Daug žinosi, greit pasensi?

Atsimenu, kad vaikystėje šią frazę išgirsdavau pakankamai dažnai. Paprastai šis sakinys būdavo tariamas kai kišdavausi į suaugusių reikalus.. Arba vyresni paprasčiausiai tingėdavo atsakinėti į mano įkyrius klausimus. Gana neseniai šią frazę vėl išgirdau, tiesa visiškai kitokiam kontekste, kuris mane ir sudomino.

Kartais įvairiose gyvenimo situacijose žmogus turi pasirinkimą: gilintis į atsiradusias problemas, ar praplaukti paviršiumi ir laukti, kol jos išsispręs savaime. Sakysit, kad pastaruoju būdu elgiasi tik visiškai tušti ir iš gyvenimo nieko nenorintys asmenys. Tačiau ar tikrai? Galbūt yra visiškai atvirkščiai, gal taip elgiasi žmonės tiksliai žinantys ko nori iš gyvenimo, o iškilusias bėdas traktuojantys kaip barjerus, skiriančius jį patį nuo pasirinktų tikslų. Greičiausias būdas įveikti barjerą – paprasčiausiai jį apeiti.

Kita vertus, dažnai atsitinka taip, kad „apeinantys“ praleidžia ir visas detales, kurios ateityje galbūt padėtų ateityje išvengti tos problemos pakartojimo. Tiesa, pastoviai svarstant visus gyvenimo poelgius, pasakytus žodžius galima pasenti. Žinoma perkeltine prasme, tačiau kartais tas intensyvus gyvenimo narstymas perkrauna mūsų galvas, kurioms ir taip tenka nemaža streso dozė. Daug žinosi, greit pasensi..

Kaip bepažiūrėtum, aukso vidurio tarytum ir nėra. O gal? Gal tas stebuklingas auksinis taškas yra mokėjimas suprasti, kada verta „praplaukti“, o kada verta sustoti ir pagalvoti. Randa tas, kas ieško.

Penkios Vilniaus bėdos

Pastaruoju metu "Vienaragis" buvo pritilęs ir neatsitiktinai. Pakeičiau darbą, prasidėjo naujas mokslų semestras, tad laisvesnio laiko lieka ne itin daug. Tiesa, tokios pertraukos netgi naudingos - galvoje atsiranda naujų idėjų, išsirutulioja naujos temos, nauji diskusiniai klausimai. Apie vieną iš jų šiandien ir norėsiu pakalbėti. Pagalvojau, kad seniai graudenau, tai pats metas būtų tą padaryti (:

Augau ir iki šiol augu Vilniuje, todėl šis miestas yra artimas. Artimas, kad pamatyčiau tiek jo pliusus, tiek minusus. Jau prisižadėjau graudentis, todėl kalbėsiu apie pačius pačiausius minusus. Reikia pastebėti, kad jų nėra itin daug, tačiau kartais kiekybė nebyli.

Bėda Nr. 1 - Transporto kamščiai. Užkniso juodai, baltai, žaliai, kaip tik norit. Šia tema daug kalbėta, dar daugiau rašyta, tačiau rezultatų nėra ir nemanau, kad artimiausiu laiku bus. Ypač su statistinio Vilniečio supratimu, kad miestą išgelbės tramvajus. Gatves, kurių pločiu girtis tikrai negalime, susiaurinus, o automobilių skaičių padidinus (kuris šiaip ar taip tolygiai didėja) problemą TIKRAI išspręsime. Tikrai. Pažadu.

Bėda Nr. 2 - Idiotiškos nekilnojamo turto kainos. Čia net nežinau ką bepridurt.. Dabartinė situacija tokia, kad turėti savą būstą darosi utopiška. Kažkaip nesinori įsiskolinti visam gyvenimui ir gyventi dėžėje.. Internete kažkur mėtėsi puikios skaidrės, kuriose palygintos Vilniaus ir Stokholmo būstų kainos. Kas nematėte pasakysiu tik tiek, kad už tą pačią kainą - maždaug 330 000 litų, Stokholme realu nusipirkti jaukų, sutvarkytą dviejų kambarių butelį kotedže. Vilniuje nusipirksite "barako" stiliaus būstą.

Bėda Nr. 3 - Šiukšlių dėžių trūkumas. N metų kalbama, o realiai mažai kas daroma. Teko įsitikinti Kaziuko mugės įkaršty, kad šiukšles reikia neštis mažiausiai kilometrą rankose. O mugė juk pačiam Vilniaus centre. Suprantu, kad daugelio tautiečių mentalitetas vis dar yra toks, kad popierių paprasčiau mesti ant žemės, nei ieškoti tam skirtos vietos, tačiau elementarus tokių vietų trūkumas situacijos nepalengvina.

Bėda Nr. 4 - Visureigiai keliuose (ypač amerikoniškų). Čia asmeniška. Niekada nesuprasiu logikos tų, kurie renkasi šiuos siaubingus vežimus ant ratų.
Bjaurios išvaizdos griozdai:
1) Užima kelis kartus daugiau vietos negu paprastas miesto automobilis 2) Aplinką teršia nemažiau negu "Kamazai" 3) Atrodo šlykčiai 4) Visureigis - automobilis skirtas bekelei. Miesto "bandūros" tokios bekelės niekada taip ir nepamato 5) Tokiai nesąmonei atsitrenkus į statistinį automobilį, jo keleivius paverčia gramdoma nuo stiklo koše
Būtų mano valia - visus šiuos prietaisus miestuose uždrausčiau. Vienareikšmiškai.

Bėda Nr. 5 - Nedidelių, nebrangių, jaukių restoranėlių trūkumas. Jei noriu skaniai, ne itin brangiai pavalgyti, pasirinkimo beveik neturiu. Iki šiol turėjau vieną "Best kept secret" restoranėlį, deja, atrodo, kad netrukus jis užsidarys.. Kur reiks eiti, nebežinau. O prisiminus Europos sostines, tokio tipo vietos yra nepaprastai paklausios. Lieka viltis kada nors šią nišą bandyti užpildyti asmeniškom pastangom.. :)

Davatkiškumas

Kažkada rašiau apie prietarus. Pastebėjau, kad pastoviai susiduriu ir su savotiška jų atmaina - davatkiškumu. Žodis galbūt neitin tautiškas, bet prasmę nusako ypač taikliai. Šios temos kontekste davatkiškumą vadinu aklu, vienpusiu tikėjimu, nepaisančiu logikos ir sveiko proto.

Štai pavyzdys. Palyginus neseniai, kai šalyje siautėjo tapšnotojas, teko bendrauti su keletu kaimo moterėlių. Didysis politikierius joms - vos ne šventasis. Atėjo tvarkos daryt, o čia visi jam blogo linki, pagalius į ratus kaišo.. Davatkiškumas - ne kitaip. Deja, tokiu nusiteikimu pasižymi ne vien neišprususios kaimo moterėlės. Yra ir sektinų pavydžių: žiūrint iš istorinės perspektyvos, tokio mąstymo pavyzdžių rasime ne vieną: nedidukas prancūzas, norėjęs užkariauti visą pasaulį; lenkų astronomas, aplenkęs laiką..

Visi tuo metu juos laikė bepročiais, bet žiūrint užsibrėžto tikslo prasme, vienam pavyko, kitas buvo labai arti savo nustatyto plano. Ši dalis man pasirodė įdomiausia: aklas davatkiškumas gali padėti pasiekti tai, kas kitiems atrodo neįmanoma. Aišku, egzistuoja tikimybė, jog viskas nutiks atvirkščiai.

Dabar taip gaunasi, kad dauguma pačių sėkmingiausių verslinikų, atradėjų ir išradėjų, mokslininkų ir keliautojų yra davatkos.. Bliamba..:)

Seratoninas

Ar esate pastebėję, kad tam tikri maisto produktai turi savyje kažko, kas Jus priverčia jaustis geriau? Gal atkreipėte dėmesį į tai, kad po sunkaus darbo ar intensyvios treniruotės kūnas yra pavargęs, bet Jus užplūsta "geras jausmas", pasitenkimo banga? Šiandien norėčiau pakalbėti apie stebuklingame žmogaus kūno mechanizme esančią dalelę - seratoniną (serotoniną), kuris tiesiogiai atsakingas už mano viršuje išvardintus požymius.

Seratoninas - smegenyse glūdintis hormonas, atsakingas už žmogaus nuotaikas, miego ritmą, laimės pojūtį, seksualumą, apetitą ir t.t. Panašiai kaip ir endorfinai, seratoninas vadinamas laimės hormonu. Staigus jo sumažėjimas gali iššaukti įvairius sutrikimus: nemigą, depresiją, migreną; analogiškai serotonino padidėjimas mus priverčia jaustis pakylėtai ir laimingai. O kas nemėgsta taip jaustis?

Dabar, kai bendrais bruožais žinome kas yra seratoninas, galima pakalbėti apie tai, iš kokių šaltinių juo galime praturtinti savo smegenis. Ne, tabletyčių nesiūlysiu, paminėsiu tik įprastus produktus, savyje turinčius tikrą seratonino užtaisą. Mano nuostabai, didžiausią seratonino koncentracija yra graikiškuose riešutuose - net 25–400 mg/kg. Taip pat rekomenduočiau bananus, kiwi, ananasus ir net pomidorus - šiuose vaisiuose yra maždaug 3–30 mg/kg seratonino. Šokoladas, savyje turėdamas sąlyginai nedidelį seratonino kiekį, nuotaiką kelia stebėtinai (ypač moterims:)

Taigi, jei Jus apimtų bloga nuotaika, griebkite kastuvą arba porciją ledų su graikiškais riešutais ir šokoladu.. Kodėl kastuvą? Pamiršau paminėti, kad sunkus fizinis darbas taip pat sėkmingai pakelia seratonino kiekį Jūsų organizme, todėl, jei kartais uošvienė paprašytų sukasti daržą, pabandykite įžvelgti ir teigiamą šio reikalo pusę [;

Ša, gi Kruvinasis Sekmadienis eina..

Atsimenu, kai radijo laidos "Dievai ir Demonai" metu, kurią savo laiku transliavo M-1, Tomazas ir Marazas pateikė vieną mintį, kurią norėčiau išrutulioti plačiau. Kodėl Lietuviai taip mėgsta kriminalistiką? Kodėl pusė gyventojų taip godžiai seka kiekvieną naujieną apie įvykusias žmogžudystes, vagystes? Galbūt tai netgi skatina patiems daryti nusikaltimus?

Kažkokį liguistą potraukį nusikaltimų žinioms turi vyresnio amžiaus visuomenės atstovai. Atsimenu, kai būnant kaime, bent valandai turėdavau sėdėti kaip pelė po šluota, nes "Kruvinasis Sekmadienis eina...". Suprasčiau, pasakotų apie kokius nors juokingus, nepasisekusius atsitikimus - smagu pakrizenti iš kokių nevėkšlų. Pvz., Australijoje vienas veikėjas padauginęs alkoholio, nusprendė "nupiešti saulę" policijos kieme, kitas įkaušęs "herojus" Vengijoje degalinėje įsipylė 150 litrų benzino ant savo galinės sėdynės ir lyg niekur nieko nuvažiavo.

Lietuvoje viskas kitaip. Šiandien įvyko tiek žmogžudysčių, tiek išprievartavimų, tiek vagysčių.. Net žiūrint eilinę porciją žinių mūsų laukia speciali kriminalinė dalis, skaitant laikrasčius matomi "penktieji puslapiai". Nepamirškime ir visokio plauko "krivickiškos" publicistikos. Natūraliai kyla klausimas, kodėl žmones domina tokie faktai? Nejaugi vien iš to noro pasijausti saugiu? Galbūt tai savotiškos vaiduoklių istorijos, tik su realiu pavojaus jausmu? O gal čia tas slaptas noras pasijuokti iš kaimyno? Nesuprantu.

Žinant kokią didelę įtaką žiniasklaida daro eiliniam kaimo žmogeliui, nesistebiu, kad jis vieną dieną pasiemęs kirvį nuspręs atlikti kruviną žygį, nes "kuo jis prastesnis už tą per televizorių rodytą". Todėl nesistebėkime, kad video portaluose talpinami vaizdai kaip spardoma moteris ar žudomas šuo. Jei media priemonės ir toliau eskaluos kriminalistiką, tokių kraupių vaizdinių tik daugės.

Klimatas šyla? Puiku!

Pastaruoju metu atsibundu kuo puikiausios nuotaikos. Ir nenuostabu. Kai tave pažadina ne pobjauris šlapdribos tirpimo garsas, o saulės spindulys, rytas iš tiesų prasideda puikiai.

Šią žiemą tą ir dariau, kad niurzgėjau: kur sniegas, kur nors minimalus šaltis, grąžinkit senovines pūgas! Išties niūru, kai pažvelgęs pro langą, Kūčių vakarą, matai teliūskuojančias balas. Šiuo metu ne geriau: Sausio pabaiga - Vasario didžiųjų šalčių metas, o dabar gi - saulė ridinėjasi dangumi, nors eik degintis.

Politikos pasaulyje klimatas tapo naujuoju arkliuku. Reikia nereikia, tačiau apie jį kalba visi: darysim! stabdysim! mažinsim! Išrėžę šias šaunias mintis, sėda į savo 10 litrų "Hamerį" ir ramiausiai važiuoja namolio. Paradoksalu.

Tačiau šiandien aš neverkšlensiu šia jau nuvalkiota tema. Aš norėčiau pasidžiaugti. Taip, tikrai. Pastebėjote, nuotaika didele dalimi priklauso nuo už lango esančio oro. Vienokia mina išeinu į miestą, kai ore tvyro 23 laipsniai, o saulė maloniai kaitina pakaušį; o kai gatvėje tau į veidą drebia tirpstantį sniegą, net norėdamas negaliu šypsotis. Užsieniečiai dažnai stebisi, kodėl lietuviai taip mažai šypsosi. Lengva jiems taip kalbėti gyvenant saulėtoje ir šiltoje Italijoje ar Ispanijoje..

Išvados peršasi pačios: reikia palaukti kol klimatas atšils dar labiau, Baltijos jūroje apsigyvens jūros žvaigždės, koralai ir kiti kurortų atributai, o eglių ir pušų miškus pakeis kiparisai ir apelsinmedžiai.. Skamba neblogai. Be to, vaikščiosim su šypsena, o nuotaika bus visada puiki. Skamba tikrai neblogai..

Geros nuotaikos :)

Kai reikia užmigti. Trūks plyš.

Velniškai nemėgstu nemigos. Prasivartai visą naktį ir keliesi iš pykčio grieždamas dantimis. Tokia situacija ypač nemaloni jei ryte laukia svarbus susitikimas ar egzaminas. Keisčiausia, kad mano organizmas mėgsta "pablūdyt" ir kelias dienas iš eilės, o nuotaikos tokios linksmybės tikrai nepagerina.

Pasikalbėjęs su aplinkiniais supratau, kad ši problema yra pakankamai dažna. Prieš keletą metų pradėjau domėtis kaip išvengti šios bjaurios nemigos, nes tradiciniai metodai - avių skaičiavimas ir pan. tikrai nebuvo veiksmingi. Patarimų, kaip užmigti radau nemažai, tačiau juos išbandęs supratau, kad veiksmingi yra toli gražu ne visi. Šiame straipsnyje norėčiau išskirti išimtinai tik man pasiteisinusius.

Pats veiksmingiausias nemigos vaistas - tikslus miego tvarkaraštis: ėjimas miegoti ir atsikėlimas kasdien tomis pačiomis valandomis. Norėčiau pridurti, kad jei naktį nepavyksta išsimiegoti, keltis vistiek reikia tą pačią valandą kaip visada.

Kvėpavimo ir raumenų pratimai - irgi labai veiksmingi. Įtempti ir atpalaiduoti visus kūno raumenis reiktų tokia tvarka: stipriai įtempti kojų pirštus, palaikyti juos tokioje būsenoje keletą sekundžių, paskui atpalaiduoti. Pakartoti šį ciklą keletą kartų. Tada pereiti prie pėdų, blauzdų ir kilti į viršų iki kaklo, veido ir net akių raumenų. Pačioje pabaigoje reiktų įsitempti visu kūnu.

Dar geresnių rezultatų galima pasiekti pasitelkiant kvėpavimo pratimus. Kvėpuoti reikia ne krūtine, o tarsi pilvu. Įkvėpti pro nosį per tris sekundes (mintyse jas skaičiuojant), tada orą palaikyti tris sekundes ir iškvėpti vėl per tris. Paprastai aš įkvėpdavau per keturias, o laikydavau tris. Kiekvienas šį laiką galite pasireguliuoti asmeniškai. Svarbus tik pats ritmas: lėtas įkvėpimas, oro užlaikymas, oro iškvėpimas. Tuo pačiu metu naudojant raumenų atpalaidavimo pratimus miegas turėtų suiimti gana greitai.

Labai svarbu, kada ir ko prieš miegą valgote. Užėjus alkiui, rekomenduotina suvalgyti ko nors, kas sukeltų hormono seratonino išsiskyrimą. Tinka angliavandenių turintys produktai - duona, avižiniai dribsniai, ypač su bananais. Tuo tarpu jautiena, avokadas, riešutai, soja, raudonas vynas ir kiti produktai, turintys tiramino, netinka. Jie išskiria noradrenaliną - streso hormoną, veikiantį tas žmogaus smegenų sritis, kurios reguliuoja dėmesį bei reakcijas. Tiesa, arbatos ir kavos reiktų vengti bent penkias valandas prieš miegą.

Jei niekas nepadeda, atsikelkite iš lovos ir kuo nors užsiimkite: skaitykite knygą ar spręskite kryžiažodžius kol suims miegas. Svarbu atsiminti ir tai, kad keturios valandos miego yra sąlyginai nemažai, todėl netgi neužmiegant, stenkitės nesijaudinti. Aš pastoviai žiūrėdavau į laikrodį, kiek mažai miego liko.. Taip smegenys gaudavo papildomo streso, todėl niekaip neužmigdavau.

Tikiuosi nors vienas patarimas bus naudingas. Labanakt :)