Durys

Bėgau. Bėgau taip greit, jog atrodė, kad esu ties savo galimybių riba. Uždarydamas duris ir kiekvieną kartą patekęs į kitą kambarį, bėgdavau iki artimiausių durų. Atidaręs duris, nerdavau į priekį. Uždaras ratas, kuris, mano manymu, turėjo anksčiau ar vėliau atsidaryti. Bėgimas nuo kažko, tarsi nuo paties savęs. Naujas kambarys, naujos durys..Atidarai jas ir bėgi tolyn, paprasta. Kažkuriuo momentu, atidaręs duris, už jų pamačiau kitas, o už jų kitas ir vėl kitas. Išėjimo tarsi nėra. Kad ir kiek besistengtum, už durų yra tik kitos. Drebančiom rankom suspaudžiu rankoje laikytą revolverį. Šmėsteli mintis, kad vienintelis būdas nutraukti šį košmarą - nutaikyti ginklą į save ir nuspausti gaiduką. Stiprus garsas nuaidi koridoriumi. Dar spėju pagalvoti: „įdomu, koks tas gyvenimas anapus“. Tyla. Pramerkiu akis, priešais mane – tos pačios durys.