Įsiminkite lengviau: Loci metodas

Siekiant įsiminti didelės apimties informaciją, dar Antikos laikais buvo išrastas specialus metodas - loci. Ši technika remiasi vizualiniais objektais. Daugelį šimtmečių jos mokė mokyklose, universitetuose, todėl labai apmaudu, kad šiais informacijos amžiais, menas įsiminti, nebesulaukia tokio dėmesio. Bandydamas nors truputį ištaisyti šią klaidą, trumpai supažindinsiu su loci metodika ir kaip ją panaudoti realiame gyvenime. Nors ši metodika turi keletą variantų, pateiksiu patį dažniausią.

Pasak Cicerono, loci metodą atrado graikų poetas - Simonidas. Jis dalyvavo kviestiniuose pietuose, kurių metu trumpam išėjo į lauką. Tuo momentu sugriuvo pastato stogas, visi buvę pastate - žuvo. Simonidas buvo pakviestas atpažinti žuvusių kūnus. Jis sugebėjo prisiminti visus dalyvius pagal tai, kuriose vietose jie sėdėjo.

Loci remiasi mnemonika - t.y. įvairiais būdais, palengvinana įsiminimą ir papildomomis asociacijomis praplečia atmintį. Realybėje viskas pakankamai paprasta - objektui, kurį norime įsiminti mintyse surandama vieta gerai pažįstamoje, pagal tam tikrą principą padalytoje įsivaizduojamoje erdvėje.

Taigi pirmas žingsnis būtų susirasti gerai pažįstamą vietą - lauką, namą ar pan. Antikoje tam dažniausiai būdavo pasirenkamas turgus arba bažnyčia. Asmuo turi daug kartų apeitį tą vietą visada ta pačia tvarka. Svarbu kas kartą pradėti nuo tos pačios vietos ir baigti vėlgi ta pačia, kaip ir anksčiau. Taip žmogaus sąmonėje sudaromas idealus pasirinktos vietos atspindys.
Antras žingsnis. Jei, pavyzdžiui, norimą įsiminti ilgą tekstą, jis suskaidomas į daug smulkių dalių ir joms priskiriamas koks nors vaizdinis objektas ar simbolis (gėlė, knyga, automobilis, ateivis, alaus statinė). Kuo objektai įdomesni, neįprasti ir ryškesni, tuo geriau.
Trečias žingsnis. Mintyse einant per pasirinktą vietą (sakykime kambarį), šie objektai yra sudedami į kažkokias smulkias vietos nišas. Pavyzdžiu imant kambarį, visus sugalvotus objektus mintyse sudėkime ant sienų. Jei kambarį yra stalas - nepabijokime kažką sudėti į stalčius, jei kambaryje yra gėlių, pasodinkime ateivį ant kaktuso, o automobilį užkaskime į vazoną. Vaizduotės išlaisvinimas čia vaidina nepaprastai didelį vaidmenį.
Ketvirtas žingsnis. Sudėję pasirinktus objektus, keletą kartų mintyse apeikite per sugalvotą vietą (šiuo atveju kambarį). Eidami matykite tuos objektus, kuriuos sudėliojote. Kuo ryškesnį vaizdinį gausite, tuo geriau.
Penktas žingsnis. Pasikartokite, kokias teksto dalis kokiem objektam priskyrėte, bei dar kartą pereikite per kambarį.
Kai prireiks kanors atsiminti, tiesiog pradėkite savo kelionę po pasirinktą vietą žiūrėdami į išdėliotus objektus.

Patariama, kad objektų padėjimo vietos, nepaisant to, kad yra tik jūsų mintyse, būtų gerai matomos, o invervalai tarp šių vietų būtų kiek įmanoma vienodesni. Taip pat pastebima, kad kuo daugiau pasirinkta vieta turi įvairių nišų, praėjimų ir kambarių - tuo geriau.

Ta pati vieta gali būti panaudota ir kitam tekstui ar informacijai įsiminti. Tiesiog pakeiskite objektus. Dar vienas patarimas: labai gerai, jei pasirinkti objektai kelia kokias nors emocijas, todėl dažnai renkami juokingi, net absurdiški objektai.

Taigi vaikščiokit po savo oazes, talpinkit ateivius ant kaktusų ir galbūt būsit vienas iš tų, kurie galės mintinai išmokti visą knygą be didelių pastangų.

Atmintis (II dalis)

Beveik neabejoju, kad daugelis iš mūsų norėtų turėti puikią atmintį. Studentams ar moksleiviams - tai būtų puikus ramaus gyvenimo garantas, dirbantiesiems - gera atmintis pagelbėtų tikrai ne vienoje situacijoje. Bet ar ištikrųjų puiki, netgi tobula atmintis yra toks nuostabus dalykas?

JAV šiuo metu gyvena 41-ių metų moteris, kuri atsimena savo gyvenimą nuo 11 metų. Terminas 'atsimena' šiuo atveju yra daugiau negu netikslus. Ji tiksliai žino, ką ir kaip veikė kiekvieną dieną, net kiekvieną valandą, prabėgus ir keliom dešimtims metų. Šį fenomenalų sugebėjimą atradusi dar vaikystėje, moteris stengiasi gyveninti įprastą gyvenimą. Turbūt įdomu, iki kokių smulkmenų ji atsimena prabėgusius metus? Na, ji be problemų atsimena, kad pvz. 1981metais jai paskambino bendramokslis, atsimena taip pat, kad pokalbis tęsėsi 12 minučių, o tuo metu, kai jie kalbėjo, ji rankose laikė mėlynos spalvos pieštuką, kurį pametė kitų metų vasarą, birželio 27 dieną..

Norėtumėte ir Jūs tokios atminties? Aš - turbūt ne. Visų pirma, pagalvokite, kas būtų, jei atsimintumėte kiekvieną savo klaidą: tada taip pasielgiau, tada tą pasakiau, tą padariau. Šie blogi atsiminimai visada bus su Jumis. Ar susapnuotumėte košmarą, ar gyvenimas iškrėstų neitin linksmą pokštą - viso to pamiršti paprasčiausiai negalėsite. Antra - niekada nepamiršite ir kitų žmonių klaidų, bei blogų poelgių - bendravimas su jais taps komplikuotas. Žinoma, tobula atmintis turi ir neginčijamų pliusų.

O dabar pagalvokite, kaip pasikeistų gyvenimas, jeigu atsimintumėte tik paskutinę savo mintį, o ir ta išgaruotų po keletos minučių. Sunkiai suvokiama, tačiau vienam šešiasdešimtmečiui tai yra liūdna realybė. Prieš kelis dešimtmečius, liga pažeidė smegenis ir jos prarado sugebėjimą saugoti atsiminimus. Prisminimai, kuriuos jis turėjo savo mintyse prieš susergant, išliko. Tiesa, nors vyriškis gyvena sąlyginai normalų gyvenimą, jis neatsimena, nei kuri šiandien diena, nei kiek jam metų. Tikrasis jo ligos mąstas iškyla tada, kai supranti, kad jam neįmanoma pasakyti, jog jis serga ir kad jis nieko neatsimena - Jūsų žodžius pamirš po kelių minučių.. To pasekoje vyras gyvena aštuntajame dešimtmetyje: jis nesuvokia, kas yra Internetas, nesupranta mp3 formatų, nežino kas yra šalies prezidentas. Įdomu tai, kad pasąmonė visgi sugeba saugoti įgūdžius - kasdieną darydamas konkretų veiksmą - pvz. piešdamas, jis kiekvieną kartą tai daro vis geriau. Todėl prieš porą metų, žmona leido jam pačiam pradėti vaikščioti aplink rajoną, kuriame jie gyvena. Jeigu sustabdytum ir paklaustum, kur jis eina - žmogus nežinotų, tačiau visada sugebėtų grįžti į savo namus. Pakeliui kaskartą sutikdamas kaimynus, jis geranoriškai sveikinasi ir eina pasikalbėti, tarsi juos sutiktų pirmą kartą. Čia atsiskleidžia dar viena nepaprastai įdomi mūsų smegenų savybė - nors eidamas link žmonių, jis neatsimena, kad kanors būtų su juos matęs, tačiau savotiškas vidinis balsas jam sufleruoja, kad pokalbis turėtų teikti geras emocijas. Panašiai būna ir mums, kai susipažįstame su žmogumi - dažniausiai per keletą pirmų minučių nusprendžiame, ar mes su juo rasime bendrą kalbą.

Abu šie radikaliai skirtingi pavyzdžiai tik dar kartą parodo, kokį nuostabų mechanizmą nešiojame ant kaklų.

----
Pabaiga.

Atmintis (I dalis)

Jei Jūsų stalas apklijuotas geltonais lapeliais, mobiliajame telefone krūva priminimų, o pažvelgus į veidrodį, pirmas į akį krentantis vaizdas - ant kaktos negrabiai užrašytos riebios raidės - tai ženklas, kad turite problemų su atmintim.

Dar senaisiais Graikų kultūros klestėjimo laikais, gera atmintis buvo laikoma vienu svarbiausių išsilavinusio žmogaus bruožų. Tokį nusistatymą išugdė ir tų laikų esminiai informacijos kaupimo bruožai - visa svarbiausia informacija buvo talpinama žmonių mintyse. Dabar mums tikrai sunku įsivaizduoti gyvenimą be mobilaus telefono, nešiojamo kompiuterio. O jei pagalvojus apie tai, kad net moderniosios tų laikų civilizacijos neturėjo nei tušinuko, nei popieriaus.. Natūralu, kad visos žinios turėjo būti galvoje. Tų laikų didieji protai turėjo nepaprastai išlavintą atmintį. Štai, pavyzdžiui, romėnų filosofas Seneka galėjo pakartoti 2000 jam išvardintų vardų, kitas romėnas - Simplicius, galėjo cituoti visus Vergilijaus kūrinius atbulai. Studentus akademijose mokindavo ne tik ką atsimint, bet ir kaip atsimint. Tam buvo sukurtos įvairios metodikos (pvz. loci).

Mus pasiekiantis žinių srautas, per pastaruosius kelis šimtus metų išaugo daugybę kartų. Taip sparčiai augant informacijos kiekiui, natūralu, kad pradedame visko nebeatsiminti. Tam į pagalbą ateina priminimai, lapeliai su užrašai, ar panašios priemonės. Toks sprendimas turi dvejopus rezultatus: jei vienaip ar kitaip pasižymėjome, kad reikia padaryti konkretų dalyką - tikėtina, kad jį padarysime. Tačiau tuo pačiu mūsų atmintis pradeda tinginiauti - mes ją atpratiname nuo krūvio, todėl laikui bėgant, ji silpnėja. Norint atmintį priversti dirbti pilnu pajėgumu, svarbu suprasti kaip ji veikia.

Atmintį galima skirstyti į darbinę, ilgalaikę, emocinę. Šalia šių pagrindinių grupių dar yra ir mūsų įpročiai, bei sugebėjimai. Kadangi mus pasiekia begalė informacinių signalų, smegenys juos tarsi perfiltruoja. Jums skaitant šį tekstą, smegenys gaudo akimis priimamus signalus - atpažįsta žinomus žodžius ir reaguoja į naujus, ar mažai žinomus. Pats "atsiminimas" priklauso nuo visų tarpusavyje veikiančių smegenų dalių. Pateikiu supaprastintą atminties veikimo variantą: jutiminių organų pagalba smegenys gavusios atitinkamos informacijos, ją patalpina darbinėje atmintyje. Čia ji yra prienama "čia ir dabar". Apie ką Jūs dabar skaitote? Teisingai, apie atmintį. Vėliau ilgalaikė atmintis tą informaciją praturtina emocijomis ir talpina ją ilgalaikės atminties kloduose. Kai reikia, ar kai to prašo emocijos, mūsų smegenys tą informaciją ištraukia ir pateikia darbinei atminčiai. Beto, mes negalime visko atsiminti, todėl gaunamą informaciją nejučia filtruojame - tam tikra informacijos dalis nesąmoningai bus padėta į ilgalaikės atminties "stalčius", kita - kurį laiką pabuvus darbinėje atmintyje - dings.

Apskritai, atmintis - fenomenalus dalykas. Aš, asmeniškai atsimenu beveik visų draugų telefonų numerius, gimimo dienas ir adresus, dviejų telefonų PIN kodus, trijų banko kortelių kodus, mažiausiai penkis kompiuterio slaptažodžius. Tačiau beveik kasdieną pasitaiko, kad išėjęs iš ofiso pamirštu - ko ir kur ėjau. Keista..

----
Tęsinys kitame straipsnyje.

Valia ir viltis

Nė karto nepagalvojote, kodėl vieniem žmonėm sekasi labiau? Na jei esate tikri lietuviai, apie tai turbūt susimąstote pakankamai dažnai. Apie tai pagalvodavau ir aš. Niekaip nesuprasdavau, ką darau ne taip. Kilo įvairių minčių: galbūt kiti yra kažkuom ypatingi, labiau verti gyventi taip, kaip gyvena, ar panašiai. Praėjo keletas metų ir supratau, kad visi šie mano svarstymai - visiškos nesąmonės. Bet visgi, o tai kur tada šuo pakastas? (Niekam nešovė mintis, iš kur gimė būtent toks pasakymas?) Galbūt mano puikioji idėja pasirodys daug kam gerai žinoma ir suprantama, bet, manau, nepakenks apie tai paskaityti dar kartą.

Neseniai teko skaityti porą straipsnių, kuriuose akcentuojama tikėjimo, vilties ir optimizmo galia. Ne, straipsniai nesivadino "Jahova jus išgelbės" ar "Išmok pats: Banko apiplėšimas". Tikslių pavadinimų neprisiminsiu, tačiau jie nagrinėjo minėtų faktorių įtaką vadybai. Viso turinio neatpasakosiu, bet norėčiau su Jumis pakalbėti apie viltį gyvenime, kaip vieną iš pagrindinių motyvacijų eiti į priekį.
Viltis psichologijoje dažnai apibūdinama kaip tikslų pasiekimo lūkesčiai. Aha. Būtent taip. Aš ilgai virškinau. Bet, manau, toks apibūdinamas - pakankamai taiklus. Pastarajį dešimtmetį kilo daug diskusijų, susijusių su vilties terminu. Buvo prieita prie išvados, kad viltis susideda iš dviejų dalių. Pirma - asmenys pradeda vykdyti savo užsibrėžtus tikslus, skatinami vidinės motyvacijos ar tam tikrų troškimų. Antra - ieškoma kitų kelių, kaip tuos tikslus įgyvendinti. Todėl teigiama, kad viltis susideda iš valios pastangų ir sugebėjimo rasti alternatyvas.
Galit nubėgt pasidaryt arbatos ir pabandyt sukrimst mano pateiktas teorijas. Aš tuo tarpu traukiu šokolado plytą iš specialaus 'šokolado stalčiaus' (turiu tokį darbe, paskirtas grynai šokoladams) ir bandau apsukti viską į gyvenimišką pusę.

Sakykime, žmogus nori pakeisti savo gyvenimą. Jis turi keletą būdų tą padaryti, tačiau neturėdamas pakankamai stiprios motyvacijos, jis gyvena šia diena ir nieko nedaro. Kita vertus, pavyzdžiu gali būti ir tas žmogus, kuris nori imti ir daryti permainas čia ir dabar, tačiau nežino nuo ko pradėti. Vienaip ar kitaip, rezultatas nesigaus toks, kokio norima. Tik žinant, kad nori keistis nuo šios sekundės (valia) ir galvoje turint konkrečius būdus (alternatyvos), kaip to pasiekti, galime būti tikri, kad mum pasiseks.

Sriūbtelnam arbatos (kavos, sulčių, spirito) ir važiuojam toliau. Prieš maždaug pusę metų, iškėliau sau tris pagrindinius tikslus. Susikūriau pusmečio planą. Dabar su šypsena galiu konstatuot, kad tikslai įgyvendinti. Sėkmė? Galbūt. O gal tikėjimas ir viltis? Kaip bebūtų planuoju toliau. Tik dabar dar labiau tikėdamas, kad esu teisingame kelyje.

Nors nepriklausau nė vienai religijai, pradedu suprasti, kad gyventi be tikėjimo ir vilties - neįmanoma. Nors sako, kad viltis - durnių motina. Bet taip pat sako, kad viltis - miršta paskutinė. Šiuo metu, galvoje sukasi viena keista idėja. Kaip žinia, visi mūsų įpročiai ir sugebėjimai, kaip kad važiavimas dviračiu, guli pasąmonėje. Galbūt, labai galbūt, tačiau kas, jei mūsų tikėjimas kažkuo irgi ten užsifiksuoja. Kaip mes nepamiršime sugebėjimo minti dviračio pedalus, gal mes nesugebėsim pamiršti ir tikėjimo objekto? Nors tai tik pasvarstymas, bet tikiu, kad taip ir yra.
Gyvenimas - mūsų rankose. Tiksliau - galvose.

Tiesa, prisiminiau straipsnio pavadinimą, gal kam bus įdomu. "The positive impact and development of hopeful leaders" / Suzanne J. Peterson, Fred Luthans.

Ramaus poilsio.

Prenumerata

Salve!

Siekdamas palengvinti savo blog'o prenumeravimą, užsiregistravau Feedburner'yje. Didelis dėkui vienastoks už pagalbą;) Visus nuolatinius savo skaitytojus kviečiu užsiregistruoti iš naujo, o to dar nepadariusius - tą padaryti jau dabar:) Pačiam viršuje, dešinėje pusėje tiesiog spustelkite ikoną - Noriu sugauti vienaragį.

Ačiū.

Kiek? O gal Kaip?

Kiek ar Kaip?

Manau, kad visos mūsų gyvenimo sferos vertinamos šiais dviem aspektais. Bet kas svarbiau? Kad ir kaip nemėgčiau kalbadėžės, turiu pripažinti, kad ir ten galima rasti pakankamai įdomių ir naudingų laidų. "Be pykčio", "Pinigų karta", "Požiūris" - tai tik keletas smulkių kruopelių milžiniškame cukraus fabrike. Taigi, net labiausiai bukinančioje priemonėje galima rasti kažką, kas būtų vertinamas kokybiniu požiūriu.

O gal to žmonėm nereikia? Gal jiem užtenka kasdieninio sukramtymo ir įdėjimo į burną šaukšteliu? Norint atsakyti į šį klausimą siūlyčiau prisiminti kino centrą "Skalvija". Pakeitęs savo koncepciją ir ėmęs rodyti netradicinius, įdomius, kokybiškus filmus, pradėjęs rengti įvairius festivalius, šis centras atgaivino tikrąjį kiną. Sausakimšos salės ir įmonės finansinė kreivė kalba pačios už save. Faktas - žmonės suinteresuoti kokybišku produktu.

Sutinku, kad kiekybė pati savaime yra populiaresnė, nes nukreipta į faktiškai didesnę auditoriją. To nepakeisi. Tačiau jei atsiras daugiau tokių sėkmingų pavyzdžių, kaip mano paminėtas auksčiau, ką gali žinoti..

Kiekybinis požiūris* bet kokiam procese pradeda figūruoti jo veikimo pradžioje. Vėliau jis labai sparčiai didėja iki tol, kol procesas pasiekia kritinį (lūžio) - apsisprendimo tašką. Čia galimi du variantai (faktiškai gali būti ir trys):

1. Veikla ir toliau orientuojama į kiekybę, tik dar didesniais tempais
2. Veikla pasiekusi lūžio tašką, pasirenka kokybinį požiūrį
3. Gali būti bandoma sujungti kokybinius ir kiekybinius požiūrius

* Tekste ir diagramoje terminas kiekybinis/ė - nėra paprasta skaitinė reikšmė. Šiuo terminu vadinu veiklos rezultatą, kuris yra nukreiptas į plačią auditoriją. (pvz. pop muzika).

Viršuje esanti diagrama gana sėkmingai atspindi ir blog'ų vystimasi: pradžioje, kol renkama tikslinė auditorija, autoriai pateikia medžiagą, kuri dažniausiai būna tikrai įdomi. Auditorijos, komentarų, atsiliepimų skaičiui didėjant, autorius dažnai nežymiai padidina įrašų skaičių - stengiasi neapvilti skaitytojų. Po kurio laiko, beveik neišvengiamai ateina lūžio taškas (kartais jis sutampa su taip vadinama blog'o krize) - reikia pasirinkti, kaip toliau gyvuos tinklaraštis. Vieni blog'ai šį etapą pereina be didelių sukrėtimų, kiti praranda dalį skaitytojų. Tie kurie pasirenka kiekybinį požiūrį, skaitytojų skaičių padidina, tačiau rizikuoja prarasti pastovius senus lankytojus.

Panašią įvykių seką pastebėjau keletoje Lietuvos blog'ų. Vienus ištyniau iš savo skaitomų sąrašo, kiti sugebėjo kažkiek atsitiesti ir vėl grįžti prie ištakų. Tiesa, dabar juos paskaitau tik retkarčiais.

Permainų, tame tarpe ir kokybinių, varklis visais laikais buvo esama situacija nepatenkinti asmenys, tačiau neneigtinas ir tas faktas, kad būtent kiekybinis aspektas mums leidžia išplauti aukso grūdelius stiprioje upės srovėje. Tik turėdami iš ko rinktis, galima rasti tai, kas tiks būtent mum.

Todėl į klausimą "Kiek ar Kaip" galite atsakyti tik Jūs.

Astralinė Projekcija

Straipsnio pradžia praėjusiame įraše.
-------

Jau bandote atsiminti sapnus? Gal kam netyčia pavyko sąmoningai sapnuoti? Gerai.. Tai buvo lengvoji dalis. Pereisime prie pačio įdomiausio momento - astralinės projekcijos. Šį terminą turbūt esate girdėję, tačiau retas kuris ištikrųjų žino, ką jis reiškia. Norėčiau perspėti - jei sąmoningas sapnavimas yra realus mūsų pasaulio reiškinys, astralinė projekcija - nepaprastai daug ginčų, svarstymų ir spėliojimų keliantis dalykas, todėl tik Jūs galite pasirinkti - tikėti tuo, ar ne.

Kaip jau rašiau, sąmoningas sapnavimas vyksta kai Jūs sapnuojate ir tai suvokiate. Kai tik tampate sąmoningu, pasaulis aplink Jus paklūsta norams. Tačiau svarbu suvokti, kad tai yra tik sapnas. Tuo tarpu astralinė projekcija yra kur kas daugiau.

Astralinė projekcija, arba "patirtis be kūno", įvyksta kai žmogaus siela/dvasia ar sąmonė palieka kūną ir įžengia sferą vadinama astraline sfera. Tai nėra sapnas! Tai visiškai kita vieta, tai nebėra įprastas mūsų pasaulėlis.

Palyginkime sąmoningą sapną su astraline projekcija:

Sąmoningai sapnuodami:

• Jūs miegate
• Patiriate sapną
• Vieta kurioje esate, gali būti bet kur - dangus, žemė, po žeme, ateitis, praeitis
• Sąmonė yra kūne
• Jūs valdote aplinką ir žmones
• Kai sąmoningas sapnas baigiasi, Jūs paprasčiausiai atsibundate

Astralinėje projekcijoje:

• Jūs atsibundate, tada persikeliate
• Patirtis yra tikra
• Patirtis prasideda miegamajame kambaryje, ar kur yra Jūsų kūnas
• !Sąmonė yra ne Jūsų kūne! Kūnas paliekamas be jos
• Aplinką galite nežymiai keisti, tačiau negalite niekaip įtakoti astralinės sferos būtybių
• Kai patyrimas baigias, Jūs grįžtate į savo kūną, o sąmonė su juo susilieja

Būdų, patekti į astalinę projekciją yra nemažai. Apie veiksmingumą negaliu nieko pasakyti, nes šioje sferoje man pabūvoti neteko.

Išėjęs iš savo kūno individas jaučiasi taip, kaip kaip jis jaučiasi kasdien. Tiesa, savo miegantį kūną jis mato iš šono, ar viršaus. "Patirtis be kūno" labai dažnai įvyksta per klinikinę mirtį ar panašius atsitikimus. Žmonės neretai pasakoja, kad jaučiasi kybantys ore, ir virš savo kūno matantys dirbančius medikus.

Bandantys išeiti iš savo kūno dažnai jaučia milžinišką baimę, kuri labai panaši į mirties. Todėl ši patirtis daugumai atrodo vengtina. Tiesa yra tokia, kad reguliariai treniruojantis, individai sėkmingai susitvarko su savo vidine baime ir sėkmingai atlieka astralines keliones.

Pateikiu vieną techniką, kurią bandžiau. Beveik suveikė. Todėl manau, kad ji turi būti veiksminga.

Norint įgyvendinti išėjimą iš savo kūno reikia:

• 100% atsipalaiduoti
• 100% išlaikyti budrią sąmonę
• Nugalėti vidinę baimę
• Treniruotis

Pirmiausi du dalykai yra patys svarbiausi. Bandant pradėti astralinę kelionę, rekomenduojama sėdėti, nes gulint 9 atvejais iš 10 - užmigsite. Atsisėsti reikia nepaprastai patogiai. Įtampos neturite jausti nė vienoje savo kūno vietoje. Siūlyčiau atsisėsti į patogų krėslą, turintį galvos atlošą. Rekomenduotina vilkėti laisvus drabužius, o temperatūrą palaikyti tokią, kokią paprastai naudojate miego metu.
Kvėpavimas. Įkvėpdami, skaičiuokite iki keturių, tada sulaikykite orą skaičiuodami iki trijų, iškvėpkite vėl suskaičiavę iki keturių, prieš įkvėpdami skaičiuokite iki trijų. Toks ciklas įgalina tolygų kvėpavimą ir skatina susikaupimą.
Atpalaiduokite kūną. Pradėkite nuo kojų pirštų: įtempkite, palaikykite porą sekundžių ir atpalaiduokite. Taip pereikite per visus kūno raumenis. Visus! Nepamirškite net veido raumenų. Pakartokite visą ciklą kelis kartus. (Atsipalaidavimo technikų yra tikrai nemažai, jei įdomu, pasiieškokite internete).
Toliau kvėpuokite pagal metodiką aprašytą viršuje. Po truputį atsikratykite visų minčių. Jei taip padaryti sudėtinga (o aš žinau, kad tikrai sudėtinga), bandykite įsivaizduoti kiekvieną skaičių, sakomą kvepavimo metu. Nematykite nieko kito, kaip tik skaičiaus formą. Stenkitės įžiūrėti kokio jis dydžio, kokia faktūra jis padengtas. Taip tęskite, kol galvoje neliks nė vienos kitos pašalinės minties.
Sunku pasakyti per kiek laiko, bet kūne pradėsite jausti virpulius, dar vadinamus vibracija. Nekreipkite į jas jokio dėmesio! Jokio! Toliau kvėpuokite. Vibracijos dažniausiai prasideda nuo kojų/rankų ir kyla iki galvos. Pradžioje jos gali pasirodyti tikrai baisios: atrodo kad jūsų kūną purto milžiniška elektros srovė, o širdis tuoj sprogs. Tačiau realybėje jums nejuda nė vienas raumuo. Kai vibracijos sustiprės ir jas pradėsite jausti visur, tikėtina kad kūną sukaustys paralyžius. Tai yra visiškai normalu, tas paralyžius kitaip dar vadinamas miego paralyžiumi, garantuoja, kad per sapnus nevaikščiosite.
Kai kūną sukaustys, o vibracijos pasieks epopėją, atėjo laikas pabandyti "keltis", tačiau ne fiziškai. Pradžioje bandykite pakelti galvą, paskui rankas, paskui visą kūną. Tikėtina, kad ausyse girdėsite keistus garsus, zyzimą, gal net žmonių balsus. Dėl to jaudintis nereiktų.



Na, būtent šitas momentas man neišėjo. Čia, žmonės patiria didžiausią baimės antplūdį. Tačiau labai svarbu suprasti, kad tai Jums nepakenks. Kas jūsų laukia toliau? Toliau atsiveria kitas pasaulis.

Neįmanomo nėra, yra tik per mažas tikėjimas.

-----
Pabaiga.