. Mūsų grupė nusprendė po to aplankyti Luvrą. Pradžioje tikrai nenorėjau. Žinojau iš patirties Sankt Peterburgo Ermitaže, kad tokio dydžio muziejams reikia bent dienos ir tai, praeiti tik užmetant akį į eksponatus. O jei detaliai apžiūrint kiekvieną, neužtektų ir savaitės. O čia buvo planuojamos dvi valandos. Na, bet įlipęs į metro pagalvojau: gal Luvre daugiau nepavyks apsilankyti ir nusprendžiau nuvykti į vieną didžiausių ir įspūdingiausių pasaulio muziejų. Nuo pat pradžių nudžiugino sąžininga bilieto kaina – 6 eurai. O įžengęs į patalpą, ant kurios pastatyta garsioji stiklinė piramidė supratau, kad sprendimas čia apsilankyti buvo teisingas.

Kadangi laiko buvo itin mažai, pasiėmiau Luvro planą, kuriame sužymėti svarbiausieji objektai, pridėjau mane dominčius autorius ir pradėjau žygį. Patys rūmai, kuriuose yra muziejus – įspūdingi. Ne veltui čia, prieš perkeliant į Versalį, buvo karalių rezidencija. Pačioje pradžioje pasitiko pirmasis eksponatas La Victoire de Samothrace (Sparnuota Samothrace pergalė. Ai, žinokit, nesąmonė verst pavadinimus, todėl neversiu).

Toliau sekė galerija, kurioje buvo ir Da Vinčio darbai. Gaila, kad beveik visi dengti apsauginiu stiklu, todėl nifiga nieko nesimato. Pyktis apėmė net. Na, bet reikia saugoti šedevrus.. Pasukau į atskirą salę. Dar nepamatęs, kas joje eksponuojama, iš žmonių skaičiaus supratau, kad čia privalo būti „La Joconde“, geriau žinoma kaip „Mona Liza“. Nusivylimui ribų nebuvo. Prieiti prie paveikslo galima ne arčiau kaip per kokius 5is metrus. Jį žinoma dengia storiausias apsauginis stiklas, todėl mačiau lygiai apskritą nulį. Visiems, kurie galbūt eis į Luvrą, specialiai pamatyti šį paveikslą, galiu rekomenduoti geriau tą laiką praleisti kitur.. Toliau sekė tikrai įdomesni paveikslai. Nustebau pamatęs, kokio dydžio yra „Laisvė, vedantį tautą per barikadas“, tačiau pamatęs „Les noces de Cana“ net sustingau – tai pats didžiausias mano matytas paveikslas.

Nepaprastai sužavėjo vienas Rafaelio piešinys, kurio lietuviško atitikmes net nežinau, nes pamačiau jį pirmą kartą.

Nuo paveikslų jau susisuko galva, todėl patraukiau link skulptūrų. Puikiai visiems žinoma „Venus de Milo“ nepaliko anei jokio įspūdžio, bet Mikelandželo „Les Esclaves“ atrodo puikiai.

Labai norėjau išvysti senovės Egipto ir Mesopotamijos darbus. Jiems buvau paskyręs lygiai valandą, bet po žygio per paveikslus, visi regimieji receptoriai buvo atbukę, o kojos vos vilkosi. Taip. Tokiam muziejui reikia skirti žymiai daugiau laiko. Pamatęs pirmą sarkofagą puoliau jį fotografuoti, bet lyg tyčia užėjus į kitą kambarį, ten laukė bent dvi dešimtys pačių įvairiausių sarkofagų. Iš ankstyvųjų Mesopotamijos darbų labiausiai į akį krito daug kartų įvairiuose istorijos vadovėliuose matytas darbelis.

Iš paskutinių jėgų užlipęs į aukščiausią aukštą, beveik bėgte perlėkęs galerijas, sustojau pasižiūrėti į vieną paveikslą ir patraukiau prie išėjimo. Kokų nebejaučiau, galva sukosi. Brr. Grįžtant užsukome pavalgyti į šalia viešbučio esantį indų restoraną. Kadangi meniu buvo tik prancūziškas, išsirinkt nepataikiau, o maistas buvo labai vidutiniškas. Bet užtat leido atsinešt savo vyno, tai vakaras nebuvo sugadintas. Pakilios nuotaikos patraukėme iki žymiojo „Moulin Rouge“. Su sąlyga, kad bilietai kainuoja 90 eurų, o vietų nebuvo dvi savaites į priekį, pabuvom tik šalia pastato.

Tiesą sakant, nežinojau, kad šis „teatras“? yra Raudonųjų žibintų kvartale, todėl grįždamas bandžiau suskaičiuoti, kelis kartus gatvių iškabose yra paminėtas žodis „sex“.

Pamečiau skaičių. Kupini įspūdžių grįžome namo. Baigėsi trečioji diena Paryžiuje.

Tour de France: Etape III

Antra diena Prancūzijoje. Reikia pripažinti, kad viešbutį gavome tikrai prastą. Nelogiškumo ir liapsusų, kurie būtų natūralūs Italijoje, čia pateisinami tik tuo, kad viešbutis yra labai geroje vietoje, o kainuoja sąlyginai nedaug. Na, bet nesinorėjo labai niurnėti, todėl susikrovėme daiktus ir išjudėjome į parodą. Smagiausia, kad vyko atidarymas su tikru šampanu, prancūziškais vieno kąsnio sumuštinukais. Viskas buvo šluote nušluota per 15 minučių, na bet atgal į savo stendus grįžome linksmai. Po parodos draugiškai patraukėme į garsiuosius Eliziejaus laukus, ieškoti kur pavalgyti.

Vienas mūsiškių žinojo puikų restoraną, tad pradėjome jo paieškas. Turėjau vieną problemėlę – bjauriai trynė batai, todėl po kelių kilometrų pradėjau judėti kaip klipata. Eliziejaus laukuose puikiai atsiskleidžia Prancūzų vairavimo stilius. Nors atrodo viskas vyksta chaotiškai, spėkit ar mačiau nors vieną avariją? Ne. Kiek Paryžiuje gyvena žmonių? Grubiai – penkis kartus daugiau negu visoje Lietuvoje. Išvados peršasi pačios.. Tiesa, buvau girdėjęs, kad paryžiečiai įdomiai parkuoja automobilius ir išvažinėja iš parkavimo vietų. Žinokit, bet kai pamačiau realybę, pradėjau juoktis. Turbūt kas šeštas automobilis važinėja sulankstytais šonais, bamperiais ir panašiai. Kai reikia išvažiuoti iš sustojimo vietos, jie nesiceremonija: badach į vieną mašiną, badach į kitą. Galvojau, kad jie tiesiog atsiremia į buferius. Oi ne. Pas mus turbūt policiją kviestų, o jiem normalu. Juokingiausia, kad tokį vaizdą mačiau, kai išvažiuojančiai mašinai komandavo žmogus. Po smūgio į kito automobilio priekį, jis iškėlė nykštį. Daug skirtumų tarp mūsų tautų. Keliaudami, visada priekyje matėme Triumfo arką. Atrodo tuoj ją prieisim, bet po pusvalandžio supranti, kad tai arka tikrai labai toli. Netrukus įžengėm į pačių Eliziejaus laukų centrą.

Žmonių kiekis.. Automobilių prabanga.. Parduotuvės. Bet tikrai labai gražu. Štai ir mūsų belgiškas restoranėlis. (Kurį tarp kitko rekomenduoju).

Stebėtinai nereikėjo laukt nė minutės, o atsiminkit, juk mes pačiame centre. Kai visada, pasitiko restorano savininkas ir nuvedė prie staliuko. Šį kartą supratau, kad pataikiau ten, kur man labiausiai patinka. Daug prancūziško bruzdesio, pastelinė aplinka papildyta puikiais akcentais.

Tikėjausi pamatyti mažų mažiausiai didžiules kainas, bet ne. Viskas gana nebrangu. Restoranas specializuojasi moliuskų patiekaluose, todėl ilgai nelaukėm ir užsisakėm. Išsirinkau midijas su pomidoru, alyvuogėm, baziliku, alyvų aliejumi ir dar su kažkuo. Atnešė ne lėkštę, o visą puodą.

Įnikau taip, kad net nespėdavau vyno atsigert. Skanu beprotiškai. 10 iš 10. Skanesnių moliuskų tikrai nesu valgęs. Vos vos sugebėjau įveikti midijų puodą, o dar atnešė desertą - Creme Bruile. Vėl, nieko negaliu prikišt.

Už viską sumokėjau tik 20 eurų. Su vynu – 30. Nuostabu. Pagalvojau, kad vakarykštė vakarienė buvo labai brangi ir tikrai nelabai vykusi. Kai išeidinėjom, pradėjo lyti. Padvelkė visiška romantika. Sotus ir tikrai laimingas grįžau į savo buveinę ir pagalvojau: „ Man čia patinka. Tikrai patinka.“